Kaip žmonės gyvena

Apie laidą

 Šeštadieniais 16.03 val. per Lietuvos radiją –  susitikimai tolimiausiose sodybose, pažintys  su paprastais  žmonėmis,  sudarančiais valstybės daugumą. Gal tai –  jau išeinančios pokario Lietuvos žmonių portretai,  nuostabių tarmių, kuklios buities, nuoširdaus bendravimo  parodymas?

O gal – pamatas ne tik dabartinei, bet ir ateities  Lietuvai?

Laidų  „Kaip žmonės gyvena“ anonsai   Dėmesio! Čia pristatomas  laidas galima klausyti, paspaudus nuorodą po anonsu!

2017.11.18. Ar važiuos Irena su dukra Alvita pirkti tėvui Jonui dūdą? Reikėtų, nes kartu jau 50 metų, o Keguose įsitaisė kaip šaltyšiai – šalia kelio vieškelėlio.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ Alvite yra buvusi ne kartą, tai Salomėjos Bučinskaitės tėviškė. Vakar buvo jos gimtadienis, gal kas ir gretimuose Kiršuose jos poeziją skaitė. Ir skaitys, nes genijus pripažįsta tik  tauta, o valdžių patarnautojai tik bando juos suraizgyti ir nustumti šalin. Laimei, mirtis nesunaikina gyvųjų atminties, tad kliaukimės liudininkais, o ne lodoriais…

Žodžiu, istorinių lodorių šį pusvalandį tikrai nebus, bus Irena ir Jonas Pociai. Jai tuoj septyniasdešimt, Jonas šešiais metais vyresnis. Taip ir turi būti, nes trejus kariuomenės metus reikia atmesti. Bet jūs pamirškit aritmetikas, o žiūrėkit į nuotraukas (interneto adresas  rupeika.lt), ir tada spręskit, kur sveikesnis gyvenimas – ar ten, kur miestai daktarais knibžda, ar čia, prie Minijos. Iki žemaičių upelės sraunumų vos  pora šimtų metrų, girdėtųsi ir vandens šniokštimas, jei ne ilgesingas Pocių karvės baubimas.

— Kaimo gyvuliai dar ganosi, nors kai kurie miesčionys, įsikūrę laidos klausytojų grupėje Feisbuke vis tuo pačiu adresu rupeika.lt jau paskelbė žiemos pradžią. Pavyzdžiui, toks Badmakis, pamatęs pro langą pirmąjį sniegą, nufotografavo ir manė taip bus iki vakaro. Gerai, kad Henrika Slavinskaitė iš Kretingos įdėjo paneigimą. Dabar nuo to entuziazmo sniegas vos iškris – ir nutirps. Matysit! O Jonas ir Irena Pociai ne tik karvę Minijos pievoje gano, bet augina ir kiaules, ir vištų pulką ir, girdėjote, du gandrus. Vienas darže medinis, o kitas pamuštu sparnu klajoja. Neužleiskit paukštelio, pamatę kur nors skambinkite! Visi puls gelbėti, čia jums ne gulintis pakely žmogus. Nebent būtų koks kriminalas ar priekabiavimas –  tada sulėktų žurnakrankliai iš visų pusių… Rupeika ne, jis jau!

—Gero gyvenimo deklaracija: Irena ir Jonas Pociai iš Kegų. Į kurią sodybą beužsuksi – nuostabūs žmonės! Todėl, kad nuo jų Minija prasideda, kad žemaičiai  priešams gyvi nepasiduodavo, kad čia Lietuvos visada bus daugiau, nei ant nublizgintų parketų. Girdėjot patys, o pamatyti galite internete, adresas rupeika.lt. Sakė, miegančius vaikus tuo žodžiu žadina, šoka kaip nuplikyti, o paskui daug valgo. Grįžę iš mokyklos, įrašo tėvus į klausytojų grupę Feisbuke ir juokiasi šposą padarę!

Ir jūs šypsokitės vienas kitam! Gal neapkaltins: artistų kaime jau pasitaiko, užtat režisierių dar nemačiau. Iki!    

      1. Laida_17_11_18_.mp3

2017.11.11. Dauboje tarp Pasvaigės kalnų sužinosite, kaip sustabdyti lietų, prisijaukinti žmogų ir prie Telšės versmių sulaukti devyniasdešimtojo gimtadienio. Elena Narmontaitė – Stulpinienė!

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ pasibaigs, bet jūs dar ilgai norėsit pamatyti tą moterį, kuri savo geru nusiteikimu gali šimtą nupiepusių jaunų atstoti. Tad interneto adresas su nuotraukomis rupeika.lt, aukščiausio lygio klausytojų grupė Feisbuke irgi tuo pačiu pelės pakutenimu. Užėjo man noras išsiaiškinti, į kur veda siauras keliukas – vis aukštyn, su molio atskardžiais, vandens duobės vis gilyn. Štai plynaukštė, svaigsta galva, ir lyg iš po žemių kyšo didelės eglės pati viršūnėlė! Taip ir yra: Pasvaigės dauba, už jos į vieną pusę nušniokščia Svaigė, į kitą – Telšiams vardą davusi Telšė. Didelė, tvarkinga, labai švari senovinė sodyba, šviečia  gonkos ir džiūsta pamauti ant mietų uzbonai…

—Judėjimai Stulpinų sodyboje Pasvaigėje. Ateinantį žmogų nuo gonkų pirmoji pastebi sodybos šeimininkė Elena, malkas atvežęs sūnus Albertas padeda mamai atsakinėti į radijo klausimus. Paskui mes su juo apėjome sodybą, aš fotografavau ir vis sakiau – kad nors kokia šiukšlelė, taip švaru, o dirvonas miesčionišku papratimu nenuzulintas, tad jaukus kaimiškas. Nuotraukos internete , adresas rupeika.lt.

—Juokas, kai tau artėja 90!  Elena Narmontaitė – Stulpinienė, tuoj atsirado kitas sūnus – Vidmantas, kurio karvių bandą mato važiuojantys Palangos plentu. Žinot, patiko man tie žmonės, ir ne iš karto pasakysi kodėl. Jie visi yra patikimi, paklauskit žemaičių, jie geriau paaiškins, ką tas reiškia. O jei aš nepataikysiu į Elenos jubiliejų – jūs užsukit, toje Pasvaigės dauboje visa parapija tilps. Iki!

      2. Laida_17_11_11_.mp3

 

2017.11.04. Ką dar norėtų padaryti Danutė Vičienė (71), kad jos gyvenimas būtų neabejotinai laimingas? Pagalvoja ir sako: kad mirdama neapsunkinčiau vaikų!..

 Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“, štai apie ką medinėse trobelėse ilgais rudens vakarais labai dažnai pamąsto mūsų močiutės. Kad tas paskutinis atokvėpis būtų kaip auka, vienas iš gausybės atnašavimų per gyvenimą! Ir nėra šitie žodžiai nei kraupūs, nei ciniški. Be nuolatinio žmonių aukojimosi vienas kitam vargu ar bebūtume išlikę kad ir mažu taškeliu ant pasaulio žemėlapio. Nes niekada neturėjome ir neturime demografinių milijardų ar baisių ginklų, neperlipamų kalnų ir nuožmaus savižudiško tikėjimo – katalikybė keturis  amžius mus mokė ragino vis nusilenkti stipresniam! Užtat darbštumu, genties vieningu suvokimu atsilaikome prieš pasaulio negandas. Dabar dar ir krašto biednumas atbaido klajoklių ordas, tačiau mūsų ramų, kad ir šlapią  klimatą, tuštėjančią dirvonų erdvę jau matuojasi turtingieji valdovai savo latifundijoms, vis reikliau liepia atidaryti jiems konstitucinę erdvę. Ta proga padėka Konstitucinio Teismo principingiems žmonėms, būkit tvirti!..

O su Danute mes jau kalbėjom užpraėjusį šeštadienį, kas klausė, tas stebėjosi, kaip atvirai savo našlišką gyvenimą moteris pasakojo. Svarbiausia jos, kaip ir tūkstančių  kitų kaime besilaikančių septyniasdešimtmečių savybė yra nepaprastas darbštumas. Jis šiandien gali labai stebinti atvykėlį nepaliaujamu judėjimu be jokio akivaizdaus poilsio – štai numeta Danutė grėblį ar šakę šonan ir brinkt ant dirvono! Bet nėra taip, pamanykit – koks būtų dykumas! Laidoje girdėsit, kaip atvažiavo pas ją kaimynas Bagužis, tai viens du – paėmė išgaląstą kirvį ir greit atsisveikino. Jokių ribojimų, jokių grafikų Danutei niekas nepaišo, o ji vis ti̇́ekos niekada neturi laiko! Tas nuolatinių darbų pagreitis, matyt, nėra jokia kančia, o atvirkščiai – paskata jausti ir laikytis gyvenimo tempo. Žinot, kaip Danutė Vičienė gydosi – tuoj laidoje pasakys –  sumažina šiek tiek darbų ir kad jau atsigauna! Arba nueina į stebuklingo rytų augalo lofanto žydinčią dirvą, pasėdi porą minučių tarp žiedų, ir taip jai lengva pasidaro… Tai ir jūsų mamos, močiutės, ir prosenelės bylos jos lūpomis, tai dar visai netolima lietuviško kaimo  kasdienybė, jo istorija…  Interneto adresu rupeika.lt tos pačios nuotraukos, tik Feisbuke gerokai padidėjo klausytojų grupė. Juk tai bene vienintelė vieta, kur dar niekas nepabrango, o senas radijas srovės ima mažiau už lemputę iš maksimos… Pirmas klausimas našlei tradicinis.

— Danutė Vičienė: septyniasdešimt vieneri, viena  namie, tvarte ir laukuose. Klausykit toliau, kaip ta dukrų meilė jos gyvenime pasireiškia, kada ir į ligoninę mama keliauja su lauktuvėmis ne daktarams, o vaikams…

—Danutės Vičienės gyvenimas. Žinot, kas už to viso pasakojimo glūdi – ogi išdidumas, kad niekam neskolinga, niekieno malonės nelaukianti! Nuo Šatrijos papėdės gabenosi per gyvenimą mergaičiukė tokią svajonę, ir turi su kaupu! Iki kito šeštadienio, jei nuobodu –  internete rupeika.lt yra nuotraukų, žiūrėkit, sutemus  geriau matyti.

      3. Laida_17_11_04_.mp3

2017.10.28. Gyvenimo sūkuriai neatplėšė nuo tėviškės. Vladas Razulis (89) kasė varį  Džezkazgane, virino plieną Sibire, bet kiekvienąkart parkakdavo į gimtinę Poškiečiuose.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“, jos  interneto adresas su nuotraukomis rupeika.lt, aktyvių klausytojų grupė Feisbuke irgi tuo pačiu pabaksnojimu. Beveik viskas tais keliais žodžiais apie Vladą tarsi ir pasakyta, o susitikome todėl, kad  nuo tolimo vieškelio  palei sodybą matėsi miškelis. Nedidelis, 70 x 60 metrų ploto, bet vienintelis nedidelėje gyvenvietėje. Pasidarė įdomu – kas ten toks nepagailėjo žemės medžiams, kai aplink vieni žiemkenčiai?

— Vladas Razulis – šeštadienio pažintis. Vienas iš tų nedažnai sutinkamų žmonių, kurie sunkiais pokario metais nenešliaužiojo prieš valdžią, ir šiandien nekaulija malonių iš visagalio valdininko. Pažiūrėkit į jo nuotrauką laidos svetainėje rupeika.lt – valstybės nebėra, jei joje nebelieka išdidžių žmonių! Pamatysit ir iškirsto ąžuolyno nuotraukas kitoje Lietuvos vietoje, kur panašaus amžiaus „miškininkas“ pardavė veltui gautus 5 hektarus. Laikėsi Eugenijus Milašius ilgai, bet kipšas sugundė ir jį, tad Telšių rajone nebežinau nė vieno žaliaskvernio, paėmusio iš valstybės už ačiū ir nieko nenugvelbusio iš gamtos. Ta proga didžiausia pagarba Andriaus  Adomavičiaus penkiasdešimčiai miško vyrų Druskininkuose, ryžtingai atsisakiusių  kelmais „nugražinti“  Lietuvą! Kalbėjau ne su vienu jų – kaip ir Vladas Razulis, išdidūs dzūkai!

—Žmogus, kuriam įdomu gyventi: Vladas Razulis. Baigėm kalbėti ir tada apžiūrėjau jo miškelį, iš kitos pusės mačiau tėviškės molinius griuvėsius, kur jauną vaikiną daržinėje nušovė. Ėjo jauni į miškus, kaip tikėjo, bet nesulaukė… O aplink per Kruojos lygumas tekėjo upeliai, kurių vardams – tūkstančiai metų: Vosgautas, Vėzgė, Lašmuo, Obelė, Sakalupis, Savėlis, Šiladis, Šilia.

 Vardai kaip protėvių vėlės, kaip užkeikimai – tik neapleiskit Lietuvos žemės!..

      4. Laida_17_10_28_.mp3

2017.10.21. Nei perkūnas trenkė, nei spiritas rankas sugraužė – apie savo gyvenimą pasakoja Danutė Čiupkovaitė – Vičienė. Užgimė ir augo prie Šatrijos, kuri tada nebuvo taip smarkiai sukritusi, kokia yra dabar!

Sveiki, laidos „Kaip žmonės gyvena“ interneto adresas: rupeika.lt, klausytojų grupė Feisbuke irgi ten pat, tik reikia kompiuterio pelę varyti ant mėlyno langelio ir mygti uodegą – kad sucyptų! Pelės į rudens galą apimtos nartumo, kraustosi į trobas iš visų pašalių, ypač kai taip visur pridrėkę. Ir katinas čia nėra pagrindinis talkininkas sodyboje – jam susirasti lengvesnio maisto dar vieni juokai, o va  tos nenaudėlės skubiai rausia graužia urvus, kur nė kiaunė, nei  ženbenkštis jų nepasieks. Ir prasideda kova – kas ką! Ar šeimininkė ras nuėstus lašinius, sunaikintus rūbus, ar pelė pavirs šikšnosparniu ir tūnos po atplyšusia lenta iki pavasario… Tik nesugalvokit tų padarėlių nuodyti, nes pastirusią pelę suėdęs katinas ne iš karto, tačiau užtikrintai pakratys kojas. Tas pats ir su laukiniais žvėreliais, nuo nuodų iš troškulio alpstančią pelę suriję, jie išnyks aplink visą sodybą ir dar toliau! Man labiausiai gaila naminių pelėdų, kurias ir sveikas nelengva prisivilioti arčiau namų. Mat, nebėra stambių medžių su uoksais joms perėtis. O į dirbtines būdas tie muzikingi paukščiai lenda nebent per smarkias darganas. Bet  ten, kur pelėdos veda savo gražiausius pasaulyje vaikus, išnyksta kurmiai. Štai ir galvokit, kaip daryti, nes Danutė irgi turi ir medinę trobą, ir katinų. Gal kas menat mano pasakojimą prieš dešimt metų, kai stebėjausi tos nestambios moters stiprumu – sumetusi didžiulėn krūvon mėšlą, nė kiek nebuvo pavargusi! Jos globojamas neįgalus vyras pasimirė, prasidėjo teismai – kam priklauso didelė sodyba? Mano valdžia net skundą gavo, kad Rupeika paėmęs kyšį! Žodžiu, užsukau į Šašaičius prie Telšių vėl – ir  smalsu buvo –  kaip baigėsi, ir Danutės vyriškas darbštumas negalėjo nedaryti įspūdžio

— Moteris, du kartus per dieną melžusi dvidešimt penkias karves, o vakarais  nuo skausmo mirkiusi rankas spirite – tai Danutė Čiupkovaitė nuo Šatrijos, iš Gaulėnų. Tada dar penkiolikmetė, be teisės skųstis ar niurnėti. Ir užaugo visa karta tokia – užsigrūdinę, atsparūs tuščioms kalboms, kuklūs ir dori. Taip, yra dar prie kioskų nuolat budinčių vaikinų, bet jau mažiau, žymiai mažiau, Danute, jie neatlaiko dykinėjimo! Ir štai – septyniasdešimt vieneri – o pabandykit jos darbus nudirbti! Patikimų žmonių karta, pamatus dabartinei Lietuvai surentusi. Nuotraukos, kuriose pamatysit ir stebuklingą augalą lofantą, sudėtos internete adresu rupeika.lt.

— Ir dar, ir dar, ir dar… Jei negulinėji, tiek kaime, tiek miestely ar kitur prie sodybos darbų aibės! Visa mūsų jėga iš to judėjimo – pabandyk sustoti, tuoj ligos ir nelaimės  apniks. Kitą šeštadienį irgi bus apie tą patį – žmogaus judėjimą per gyvenimą. Iki!

      5. Laida_17_10_21_.mp3

2017.10.14. Laimingas žmogus Stasė Balčiūnaitė (85) iš Taurapilio! Neturintiems  duoda pinigų iš siuvėjos pensijytės, miesčionių išguitą katytę lepina pirkta mėsa ir vieno tenori –  kad po viskam sūnėnai neišrautų jos septynių beržų, sodintų tėvams atminti.  

Sveiki, laidos „Kaip žmonės gyvena“ interneto adresas: rupeika.lt, ten pat klausytojų grupė Feisbuke – jie ne tik dalyvauja šeštadienio evangelijose, bet ir vienas su kitu bendrauja, keičiasi posmais ir nuotraukomis. Toks įsivaizduojamas, bet ranka neapčiuopiamas didelis būrys be užtvertų sienų ir tautybių saikdinimo. Žinoma, viso to vardiklis yra Lietuva, bet ne kaip koks rėmas ar tvora, o labiau jausmas. Ypač šiandien, kai girdėsite Stasę Balčiūnaitę iš Taurapilio. Prie paties Tauragno jos nerasit, geltona trobelė  užsiropštė į patį aukščiausią ežero šlaitą, kur pilna ne tik akmenų, bet ir raistų, stebuklingų versmių.

—Stasės Balčiūnaitės gyvenimas Taurapilio pakrašty, prieš tūkstantį metų jos protėviai buvo pilionys, tokie iki šiol išliko. Klausykit atidžiai ne tik tarmės skambumo, bet ir išdidumą, draugiškumą pasauliui išgirskit. Nuotraukos internete rupeika.lt, Taurapilio ne razbaininkais didžiuokimės!

— Va, taip ir pasibaigė: gaidys išsprūdo kieman, o kiaušinį padėjusi višta paskelbė tą žinią ant viso Taurapilio. Stasė Balčiūnaitė nieko neišleidžia tuščiomis, štai man dar liepė prisiskinti aviečių ir kanapės sėklų. Spalis – o kokios sultingos uogos, kokia senybinio augalo žaluma! Gal kas manimi nepatikės – tai pažiūrėkit Feisbuke arba svetainėje nuotraukas, nei aš jas kraipau, nei tamstos iškraipysta! Internete parašot rupeika.lt, ir spaudžiat myklių!

Ar supratot, jaunesnieji, kokį gyvenimo stebuklą pažinot, ar jaučiat, kokių dar gelmių prie Tauragno, o ir visoj  Lietuvoj turime?

Iki kito kelelio!

      6. Laida_17_10_14_.mp3

2017.10.07. Šešiasdešimt Apolinaro Vilko metų: trys vaikai, trys sulaužyti dalgiai, ilgiausi ūsai Rainiuose ir užkurio dienos žmonos Adolfinos tėviškėje.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ dažniausiai būna iš vienkiemių, kur aplinka pati savaime patraukli. O kas gali būti įdomaus apynaujės gyvenvietės pakrašty, jei pro šalį kaip tyčia dulka eiklus žvyrkeliukas? Bet sustok, ir sužinosi, kad čia pat istorinis upelis, ištekantis iš Masčio ežero, kad probočiaus pasodinta pušis išlieka atminty ilgiau už jėga atgabentus laukų akmenis. Ir kad jaunystė gali būti švari, neišdarkyta, dargi neskubri. Šitas žodis – skubrumas – įstrigo man besidairant nuo Kaltinėnų pusės į Skuburkalnį. Nuotrauką įdėjau į laidos klausytojų grupės Feisbuką (rupeika.lt) ir vis kartojau mintyse pavadinimą, kol pats sau nutariau, kad į piliakalnį anie žemaičiai per pavojus lėkdavo skubėdami, t.y. skubriai,  nes Akmenos slėnis čia lygus, tad  negeri vaizbūnai su žirgais pasirodydavo labai staigiai. Tik nereikia kiekvienąkart manyti, kad mūsų kraštą teriodavo vien kryžeiviai – kaip ir dabar, lietuviui didžiausias priešas buvo kitas lietuvis, tik kad gudresnis ir gobšesnis. Arba – būtina pasakyti – labiau pritvinkęs fanaberijos, o tai yra plikbajorystės. Mat, Apolinaro Vilko žmona Adolfina yra Valatkaitė, ir jau po viskam kieme, kopūstų daržely tarp ožkų susižinojau, kad šitie Valatkos yra netolimi giminės anam  Valatkai! Jūs jau, žinoma, pagalvojot kaip per televizorių!.. Tad sukit arklius atgal, aš  turiu galvoje istoriką Vitą Valatką, Tešlių apygardoje nuveikusį kur kas daugiau, nei tie visi ekranizuoti prisiplakėliai prie istorijos mokslo. Vitas net aukštojo nebaigė, net ne profesorius ir ne visa ko narys – o kiek nuveikė, kiek mokslo ir tėvynės žiburėlių uždegė pokario jaunimui! Ėjo, važiavo padavadomis ir dviračiais, (tik trise valtimi su Zita neplaukė) ir rinko, kasinėjo, rodė, o svarbiausia – kaip rašė apie žemaičių praeitį spaudoje, kuri dabar žurnalistikos korabėjų vadinama okupacine ir propagandine! Gal kas nors nepavydus pagaliau surinks ir išleis gausius Vito Valatkos darbus,- ir iš laikraščių, ir iš muziejų, ir iš  stalčių –  tai būtų Valančiaus lygio pasakojimai apie laikmetį talentingo žinovo akimis. O šiaip, ponai prisėdusieji prie radijo, šiandieninėje istorijoje  sukrėtimų nebus, nebent alaus įtaką pajusit,  bet mandrumų negirdėsit. Sėdėjo sau du žmonės – Apolinaras ir Adolfina – bobų vasaros saulutėje,  o kopūstų darže – džium džium džium –  mykė persiėdęs oželis..

—Švedas karves Lietuvoje augina, bet man sakė, kad jo švedienė yra lietuvė. Juk girdėjot naujieną – po trisdešimties metų ekspertai pagaliau nustatė, kad  pas mus gyventojų mažėja. Kaip jie taip ir sugebėjo, aišku, progai nutikus  tuoj medalių gaus! Tik nesuprantu – iš kitų specialistų atima   jau duotus, o kas, jei pametė ar ištraukė? Būtų galima, žinoma, duoti į skolą už procentus, bet tik akli Valatkų triušiukai nemato, kad nykstame su visomis pliurpimo idėjomis. Įsiklausykit, kaip gyvena Apolinaro sūnūs ir dukra – ir pasidžiaukit, kad dar neišmovė iš valstybės, kurioje vieni tįsia ką beišgali – miškus, vandenis, durpynus, žvyrą ir žemę , o kiti kontroliuoja krutančius. Pats mačiau, kaip iš kaimyno vidury dienos vežė   penkias karves, galinga fura vos traukė! Ir šieno, ir jėgos, ir pastatus žmogus turi, bet išėjo įstatymas –  reikią specialių mėšlidžių! Iš kokių pieno centų? Penkias karves dar pasiliko žiemai, bet žmogaus veidas pajuodo iš  nevilties…  Adolfina, dabar tu kalbėk!

—Paskutinė šienapjūtė pas Valatkas Rainiuose. Laidos interneto adresas rupeika.lt, ten nuotraukos ir radijo įrašas. Iki kitos savaitės!

      7. Laida_17_10_07_.mp3

2017.09.30. Kai pakliūni į visuotinę bėdą, tada prisiliesk motinos žemės –  ir atsistosi, kupinas jėgų! Inžinierius Gediminas Dūda (71) didelį miestą iškeitė į Sietuvos tundrą ir ten mėgaujasi gyvenimu.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ atsidūrė tarp Lukšto ir Paršežerio visai netyčia, nes Apvaršuvoje prasidėjęs brūzgynų keliukas buvo toks siauras, kad neapsisuksi, teko brūžintis per pelkes iki atviresnės vietos. Ir staiga nemaža kalva, ant viršūnės suręsta tvarkinga medinė troba, želdiniai, šiltnamis, pušelių giraitė ir – kas rodė čia visai ne dykinėtojus esant – pilna žirgų pieva! Naujakuriai, supratau! Nutolę nuo kaimo ir nuo ežerų vandens per kilometrus, bet jau stipriai įleidę šaknis. Tas mano rupeikiškas stebėjimasis truko pernelyg ilgai, nes ir pasirodžius šeimininkei ne iš karto praėjo romantikos. Užtat gaspadorius Gediminas nuo pirmo žodžio nuteikė labai draugiškai, o kalbėjo mums visiems svarbius dalykus. Beje, dar buvo vasara, įdegęs žmogaus kūnas rodė ne tik saulės, bet ir akivaizdžias sporto žymes. O rankos – apie tokias kaime sako  „kaip kulbės“, ir pasidaro jos ne nuo prigimimo, o nuo darbo!

 Dar tik priminsiu laidos internetinį poterėlį: svetainės adresas: rupeika.lt., ten pat ir feisbukinė klausytojų grupė. Gaila, šįkart viso labo tik penketas nuotraukų, tačiau, paklausę laidos, suprasit, kad pasišalinti iškart po įrašo buvo protingiausia, dargi – per  kūlgrindą, nepaliekant  pėdsakų ramziams!

— Viskas gerai, p.Zita, jei nebūna dar blogiau. Mes kalbamės su Gediminu Dūda apie esminius dalykus gyvenime, ir tai nėra tuščios agitacijos, o asmeniška to žmogaus patirtis, negailestingas laužymas per krizę ir lietuviškas sugebėjimas atsilaikyti. Ponai klasikiniai filologai, mums nebūtina gręžiotis į senovės graikus, į mitologinius antėjus ir heraklius, nes ir mes turime savų dvasios stipruolių, suprantančių gimtos žemės teikiamą jėgą. Ir jokia moteris, netgi Zita, mums dabar neturi sukliudyti!

— Gediminas Dūda Sietuvos tundroje. Čia priėjo anūkas Nėjus, padarėme kelias nuotraukas su žirgais. Abituriento Nėjaus Feisbuke, beje,  – ištisai žirgai, jojimo kelionės, domėjimasis gamta. Kaip laiku į berniuko gyvenimą įkrito romantikos kibirkštėlė – ir dabar jaunuolio aistros gyvajam pasauliui neužgesinsi. Toks aiškus pavyzdys! Va, sakau, jei inžinierius romantikas  prieš tūkstantį metų būtų Sietuvos pelkėse atsiradęs – kokią teisingą ir gražią valstybę būtų sukūręs!  Žinoma, kiekvienam savo, tik niekada, netgi septyniasdešimt perkopę, nenumokime ranka į svajonę. Ji šalia jūsų.

      8. Laida_17_09_30_.mp3

2017.09.23. Šimtas strazdų ant kiemo ir gimtinės akmuo po langais. Stasė Rekašiūtė – Jurkienė (68) apie svarbiausius dalykus gyvenime, kurių mokėsi iš tėvų ir diegė vaikams  bei anūkams.

 Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ eteryje ilgai neužsibus –  neužtruks nė pusvalandžio,  jei norėsit daugiau Stasės paklausyti, galit užeiti pas Jurkus tiesiai. Namai – o tiksliau pusė namo yra prie pat  parko ir ne taip toli nuo Mažeikių Patrankos. Klausydami geriau už mane susivoksit, aš tik primenu, kad laidos svetainėje ilgai kabos pokalbio įrašas ir dvidešimt nuotraukų. Veiklesni klausytojai yra susibūrę į grupę Feisbuke ir ten mato tarsi trumpąjį laidos variantą, patys dalyvauja. Taigi, visų tų nepaprastų džiaugsmų adresą mintinai jau moka kokios dvi tautiečių kartos ir maždaug pusė emigrantų, tereikia internete surinkti rupeika.lt, ir gyvenimas pasirodys prasmingesnis už ilgas vadų kalbas ar nepaliaujamus gąsdinimus. Jei grasina – tai nepliurpk tiek apie grėsmes, o imk štrielbą ir nelauk, kol veš į Sibirą! Taip sakė Stasės dėdė Juozas (iš mamos pusės) sūnui Antanui. Vieną peršovė ir liko be rankos, o kitas žuvo kaimo pastribio išduotas, bet dabar nors yra apie ką žvangantiems patriotams  šnekėti, o tai vis apie tą nepaliaujamą ryžtą… Stipri giminė, teisingi žmonės – ir į praeitį žiūrint, ir dabartines atžalas žmogiškumu matuojant. Ir dar – tai, ką Stasė numatė ir pasakė man prieš gerus metus, džiaugsmingai įvyko. Aš abejojau, bet oi, kiek daug tos mamos apie dukras žino, tik ar visos teisybę žentams pasako?..  

—Tamsiaplaukės žemaitukės nuo Kegų… Mums kalba Stasė Jurkienė, kuri iki dvidešimties metų dar buvo Rekašiūtė. Drąsiai ją kalbinu, nes gyvenimo istorija kaip daugumos jūsų – iš kaimo į mokslus, į darbus ir tarnybėles – kad tik pokario laimės trupinių kiek užkabinus. Skaisti kaip blyksnis meilė, darbštumas ir aukojimasis vis vaikams, vis į ten, kur švarus namų židinys. Tokie žmonės ir atvedė mus į nepriklausomybę, o dabar Stasė – pažiūrėkit, kokiomis gėlėmis  savąjį kampelį puošia! Ir dukros – kaip gėlės.

—Štai ir viskas apie laukinius ančiukus Mažeikių vidury prie Patrankos, apie Stasės Jurkienės kruopščiai išpasakotą gyvenimą. Bet aš ne apie tai – žodžiais žmogaus charakterio nenusakysi, pažinsi iš darbų ir patirtų metų. Patys girdėjot, nemanau ką pridurti. Gal tik tiek, kad žavėjausi pernai Stasės gėlėmis, ir pasidžiaugiau dabar, nuotraukas į laidos svetainę dėliodamas, adresas rupeika.lt. Štai, matau, koks nesugadintas saikas, kompozicijų menas! Ir daugybę kartų prisiminiau Antano Jurkaus iš tėviškės  parsivežtą akmenį – kaip paprasta ir prasminga turėti vaikystės draugą šalia savo kasdienybės. O dar ką sakiau – visos mamos prognozės apie šaunią dukrą Modestą ir žentą Šarūną įsikūnijo su kaupu.

Kad ir pas jus taip, iš kartos į kartą, iš visur į Lietuvą!

      9. Laida_17_09_23_.mp3

2017.09.16. Duokš tą raudoną škurlį!- pasitiko Kaziuko tėvas iš Vilkaičių pradinės grįžtančius vaikus ir prie visų kirviu sukapojo pionieriaus kaklaraištį. Pakalniškis vienintelis rajone neįstojo ir į kolūkį, užtat sūnus jau pirmame kurse buvo išmestas iš Kauno  medicinos instituto. Ir ką gi –  užaugo tiesus, garbingas  ir jokiomis svetimomis spalvomis neišsimaliavojęs lietuvis. Pokalbio su Kazimieru Pakalniškiu pabaiga.

Sveiki, laidos „Kaip žmonės gyvena“ interneto adresas: rupeika.lt. O kas, jei namie iki šiol apsieinat be kompiuterio? Bent aš tokiems pavydžiu – kiek pažįstu, tai neišsidarkę žmonės, niekur ypatingai neskubantys ir visada laiku spėjantys. Pavydžiu ir atminties gebėjimų – ką jaunystėje ar dabar perskaitę, ne tik atsimena, bet ir kūrybingai panaudoja. Gal kas pasakys, kad be interneto žmogus mažiau išsilavinęs, o be Feisbuko yra užsidaręs nuo visuomenės? Visai priešingai! Ir geriausia, kada neįpuola su visa galva į technologijas, o protingai paskirsto laiką, iš kurio tik maža dalelytė tenka ekranui. Bet kur tas  tautos sargas, kuris pasergės mus nuo visiško suseklėjimo ir sulaikys nuo begalinių reformų?.. Išvada tokia: gyvename be lyderio, o jei koks daigas ir pasirodo tautinėje dirvoje, iš visų pašalių akmenimis užmėtome. Juk mikrobai visada nugali, – todėl, kad jų daugiau.

Tai va, čia buvo šauksmas tyruose, į kurį nereikia nei atsiliepti, nei atbėgus ką gelbėti. Sakykit, koks biesas liepdavo pokario kaimiečiams įsispyrus laikytis gimtosios trobos ir nepasiduoti melioracijai? Juk buvo tokių atsparių valdžiai ir pinigui, ir ne vienas! Kas pakusino Blindos kaimyną Juozą iš stribo nupirkti rusišką automatą ir nuvežti sūnui Antanui? Juk žinojo, kad ne tik į mišką – į mirtį po karo siunčia jaunėlį. Bet ryžosi, abu. Daug nepaaiškinamų pinigais ir nauda dalykų matome. Štai mano pažįstamas sako urėdo pavaduotojui – laisvas miško plotelis šalia gimtinės, kaip įsigyti, kad vagys neiškirstų? Urėdnykas tuoj už mobilkos, į firmelę, į telmelę: vyrai, griebkit, greitai susiraskit tremtinę vardu Joana! Ir tuoj užsisuka Telšių žemėtvarka, staigus matavimas, kompensavimas, pirmumas ir palankumas… Puikiai iš kartono sutepta įstatymų pažeidimų ir apėjimo grandinė, ar mane kas nors Nacionalinėje žemės tarnyboje dabar girdi? Vargu, juk ten vadovai ir už mažytes paslaugas dideliais sklypais atsiskaito. Taigi, jau lekia vilkikai į tą miško pelkę, jau tįsia alksniukus iš eglyno hektaro, manytum auksą radę traktorius iki ausų skandina – o iš tikro jie nebegali negrobę, kad ir už kapeiką. Įprato kaip bebrai – reikia nereikia dantis galąsti, grioviais ir valksmais  žemę darkyti. Bebrams nuo stovėjimo iltys perauga, o šitiems kas? Unoras, kad ir iš trupinių!.. Kada nors daugiau pailiustruosiu.

Jei buvot grybauti, patys matėt, kaip atrodo Lietuvos miškai. Kaip sakė Jeilio profesoriai – geriausiai pasaulyje! Ar tik ne Tomuko čia fantazijos po kokio kartoninio uragano?

Ir Kazimieras Pakalniškis mėgsta pagrybauti, bet kai jam trisdešimt vienas jautis prasiveržė į gretimą Šašaičių kaimą, po dviejų parvarymų raudonikių į tą pusę daugiau nebeis! Išgrobta, išmaurota, o valksmai ant senųjų kaimo keliukų padaryti. Kam vargintis šabakštynuose, jokie inspektoriai laukinių kirtimų nėra žiūrėję, o jei ir matė, tai nepastebėjo.

—Kazimieras Pakalniškis iš Vilkaičių… Vakar skambinau ir klausiau – iš kur tu boksininką Ričardą Tamulį pažįsti? Ogi, sako, į medikų bendrabutį Kaune pas studentes ateidavo, kaimo bernus iš kairės patreniruodavo. Aną kartą jau minėjau Kazimiero infarktą ir negaliu suprasti – iš kur šiandien tiek energijos? Vietos čia tokios! Ypač, jei tėviškę turi. Vokiečių dezertyras Karlas Fesingis irgi gerai jautėsi niekieno neišduotas.

—Ir akurat! Po Kazimiero Pakalniškio kalbos pakilo Atlante uraganai, sudrebėjo žemė Meksikoje. Tik pas mus ramu, klimatas ir žemė –  didžiausia Lietuvos vertybė, tad saugokim tėvynę ne kalbomis, o taip, kaip Vilkaičių žmonės. Laidos svetainės adresas internete, klausytojų grupė Feisbuke: rupeika.lt.

      10. Laida_17_09_16_.mp3

 

2017.09.09. Apie vokietį dezertyrą, išnaikintus Kontaučių sentikius, trisdešimties bulių maratoną ir kitus Kazimiero Pakalniškio (67) gyvenimo ypatumus, patirtus prie Saisos ištakų.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ turi interneto puslapį ir klausytojų grupę Feisbuke tuo pačiu adresu: rupeika.lt. Įsiminėt? Štai ten ir matysit, kaip atrodo mano kalbėtojas Kazys Pakalniškis. Su juo aš pasišneku dažnokai, prieš septynetą metų buvo ir laida. Tačiau dabar vėl teks klausyti, nes atsitiko toks dalykas: trisdešimt vienas Pakalniškių bulius prasiveržė per elektrines užtvaras, pro bebrų tvenkinius, per raistus ir miškų likučius į gretimą kaimą, kur ganosi Lingių galvijų banda. Kaip per karą! Kazimiero balsas net per telefoną man pasirodė keistai sodrus ir pridusęs, o juk ar žinot, kad tas žmogus jau buvo apturėjęs rimtą infarktą?! Sakau jam: medaus užvažiuosiu, o pats greitai nupūčiau dulkes nuo Lietuvos radijo mikrofono ir išvaikiau skruzdes, pradėjusias nešti lizdą ant fotoobjektyvo. Juk ir jums turėtų būti keista, kad širdininkas pirktų japonišką traktoriuką, šienapjovę,  statytų pieną, veistų selekcines bulves ir dar dėl gražumo laikytų baltą kumelaitę vardu Prima! Štai va, dabar klausysit mūsų pasikalbėjimo ir girdėsit, kad yra dar Lietuvoje vietų, kur žmonės vaikšto iškėlę galvas, kalba juokaudami, nebijo nei erkių, nei Putino, ir kur kaimynystė yra stipriau už nosį  parietusius giminaičius. Kokia bebūtų santvarka, darbštus žmogus nepražus, ką jau kalbėti apie Pakalniškius, įsitaisiusius ne pakalnėje, kaip jiems derėtų pagal pavardę, o ant pačios kalvos viršūnės. 166 metrai virš Baltijos, ar yra kas sakęs tau tikslų aukštį ties troba, Kazimierai? Ir dar – turtų šie žmonės per gyvenimą neprituko, o svetimo niekada nesigviešė – tad kas gali būti smagiau už tokius kaimynus?..

—Pavykęs žmogus Zenonas Vagnorius, Gedimino tėvas, apie jį kalba Kazimieras Pakalniškis.Vis elektrinę prisimenu – Gediminas Vagnorius tikrai nebūtų leidęs valstybei rankos nusipjauti – tvarkingą atominę uždaryti! O su dujomis kokie cirkai – jau iš Amerikos vežam, tik kainos nesako. Svarbu – pirmieji lendam! Biokatilines kai steigėm, kur tie didieji pranašai buvo – dujos keleriopai atpigo, o tų medienos atliekų jei kiek ir renka, tai dėl vaizdo – užtat visi jaunuolynai nurėžti, miškų vagys springsta paskutiniais pagaliais! Gal kam nepatinka tokie žodžiai – einam, parodysiu, į ką pavirto laukų giraitės, gojeliai – vėtros per tokias išguldytas vietas įsibėgėja iki uraganų ir siaučia iki pat Amerikos. Iš urėdijų girdžiu padūsavimus – mes sodinom, mes auginom! Ne jūs –  urėdai ir girininkai –  sunkų darbą darėt, o eiguliai su miško darbininkais. Nuo Matulionio laikų anie triūsė už kapeikas, bet kai jūs girias už ačiū dalijotės, ką tie žmonės gavo? Špygą žalioje kišenėje…Ne visi ir ne visur tokie išpampę, bet dauguma dvarais apsistatę. Gal emigruosit dabar iš nevilties, medienos uriadnikai? Nebuvo jums iki šiol Skvernelio, vien riebiųjų medžiotojų draugai knibždėjo valdžioje…

—Vakare, jau sutemus, parsivarė Pakalniškiai savo bandą per nepraeinamus lietuviškus šabakštynus… Ir eina pusvalandis, kai  Rupeika taip ir nebaigia aiškintis, kaip ir kas. Vadinasi, bus dar kitam šeštadieniui, stebėkit interneto svetainę rupeika.lt ir klausytojų grupę Feisbuke. Kas neturit tų gudrybių – eikit stebėti grybų, vakar Kazys iš Vilkaičių pranešė – raudonikiai po drebulėmis ir berželiais po tų lietų nebesutelpa…

      11. Laida_17_09_09_.mp3

2017.09.02. Radijo studijoje Laura Janušauskaitė – Aitmanė  ir Rimantas Aitmanas.

Ji visur pirmoji: laidos puslapio Feisbuke kūrėja, interneto svetainės iniciatorė, nuotraukų redaktorė. Taigi, šį šeštadienį (2017.09.02.) Radijo studijoje lankėsi (atvyko iš Kauno)  Laura Janušauskaitė (30): moksleivė, studentė, architektė, dabar dar ir fotografo, dailės pedagogo Rimanto Aitmano žmona. Ji nekaitalioja įsitikinimų, nemeta savojo tako dėl nutrypto vieškelio. Tad nieko stebėtino, kad vasaros kelionei abu pasirinko ledynus už 7.000 kilometrų nuo Lietuvos – Altajuje, ir abu apie tai pasakos.

Negirdėjusieji tiesioginio pokalbio gali spausti trikampę nuorodą  po šiuo tekstu ir klausytis įrašo mp3 formatu.

      12. Laida_17_09_02_.mp3

 Vieversiais pradėję, gandrais užbaigsime vasaros kelionę per Bronės Dargytės (69) gyvenimą Burniuose. Penkiolikmetė krito į akį šauniausiam kaimo senberniui Dargevičiui, ir kad buvo meilė – giminių pykčiui ir abiejų džiaugsmui!..

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ po mėnesio grįžta į eterį be jokių sukrėtimų ir nepatyrusi grėsmių, va, tik kad paukšteliai laukuose aplink Burnius ir Judros pakrantėse nutilo, kad gandrai išplasnojo, vien tik gervės dar klykteli paryčiais, bet ir tos jau būriuojasi pietuosna. Tai va, dar reikia įprastą maldelę pasakyti apie klausytojų grupė Feisbuke – ji vis tuo pačiu adresu internete, rupeika.lt, ir kalbėtojų nuotraukos ten  pat, žodžiu, niekas neprarasta, niekas neužmirštas. Tik dviejų ąžuolų galiūnų prie Gedupio, prie to, kuris į Vilką įteka, jau neberadau. O buvom tarsi susidraugavę – jie žymiai vyresni, po kokius tris – keturis šimtus metų, paskutinį kartą fotografavau du tūkstančiai vienuoliktais, o dabar tik kelmai kaip troba platumo. Turėjo vargo miškų vagys, kol nuzulino – draskė ir gabalais, ir atskirais pjūviais nuo viršaus, išmetinėjo rievių gabalus kaladėmis. Bet priveikė Gedupio sargybinius atsigabenę prailgintas geležtes ir hidraulinių pleištų krūvą. Dabar per visą Lietuvą taip: jau nuo vidurnakčio ima riaumoti suomiški vilkikai, perdaryti iš karinių šarvuočių, populiariai vadinam,i „valmetais“, kaukia provėžose miškovežiai, o prašvitus iš visų pusių  zvimbia švedų ištobulinti pjūklai. Atrodo, viskas išguldyta, paimta, parduota ir pasidalinta, bet kur tau! Urėdai prieš išvaikymą graibo pagriovius,  privačių malkinių džipukai landžioja po apleistas sodybas, miestiečių sklypus – gal pavyks ką nugvelbti, gal užsispyręs savininkas prie smerties, tada ąžuolus su karstu išveš… Joks okupantas taip Lietuvos miškų negrobė, nėra nieko baisiau už namų vagį… Kuo dar stebiuosi – kad per tuos jau ilgus nepriklausomus metus tūkstantinė žaliaskvernių masė neišstūmė iš savo tarpo nė vieno gamtos patrioto, neatrado nė vieno girių tribūno. Pasižiūri į aptukusius medienos bonzų veidelius – akyse arba kietmetrių rietuvės, arba euroblizgesys… Pagal save nugražinot Lietuvą, miškagyviai, kaip jums taip pasisekė, kad tik nė viena valdžia nesulojo?..

   Bet viskas tik į gera! Kai eisit grybauti, įsivaizduokit esą pabėgėliai savame krašte, o grįžę dar kartą paklausykit Bronės  Dargevičienės. Buvo dar visai jaunutė, kai jautis tėvą subadė.

—Štai kur esmę Bronė Dargevičienė pasakė: kaimas be kaimynų  tai jau kaimenė, ne žmonės! O kiek dabar tokių vietų, kur iš miestų suvažiavę vienas kito nepažįsta ir pažinti nenori? Klausotės laidos apie paprastą gyvenimą, kurią redagavo ne Benas Rupeika, o jo didenybė Laikas! Nuotraukos internete, laidos bendražygiai Feisbuko grupėje, adresas tas pats, kaip ir prieš dešimt metų: rupeika.lt.

—Taip dėl savęs ir jūs – paklausykit, pasimokykit, palyginkit su tuo, ką esat pergyvenę ar matę. Nes girdėjote kalbant Bronę Dargevičienę iš Burnių. Čia dar šlama galingi uosiai, žmonės neatsitveria tvoromis ir padeda vieni kitiems. Žinoma, nėra rūmų be dūmų, kaip sakė Bronė, tačiau kas gali būti mieliau už dūmelį savame kieme, namiškiams atvirą baltų dobilų kelelį ir metus, praleistus drauge su mylimu žmogum…

      13. Laida_17_08_26_.mp3

2017.07.22. Žemaitiškas kerštas: trobą per pusę, rąstus į pečių! Tačiau paauglė iš biedniokų šeimos atsilaikė prieš bagotą vyro giminę ir dabar Burnių kaime gyvena kaip pasakų namelyje – laisva, išdidi ir nepriklausoma. Teisinga Bronės Dargevičienės (69) istorija.

Sveiki, laidos „Kaip žmonės gyvena“ nuotraukos internete, svetainės adresas rupeika.lt. Praėjusį kartą kompiuterio programa buvo sutrikusi – per daug serverių atminty susikaupė ne tik garso įrašų bei nuotraukų, bet ir paprastų tekstų. Kas ilgesnį laikką sėdi prie ekranų, tas žino, kad bet kada turi būti pasiruošęs katastrofai – viskas staiga dingsta be pėdsakų… Ilgiau išlieka tik popierius, magnetinė juostelė, foto negatyvai. Netgi kompaktiniai diskai, į kuriuos aš pats perrašinėdavau laidų kopijas, po dešimties metų dažniausiai tampa beverčiais. Kai klausot muzikos per radiją ir išgirstat traškesį – tai dažniausiai  disko brokas dėl pasenusios plastmasės. Kam įdomu – dar pasakysiu apie radijo techniką, tos nuomonės neišgirsit iš pardavėjų – garso, įrašyto magnetofonu, kokybė yra neprilygstamai geresnė už skaitmeninį pakaitalą. Tas pats apie nuotraukas – geriausi kraštovaizdžio fotografai tąso su savimi net ne firminius krepšius, o dideles medines dėžes su stiklo negatyvais. Todėl, kad pažanga pirmiausia yra kažkam pelnas, o ideologija – pigiausiai apmokama veiklos sritis. Taip sakydamas, matau kaip pavyzdį Vytautą Radžvilą – niekada per Sąjūdį nesu šalia jo buvęs, bet gerbiau už drąsą – tada, kai viešai rodė politinės vienvaldystės nesąmones. Gerbiu ir dabar, nes išliko kritiškas protu nebesuvokiamos žmonių valdymo sistemos atžvilgiu, ir sako tai garsiai. Taigi, lietuviškieji valdžios chunvebinai po 25- erių dauginimosi metų pereina į Radžvilo puolimą. Galit, žinoma, jam įkąsti, bet nebegalit ištrinti  iš istorijos, jūsų tarybiniai tėvai irgi pražiopsojo, nesustabdė  tautos atgimimo. Yra dar vienas kriterijus, nelabai būdingas Sąjūdžio nomenklatūrai: Radžvilas dirbo tarybų griaunamąjį darbą už menką filosofo atlyginimą, bet niekada nesibrovė į valdžią, nesigviešė postų, sostų, nelindo į partinį kompostą. Švarus! Tad prisikabinti sunku, kaip kad prie Juozaičio, Ozolo, Juzeliūno, Petkevičiaus, Žebriūno, Marcinkevičiaus, Sakalo ar kokio altruisto Medalinsko… Žodžiu, šalin į patvorį, mikrobai! Jūs drąsūs tik už kompo, ir tik tol, kol prie valdžios.

O pas Bronę Dargevičienę kompiuterio, žinoma, nėra, televizorių įjungia tik „Panoramai“, baltųjų dobiliukų kelias nenuvažinėtas – sūnus visada palieka mašiną prie sodo. Bronė turi daugiau už pasiturinčius: neapkabinamą uosį iš baudžiavos laikų, Judros upę kiemo gale, neužmatomą erdvę į Šatrijos pusę  ir stebuklingą šulinį, kur požemių vanduo pakyla į pačią Burnių kalvos viršūnę.

—Va, taip ir liko Bronė su vyru Burniuose ant kalvos. Jau iš tolo matyti , kad trobelė kaip peiliu nupjauta, kaip žaislinė. Bet tvarkinga, kiekvienas daiktas kieme turi savo vietą ir net atskirą stogą. Kai klausot pasakojimo, kai ką turit įsivaizduoti, nes Žemaitijoje ne viskas garsiai aptariama. Turit suprasti, kokia karšta, net  žūtbūtinė buvo šešiolikmetės meilė žymiausiam apylinkės bernui Aloyzui, kaip įsiliepsnojo neapykanta tarp dvigubai vyresnio jaunikio seserų ir į Burnius priklydusios gražios biedniokės. Dar ir bajorystė reikšmės turėjo – Bronė buvo tik Dargytė, o jis – oho Dargevičius! Kas klauso dabar jaunesni – nelabai gali patikėti, kad tokie šeimų santykiai buvo dar prie kolūkių. Buvo, nes seni papročiai, kaip ir prietarai, keičiasi kur kas lėčiau, nei santvarkos. O žmogaus psichologija kiek tepasikeitė per šimtmečius? Tačiau laikas, o ne pranašystės pasako visą tiesą. Bronė džiaugėsi šeimos gyvenimu, užtenka atidžiau įsiklausyti į jos balso gaidas. Kalboje nėra sudėtingų sąvokų, filosofinių terminų, bet juk ne tai sudaro gyvenimo laimės pagrindą. Laidos klausytojų Feisbuke grupės narys Eugenio iš Brazilijos įdėjo vienišos moters pajūryje nuotrauką, o priekiniame plane į smėlį įsmeigtas užrašas: laimė yra paprastuose dalykuose! Žiūrėkit patys, tuo pačiu adresu rupeika.lt  matysit ir Bronės Dargevčienės pasakų namelį, ir Burnių apylinkes, ir žemaitišką vasarą, per kurią dulkėjo dundėjo savivarčiai su žvyru iš kažkurio Viešvėnų kalno papėdės.  Beje, tai yra geriausias seniūnų biznis – primerkti akis į nelegalius karjerus.

—Meilės laiškai,  jautis žudikas, penki vaikai be  tėvo ir darbas kolūkyje be atlyginimo. Visa tai telpa į vieną Bronės Dargytės – Dargevičienės gyvenimą. Kaip atrodo ji pati ir visa kita – laidos interneto puslapyje rupeika.lt. Ir tai dar ne viskas, nes negali ištisi septyniasdešimt metų tilpti į radijo pusvalandį, ne! Tačiau antros dalies teks palaukti iki rugpjūčio dvidešim šeštos, pailsėkit nuo trečiojo rupeikos. Grybaukit, uogaukit miškuose – pamatysit, kaip urėdai paskutinius pagalius springdami iš Lietuvos grobia. Kiekvienas kurkit savo istoriją, bet nepasiduokit isterijai, kuria vis dažniau apsikrečia plikagalviai pranašai būk tai nuo valstybinės politikos.  

      14. Laida_17_07_22_.mp3

2017.07.15. Kodėl žmonės prašydavo brigadininką prie sklypo nors porą arų pridėti, o dabar dirvonuoja hektarai – ir visiems gerai? Kodėl tiek prie kolūkių, tiek dabar tarpsta kalbėtojai, o ne žemę dirbantys? – iš  tokių  neatsakytų klausimų antroji pokalbio su Vytautu Šapoka dalis.  

Sveiki, laidos „Kaip žmonės gyvena“ nuotraukos internete, svetainės adresas rupeika.lt. Bet jūs, tur būt, aną šeštadienį jas peržiūrėjote, nes apsilankiusių skaičius  peraugo tris šimtus tūkstančių, o klausytojų grupė Feisbuke turės  tūkstantį šimtą vienuolika,- tetrūksta vieno nario  iki numerologijos prietaro – į tą skaičių negalima ilgai žiūrėti, – tada pelės apniks! Čia pagal tą patarlę: kai nėra mėsos, gerai ir grybas, atseit – žaiskime! Grybai, beje, jau rodosi, ir turguose kol kas yra brangesni už mėsą. Jei kas naiviai mano, kad pakelėse ras pigiau – oi kaip klysta! Dabar, beje, visi gudrūs vieni kitus mokyti, o gudriausi tai tie, kur prie mikrofonų aptarnauja valdžią – patys nieko nedirba, o įtikins ką nori, kaip tas trečiasis rupeika! Bet Vytauto Šapokos taip lengvai nenušnekėsi – nebent buvusį mechaniką apie moteris paklausi.

— Pigūs kaimo automobiliai, bet važiuojantys. Pas Vytautą Šapoką technikos pilnas kiemas, bet kad būtų ratai žole peraugę – to tikrai nepasakysi. O kai pakyla įvairūs eismo tobulinimo vajai – pirmiausia kaimą ima nerimas purtyti, nes visą laiką ta pati kalba – kas ir kiek pabrangs, ar bebus įmanoma iki ligoninės nuvažiuoti. Pamenat, prieš penketą metų patys didžiausi gamtos teršėjai ir sveikatos  kenkėjai buvo kas? – ogi švinu spjaudantys benzininiai varikliai! Kai jų – brangių ir oktaninių – prigamino į valias, visos reklamos pasisuko antru galu! Dabar dyzeliai grėsmingesni žmogui labiau už „rytų kaimyną“, vėl didins, mažins, baus ir iš kišenės siurbs. O juk kaime kiekvienas centas turi paskirtą vietą, kiekvieno kilometro kaina padalinta iš pensijos ar nedidelio atlyginimo mieste. Vytautas mums kalba linksmai, nors jau sunkiai valdo dešinę, o žmoną Genutę atsiveža iš Utenos ne pramogoms – ten jai daktarai arčiau, o Antakalniuose – daržai po lietaus kaipmat balandomis ir svėrėmis aptenka… Ne, ne apie badavimus kalbu, o apie tą lietuvišką atotrūkį tarp keliolikos milijardinių lervų ir paprastų Lietuvos žmonių išgyvenimo. Pagal visas vargo statistikas prasimušome Europoje į priekį, dar ir medaliais savo gobšius ponėkus apžvangindami… Štai ir traukia Šapoka nuo sienos carinį bezmėną – skalsiai juo buvo sveriama kaime viskas, kas darbu pelnyta.

— Kalbėjo Vytautas Šapoka,- vienas iš tų, kurie nepakeitė gimtinės adreso ir nelakstė po pasaulį ilgesnio grašio ieškodami. Ta pati giminės pavardė, šimtmečiais ugdyti papročiai, išdidi dvasia, tiesus žvilgsnis. Apsidairykit – ir šalia jūsų tokių yra.

      15. Laida_17_07_15_.mp3

2017.07.08. Pokario jaunystė: su pistoletu  mokykloje ir kūlversčiais nuo siauruko bėgių. Vytauto Šapokos (81) darbų ir gyvenimo vienintelis adresas –  Antakalnių kaimas prie Vyžuonėlių. 

Sveiki, čia laida „Kaip žmonės gyvena“. Garsas eina per Lietuvos Radiją, o vaizdą galima pamatyti interneto adresu rupeika.lt. Jokių filmų nėra, tik kalbėtojų nuotraukos, nors – ne vienas geras žmogus yra siūlęs daryti ne tik garso, bet ir vaizdo įrašus. Tada jau būtų visas fabrikas, šiuolaikiškai kalbant – projektas, ir niekuo nesiskirtų nuo dešimčių kitų, kurie kasdien braunasi į jūsų sąmonę nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties ir vis ką nors siūlo, perša, rekomenduoja. O čia bent reklamos nebus, nes visa Lietuva jau sėkmingai išdalinta ir  sklypeliais suraižyta, ką iš to statistinio tautiečio  gali beišmonyti? Pastumdoma ir pamurkdoma, ši laidelė apie žmonių gyvenimą visai be jokių iššūkių ir priešokių nugyvavo jau dvidešimt metų ir kai kada gali pasakyti savojo daržo tiesas. Viena tokių – urmu išaugęs mirtingumas. Kalbu apie atvejus, kai pagyvenusių žmonių palaikai randami sodybose, miestelių butuose, gretimame lauke ar miškely. Ne savižudybės, ne girtavimas – o tada, kai žmogus nebeišgali pasiekti daktaro (ar žinot, ką reiškia iš rajono kampo nuvažiuoti į polikliniką, o po to dar sugrįžti?), nebeturi atliekamų pinigėlių  padoriam kyšiui (o skatikus kišti dar didesnė gėda!), kada vaikai išvžiavo, o anūkai emigravo… Jūs negalit visų kaimų apeiti, tad paskaitykit policijos suvestines, jos daug aiškesnės už šventines propagandas! Dori, sąžiningi, visą gyvenimą svetimo nepaėmę seni žmonės užgęsta tyliai, nevargindami giminių ir kaimynų, bet dažniausiai palikdami lėšų įkapėms ir antkapiui. Tai jau kasdienis reiškinys, kai pranešimuose būtinai priduriama – „smurto žymių nerasta“. Žodžiu, mūsų pačių susikurtos sistemos aklavietė. Kaip ir Gedimino pilies kalnas!.. Ir kaip smagu man buvo praėjusį šeštadienį pažinti Vytautą Šapoką – kad ir devintą dešimtį pradėjusį, tačiau tokį gyvybingą, linksmą ir visada turintį ką veikti! Štai pokario metų lietuvys – galvojau.  Per patį lietų  radau jį klėties priemenėj vištoms lesalą taisant. Nuotraukose (rupeika.lt) matysit, kad tie paukščiai čia gyvena sočiai, o persilesęs gaidys vos išspausdavo ploną balselį… —Vytautas Šapoka savo tikrojoje tėvynėje – gimtojoje sodyboje Antakalnių kaime. Retai kur sutiksi žmogų, kurio biografijoje – vienintelė darbovietė ir gyvenamoji vieta. Bet taip yra ten, kur Ringio upelis įteka Vyžuonon, kur, pasikėlus ant didelės kalvos, galima iš medžių kontūrų nuspėti dar caro laikais tiesto siaurojo geležinkelio sankasą. Palei Šapokų kiemą stotelės nebuvo, artimiausia – Stabulankiai,  bet ar jaunimui tas kliudė įšokti į  traukinį ties pirmu posūkiu ar nuokalne? Be tėvo likę trys Šapokiukai po karo turėjo suktis į visas puses, kad išgyventų. Ir išgyveno, nes linksmą ar aštresnį žodį čia visada lydėjo sugebėjimas dirbti, o pradėjus – ir padirbti. O jei žmogus nuolat kalba apie tai, kaip jis geria – tai atminkit, kad jis tikrai nėra girtuoklis, apie tai mes su Vytautu dabar pasikalbėsim. — Vytautas Šapoka – taip ir nepaklausiaiu, ar turėjo sodyboje po karo arklį. Juk linkęs buvo prie technikos, prie šaudymų, išsimokino Vabalninke iki mechanikų. Dvylikos pradėjo dirbti kolūky, penkiasdešimt penkerių vadovavo to paties Naujasodžio kolūkio suardymui. Ką turi pats? Už kiemo žolynuose rūdija vikšrinis traktorius, troba ta pati kaip gimus, tik aukščiau perkelta. Žinoma, iš darbo Šapoka bagotas netapo, bet užtat liko tiesus ir išdidus, už tvorų nuo žmonių akių nesislepia. Kaip ir kiti šių vietų aukštaičiai, po karo mums ne tik tėviškes, bet ir Lietuvą išsaugoję.  Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, kas nori, tas dar gali pasiganyti spalvotose Feisbuko pievose, kur laidos klausytojai atviroje grupėje dalijasi kas ką turi – žodžiu, vaizdu, rimu. Iki kitos subatos  Antakalniuose..

      16. Laida_17_07_08_.mp3
2017.07.01. Atradimai laukuose prie Ringio upelio: vakar užbaigęs programavimo studijas, šiandien Jokūbas Pučinskas (22) dviračiu keliauja per Lietuvą. (Laidos nuotraukos internete, svetainės adresas rupeika.lt.) Sveiki, ši laida „Kaip žmonės gyvena“ bus nuo dulkėto žvyrkelio tarp Vyžuonėlių ir Tirmūnų kaimų. Kad ir šeštadienis, tačiau dulkių nebuvo, nes keliukas visai nuošalus, o šienapjūtė jau buvo atsitriukšmavusi. Dairiausi po erdvius laukus tarp Ringio ir Trainio upelių, klausiau paukščių čiulbesio, medžių šnaresio, ir staiga kur buvęs, kur nebuvęs iš už siauro posūkio išniro dviratininkas. Aiškai buvo ne vietinis – su kuprine, skaitliukais ir pritaikytomis pirštinėmis, stabtelėjęs atidžiai nagrinėjo žemėlapį navigatoriaus ekrane. Buvo mandagus, draugiškas ir labai jaunas. Ir labai tiko laidai, nes ką mes žinome  apie savo jaunimą? Kad yra smarkiai sugedęs arba – jau išemigravęs. Viena nedidelė bėda klausysiantiems: Jokūbas, taip staigiai pričiuptas, kiek  jaudinosi, todėl kartais mikčiojo, bet – kad tik tiek nerimasties tebūtų toj mūsų mylimoj šalelėj… —Medžių aritmetika su programuotoju Jokūbu Pučinsku, veiksmo vieta – laukų keliukas tarp Vyžuonėlių ir Tirmūnų. Primenu tiems, kam buvo keblu susigaudyti per drebulių šnarėjimą – Jokūbas ką tik baigė informatikos mokslus Vilniuje ir pagaliau ištrūko su dviračiu į žygį. Per dvi poilsio dienas – o jam kalendorius labai svarbu, nes jau dirba Siemens įmonių grupėje – per tą laisvą laiką susuko 220 kilometrų ir sekmadienio pavakarę buvo tėvų namuose Zujūnuose. Dvidešimt dveji metai, o žinot, ką dar laidoje pasakys – kad jam laikas bėga per greitai, kad ne viską, ką suplanavęs, spėja padaryti! Štai jums jaunasis kompiuterininkas naujoviškai: fizinė ištvermė, bėgimo treniruotės pagal senelio žymaus stajerio Alfonso Gedmino metodiką, nakvynės po atviru dangumi ir… nė vienos erkės! Nustebau, kai į laidos klausytojų grupę (adresas rupeika.lt) jau  kitą dieną įsirašė Teresė Pučinskaitė – kaip kitaip, jei ne sesuo! Ir dar kokia originali! Pasirodo, visiškas sutapimas, graži mergaitė iš Kalvarijos nėra Jokūbui giminė, bet gal tai daugiau – gal likimo pirštas? Ir aš rodau pirštu Jokūbui varnalėšą ir klausiu – kas per gėlė? —Tik reikia norėti, tik reikia pamatyti – sako Jokūbas Pučinskas ir nuvažiuoja Tirmūnų, Debeikių, Anykščių link. Jis dar atranda savo Lietuvą, kurios neišduos ir neparduos, o mes pamatome savo jaunystę – ir ramiai pasidžiaukim, kad atradimų kelias nenutrūksta.
      17. Laida_17_07_01_.mp3

2017.06.17. Pamatę pasaulio, jie grįžta į Lietuvą suvisam. Egidijus Kerpauskas (25) ką tik  iš Norvegijos, jau  apsigyveno pas močiutę Elvyrą Purvaičiuose ir iš čia pradės savo gyvenimo žygį.

(Laidos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt.) Sveiki! Labai patetiška pradžia? Bet ir laidoje „Kaip žmonės gyvena“ gali būti kilnių dalykų, apie kuriuos kada ne kada drįstame pagalvoti, bet nelabai tikime, kad prie mūsų amžiaus kas nors esminio į gera gali įvykti. Pradėsiu nuo to, kad tarp gausybės žaliaskvernių miško ėmėjų neretai bandydavau susiieškoti nors vieną, o kad ir kelis pareigūnus, dirbančius ne pinigui, ne turtų kaupimui, o iš idėjos – Lietuvai pagražinti. Oi nebuvo iš ko rinktis! Liūdnai juokinga, kad tokiu pavadinimu dar anais smetoniniais laikais sukurtą draugiją po nepriklausomybės atkūrimo užtūpė būtent vadinamieji miškininkai ir prie Tauro kalno Vilniuje perėmė tėvynės mylėtojų  monopolį. Juozai Tumai, idėjos autoriau, apsiversk kape prie Nemuno – būtent tie patys miškų uriadnikai ir gausūs jų mykoliukai už ačiū išsidalijo brandžiausius Lietuvos miškus – po penkis hektarus kiekvienam uniformuotam ir blizgančiu pistoletu ginkluotam, grubiai – po milijoną litų!. Kas dar Lietuvoje tiek valstybinio turto už popierinius čekius gavo? Niekas! Tuometinis žaliaskvernių ministras Vasiliauskas iš tribūnos Seime springo – mes jums parodysim, kaip reikia prižiūrėti nuosavą mišką!  Greitai parodė, Adolfui Šleževičiui pritariamai kinkuojant – atraskit šiandien ne tik tuos nugvelbtus hektarus, bet ir nenusiaubtus, neišdarkytus valstybinius miškus! Skradžiai provėžas, giliai  brūzgynuose prasmegsit – neberasit! Kelmynais ir dilgėlėmis nugražinot Vaižganto šalį, uriadnikai! Išvežta, parduota, pasidalinta. Paleido urėdai ir stebuklą – pasaką  iš popierų:  mes esam patys geriausi pasaulyje! Net prezidentė šitą išmislą kartojo, kol Amerikos kompiuteriai iš oro neparodė, kad yra visiškai atvirkščiai, nei ataskaitose buvę surašyta – Lietuvos miškai tvarkomi blogiausiai! Ir kai sluoksniuose vis pašnekama apie valstybės paslaptis, apie baisius išdavikus, aš vis laukiu, kada bus uždrausti interneto žemėlapiai ir navigacinės sistemos: iš jų kaip ant delno matyti, kad žalieji karaliukai kartu su valdžia yra nuogi, jau  be girių, kad „nugražinta“ Lietuva iš oro panėšėja į kandžių išgraužtą skudurą… Kai netrukus eisit uogauti, nebeatpažinsit pernykščių  žemuogynų – plėšiami jau ir pagrioviai, naikinamos upelių pakrantės, per patį paukštymetį griūva paskiros sodybų eglės ir pušys. Dar viena valstybės paslaptis – privatūs ir tokie platūs žaliaskvernių miškai, išstatyti europiniai dvarai, parašytos storos liaupsių knygos, pastatyti akmeniniai paminklai dar labai tebegyviems medienos didvyriams… Užstalių galiūnai, atsistokit, kai taip apie jus kalbu! Ir kas išdrįs apie juos prabilti, broleliai plunksnagrauželiai, jei toks darbas bus tik už ačiū? Taigi, jau sakiau – kad nors vienas garbingas pareigūnas. Ir štai, Druskininkų urėdas Andrius Adomavičius ir visa jo komanda atsisakė  imti iš jaunos valstybės į savo kišenę. Ir, žinoma, net ačiū iš tos tausotos valstybės iki šiol neišgirdo, jokiuose geruose analuose nepaminėtas!  Ministerijos vyr. miškininkas Kazimieras Vaitkus atsisakė, neapsikentęs dargi išėjo.. O kaip elgėsi tie girininkai, kur urėdai griebė dotaciją kaip šernas kirminą? Nekirto, tausojo, puošė. Nedaug tokių, gal keliolika. Žodžiu, apsukim ratą: Aleksandras Grigaitis Purvaičiuose buvo kaip tik toks… Amžiną jam atilsį, o aš vėl suku į pažįstamą buvusios girininkijos kiemą. —Štai tokie jie grįžta iš  Europos: pragmatiški, žinantys ko nori, apskaičiavę ir numatę po kelis variantus. Ką gi, žmogus planuoja, Dievas rikiuoja… Egidijus Kerpauskas, Purvaičiai. Tikroji gimtinė už trijų kilometrų, bet čia jis nuolat lankydavosi, mokėsi iš savo senelių. Buvo ko išmokti, o ir veidai panašūs. Dariau nuotraukas prieš devynetą metų, galit palyginti, adresas rupeika.lt. Gaila –sesutė  Elena šį kartą nepasirodė, buvo išvykusi ir močiutė Elvyra. Egidijaus draugas Laurynas Žeimys irgi laikosi panašių gyvenimo principų. —Anūkai grįžta į gimtines: Egidijus Kerpauskas kuriasi Purvaičiuose, kur nebėra purvo. Beje, jo tėvas Česlovas Plungės savivaldybėje dabar yra kažkoks valdininkas, bet tada, kai atstatinėjo sodybą, kai augo vaikai – buvo vienas iš tokių, kaip jūs. O ir girdisi aiškiai, kad sūnus turi savo nuomonę, bet stiprius genus. Kad dažniau taip atokiose sodybose, kad daugiau tokių vyrų! Lietuva laukia!

      18. Laida_17_06_17_.mp3

2017.06.10. Ir vienas lauke Robertas, jei žinai, kad vakarop iš darbo parsiras Milda. Kaip laikosi Gelžinių šeima po to, kai Robertą beñdrai primušė iki sąmonės praradimo ir nepagydomos nervų ligos.

(Laidos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt.) Sveiki, jau pagalvojote, kad bus liūdna pasaka kaip pas Biliūną. Ogi ne visai taip. Kruvinų nutikimų šiais laikais Lietuvėlėje daug, kiekvienoj troboj, jei toji dar visai neapleista, po bėdą ar po dvi, retai kam ir berūpi, kas būna po to. Dažniausiai – būna blogiau: šulinio ar kūdros dugnas, gaisras arba ilgas virtuvinis peilis… Laida „Kaip žmonės gyvena“ negali specialiai išsilenkti vietų, kuriose buvo arba greitai bus žmogiškos nelaimės. Ir jei jau pakliuvo žmogus į mikrofoną, bus ir per radiją. Nes kiekvienas gyvenimas yra stebuklas, nepanašus į kitus, tik reikia turėti noro jį ne tik pamatyti, bet ir suprasti. Šį kartą  dulkėtas Žlibinų keliukas palei Sausdravo upelį atveda prie pirmosios Purvaičių kaimo trobos. Nedidelė ta sodyba, iš trijų pusių mišku apjuosta, esu čia buvęs prieš šešetą metų. Tada ilgai gailėjausi, kad įrašas vyko vyko, bet neišliko. Nes mažoje trobelėje gyveno didelė meilė, kuri buvo ir moters rūpestis, ir auka, ir visas jauno gyvenimo džiaugsmas. Bet štai vėl nutiko proga apsilankyti ten, kur gervės dažnesni svečiai už svetimą žmogų. —Savas pienas iš telyčios malonės, – ko toji neišžinda, lieka šeimininkams. Bet kai paaugs  ir  pati taps pirmaverše, gyvenimas pagerės.  Visos Roberto Gelžinio dienos aplink namus, pokalbyje minimi draugai yra tik slaptažodis į kelis eurus prie Mildos algos. Susiradau prieš šešetą metų darytas nuotraukas – taip, kilnus veidas, žemaitiška kantrybė ir begalinis darbštumas. Adresas internete rupeika.lt, ten pat jau pirmąsias žemuoges renkanti klausytojų grupė Feisbuke. Jei tas tūkstantis žmonių ne gamtoje – tai prie poezijos, čia visąlaik pavasaris! Žodžiu, tik tokia moteris kaip Milda galėjo įtikinti vyrą pačiam gydytis nuo „šnapšės“, o apylinkės seniūnė Sigutė Žeimaitienė irgi pasidžiaugė, kad žmogus „susiėmė“ pats, policijos ir medikų nevaromas. Ir dar – trys ištekėjusios Gelžinių dukros bei priaugantis sūnus… Ne iš turtų, kaip sakoma, laimė, bet duokdie, kad pas kitus taip, kad visą laiką, o ne tik kelias dienas! —Ir jums beliks tik pažiūrėti ir paklausyti – adresas internete rupeika.lt, bet, jei turit valios, bėkit tolyn nuo plastmasinių ekranų. Ir nebūtinai į tankmes, į pačias gelmes ar debesuotas erdves, tiesiog stabtelkit ten, kur nunešė jus laikas ir klausykit, žiūrėkit, supraskit. Iki kitų šeštadienio gervių!

      19. Laida_17_06_10_.mp3

2017.06.03. Grįžimas į pavasarį – kai Zapyšky  obelų žiedai jau bujoja, Apvaršuvoje jie dar tìk skleidžiasi. Pasikalbėjimas su Irena ir Sigitu Kavaliauskais Žemaitijos glūdumoje.

 Sveiki, ši jau vasaros laida yra antroji dalis tos, kurią girdėjote praėjusį kartą, taigi, dar gegužy. Primenu – Zapyškyje susipažinome su  bulves sodinusiu mokytoju Sigitu, o po įrašo atsirado ir jo žmona Irena, pakilusi  iš svogūnų lysvės. Viso labo keli kerai ir keli daigai, Kavaliauskai yra tokie žmonės, kurie, mano akimis, gali būti priimtini gausybei išsilavinusių, subtilių ir išdidžių Lietuvos žmonių. Tie žmonės  gyvenime nekaupia turtų ir dėl to nepasidaro susiraukę kaip naginės. Jeigu reikėtų skaičiais tokį suskirstymą užrašyti, nė nepradėčiau, nes niekas niekada apie save nepagalvoja, kad jau yra pasidaręs pinigų vergu, ir jam kritiška kitų nuomonė – šmeižtas arba juodas pavydas. Žodžiu, trumpinkim – tai nykstančios visuomenės liga, kurią pastebėjęs Vytautas Radžvilas sako, jog į savo prabangius urvelius sulindę lietuviai  praranda – jei dar neprarado –  valstybę…

Tad iš karto žengiam į tą ąžuolyną tarp Paršežerio bei Lukšto, kur kažkada senasis Petras Vermauskas nužiūrėjo sodybai vietą ir iš ten iki gyvenimo galo nebesitraukė.  Neatsitraukia ir jo vienturtė dukra Irutė, dabar jau oho Irena! (Žiūrėkit nuotraukas iš Apvaršuvos interneto adresu rupeika.lt.) Va, tik takelį į sodybą nežinančiam žmogui nelengva nuspėti, nes ūkio veiklos nebėra… —Temperatūrų – oro, vandens, jausmų – skirtumai gimtoje sodyboje, Irena Vermauskaitė – Kavaliauskienė, Zapyškio puslapyje radau jos darbovietę – dantisto padėjėja. (Brr, kaip tokia besišypsanti dantį traukia, gal mažiau skauda?) Taigi, žiūrinėdami nuotraukas laidos interneto svetainėje rupeika.lt, matysit visus šeimininkės puodus, išdėliotus žolėje prie  šulinio – gryname ore šilo ledinis vanduo, nesuskaičiuosit sodybos ąžuolų – giraitė griuvenomis neužšnerkšta, tačiau gamtos natūralumas nekelia abejonių. O Irenos pastebėjimas apie paukščius, juntančius  žmonių sodyboje buvimą, vertas patyrusio ornitologo. Įrašo metu, beje, girdėsit, kaip tie sparnuočiai į pabaigą visai pritilo – atėjo vakaras. Apie jie abu kalbasi, gal apie darbus? —Tikroji kūlgrinda – ne ta sukomercinta, rodyklėmis nužymėta. Irena ir Sigitas Kavaliauskai, jų žemaitiškos nuotraukos gerajame internete, adresas rupeika.lt. Ten pat ir nemaža klausytojų grupė Feisbuke – smagu, kai vienoje vietoje tiek puikių žmonių, norit – ir jums dar yra vietos! Apie ką čia mes vis? Aha, apie savas kūlgrindas.  Slapti minčių keliai po kasdienybės vandenimis. Pokalbio metu neužsiminėme apie lengvai nuspėjamą svarbiausia dalyką –dešimtmečiais neblėstantį jausmą, be kurio gražus Irenos ir Sigito pasaulis griūtų. Bet jei jums  tokie žodžiai ir visas pokalbis rodysis  keisti – nesitrukdykit, eikite daryti pinigų, karjeros, titulų. Ir  kai suprasit, kad šalia nebeturit nė vieno  žmogaus, kuriuo galima pasitikėti, tada nesidairykit atgal –ten tuštuma, prabėgusių metų dykvietės. Iki kito šeštadienio.

      20. Laida_17_06_03_.mp3

2017.05.27. Nemunas po kojomis, Lietuva prieš akis. Pasikalbėjimas su vietiniu žmogumi iš Zapyškio – mokytoju Sigitu Kavaliausku. 

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ lankosi ten, kur gimė arba išaugo daugybė Lietuvos didžiavyrių. Aukštikalnės skvere mane pirmiausia sudomino paminklas Andriui Višteliui – seniai bebuvau ką nors taip įstabaus matęs. O paskui ėjau miestelio pakraščiu, fotoaparatu spragsėjau – laidos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt. Sigitas Kavaliauskas kaip tik ruošėsi darže sodinti bulves, bet aš žmogų sutrukdžiau. Mielai atsitiesė ir nusišypsojo, sužinojau, kad Zapyškyje moko vaikus fizikos. O toliau viską girdėsit patys. —Sigitas Kavaliauskas apie dirbtinį išvalymą – sąvokų ir aplinkos. Atėjo į mokyklą iš kitos profesijos, į Zapyškio kalną pakilo nuo istorinės  Pyplių gyvenvietės. Kalba atvirai. Tėviškes turintys žmonės visada yra drąsesni už atėjūnus, atmenantis savo istoriją kraštas ilgiau atsilaikys prieš perėjūnų keliamas sumaištis. Buvo puikus gegužio rytas, ant Nemuno šlaitų skleidėsi ievos ir obelys. Pusę horizonto juosė Nemunas, skleidėsi ūkuose, miestiškai ošė Kaunas. Buvo  ramybė žmogui, bet ne mokytojui. — Ir mokytojas Sigitas Kavaliauskas neigia – savo pavyzdžiu, savo  gyvenimu. Primenu – nuotraukos internete rupeika.lt.  Pokalbis tęsėsi jau tęsiniui,  įsijungė žmona Irena. Ėmėme kalbėti net apie… kūlgrindą, kuria jos seneliai prie Lukšto ežero važiuodavo šieno. Slapti sąmonės  takai po realybės kiautu – ką dar galime mes visi, ne tik mokytojai, padaryti iš idėjos, o ne už pinigus ar karjerą?..

      21. Laida_17_05_27_.mp3

2017.05.20. Trise Alksno viensėdyje, neskaitant kaimynų bernioko – tas yra elektrikas ir, jeigu reikia, paklauso. Bronė Parakevičienė (85), jos dukra Laima (49) ir žentas Jonas.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ vis labiau traukiasi į pelkes, į tautines gelmes ir ten randa žmones, nepatekusius į jokias parodomąsias statistikas. Bet jie linksmi ir darbštūs, nesigviešia turtų, nebijo svetimų žmonių ir žiūri tiesiai į akis. Iš čia netoli Baltarusija (per pelkes 6 km.), Visagino atominė (10 km.), gal todėl net  Lietuvos radijas yra mažai klausomas. Kalbėtojų nuotraukos, kaip visada, interneto adresu rupeika.lt, tikrojo pavasario vaizdus rasite  tuo pačiu adresu, bet jau Feisbuko klausytojų grupėje, o čia, Rimšės pelkynuose, iki ievų žydėjimo dar buvo likę pora dienų. —Laima Parakevičiūtė, šalia klauso mama Bronė ir, jei nukrypsim į šoną, pataisys – tokia yra žvitri. Jūs pažiūrėkit į jos nuotraukas laidos svetainėje rupeika.lt ir tuoj pulsit ieškoti žemėlapy Alksno viensėdžio. Kur jau kur, o čia nei oras, nei vanduo dar nesugadinti. Ir plastmasinių vilų aplink ežerus nėra – atominė elektrinė atbaido. Kadaise ir už elektrą čia žmonės pigiau mokėjo, bet tai,  sako,  buvo okupanto išmislas ir jau seniai panaikintas. Dabar lygybė ir demokratybė, po didžiosios aferos –  elektrinės sustabdymo – kišam milijardus į duobę, nes valdininkų kišenei irgi riebiai nubyra. Nėra jiems parako, bet yra taikūs Parakevičiai, o artimiausias jiems kaimas vadinasi Verginiai. —Geri žmonės tolimame Alksno viensėdy – Bronė Parakevičienė ir jos dukra Laima. Oi daug tokių Lietuvoje, nepakliuvusių į statistikas – kiek krausit, tiek veš, pelkių takeliais grybus ir uogas neš, parduos, pramis. Bet atminkit – tėvų ir vaikų be priežiūros nepaliks, išmaldos neprašys, o sutikti šypsosis… Nes čia dar Lietuva!

      22. Laida_17_05_20_.mp3

2017.05.13.Tėviškės takais per gyvenimą. Susitikimas Biržulio pakrantėje su Kazimieru ir Brone Vasiliauskais.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ šiandien sukasi tarp Varnių ir Kauno miestų, klausydami būkit atsargūs – yra trylikta gegužio diena, tuzinas velnių gali jums visaip trukdyti. Jei važiuojat, kaip  kad miesto autobusu dabar daro  Kazimieras Vasiliauskas – stebėkit šalutines gatves, šylant orui kaista jaunos galvos, ims ir įpuls į šoną! Bronė Vasiliauskienė dabar irgi vairuoja 9 maršruto troleibusą Kaune, įdomu būtų pažiūrėti, ar pažins savo balsą per radiją. Na, o jei šiokiu metu sėdit valtyje, kaip kad mums buvo su Vasiliauskais prie Biržulio – nesimuistykit tryliktą dieną nuo pirmųjų atitirpusių uodų, nes išgriūsit į šaltą vandenį. Nurodymus baigiu laidos svetainės adresu: rupeika.lt, ten yra abiejų kalbėtojų nuotraukos, net keturiasdešimt keturios, ir visos stačiakampės! Tolimesniam šeštadienio smagumui primenu, kad toje svetainėje per Biržulį galit įplaukti į žydrą Feisbuko įlanką ir, prisišvartavę prie nendrių salos, įsirašyti į profesionalių klausytojų grupę. Tryliktą dieną ten naudos jokios, tik iššūkiai ir savivertės saviraiška… Matot, jau pradedu nusikalbėti kaip koks žviegždė, tad einam pasitikti Vasiliauskų – išropojo abu iš  valties ir  ateina per nendres žiūrėti, kas ten šaukia tyruose. —Mergaičių pavėžėjimai dideliam kelyje – arba meilės estafetės ne tik užsieny… Tobulėjam, spartėjam, atsikratom drovumo… Mano kalbėtojai irgi gyvena šiuolaikiniame Kaune, bet kažkodėl jų dvasia yra toli nuo asfalto plutos. Dėliodamas į svetainę nuotraukas (adresas  rupeika.lt) net amžių pasitikslinau – labai jaunai abu – Bronė ir Kazimieras – atrodo! Nesiimu agituoti už švarias, nuvorišų neliestas aplinkes – jei kada  būsit prie Biržulio, pamatysit patys. Atšiaurus to ežero grožis, primena Užpoliarės nykumas, bet apsisukęs junti, kad vėl traukia!.. Labiausiai tinkamas tam žodis būtų – prigimtis. Visi mes daugiau prie Šiaurės, nei prie sočių pietų. Visi mes iš kaimo, tik vadai iš šventorių, radęsi per atlaidus. —Ramybės salos užterštamme pasaulyje, Kazimieras ir Bronė Vasiliauskai. Nuotraukos – internete rupeika.lt, o gyvenimas yra  ten, kur gali jaustis žmogumi. Kai lietuviams pasibaigė didysis sąmyšis eurovizijoje – kokie visi pasidarė protingi, kaip jie viską žinojo!..  Atsipeikėkim, ir – iki kito neršto, bus dar to masalo lydekoms.

      23. Laida_17_05_13_.mp3

2017.05.06. Užsnopinto Biržulio pradžia: Valerijos Bagvilaitės – Kuneikienės (81) sodyba  prie Melnyčravio. Per gimtadienį atskrido gegutė ir užkukukavo Valerijai pasveikinimą!

Sveikino ją ir laida „Kaip žmonės gyvena“, mes dabar keliausime į Biržulio pelkynus, žengsime pirmąjį žingsnį per Melnyčravio tiltą. Primenu – šiose apylinkėse archeologai (laimei, jie nėra tiek nusipliurpę, kaip televiziniai istorikai!) rado žmogaus pėdsakus , paliktus prieš penkis septynis tūkstančius metų, o atėjęs į čia artyn, visada pagalvoji, kad kažkas iš tos praeities turėjo likti iki mūsų dienų – ne vien akmeniniai įrankiai, bronziniai papuošalai, bet ir charakterio, išvaizdos bruožai, kantrumas bei skalsumas. Kalasi pro kiautus ievų lapeliai, mėlynuoja dangus ir vandenys, iš trobos išėjusi prisėdo lauke močiutė… Laidos nuotraukos internete rupeika.lt, draugiškų klausytojų langelis Feisbuke irgi kaip melsvas pavasario blyksnis – užeik, dalyvauk, išgirsk!.. —Nebūk užsisnopinęs,- sako Algis Kuneikis, Valerijos sūnus, ilgai dirbęs Šiauliuose prie baldų. Sodyba prie pat įžengimo į Biržulio pelkynus, palei Melnyčravio upelį. Varva kaip siūlas, bet jei sustoja – jau ir tyrai, linguoja po kojomis. Įteka į Nakačią, kuri verčiasi kočiojasi per kelmus ir durpes į nendrynais aptekusį ežerą. —Sveikinimai gimtadienio proga Valerijai Kuneikienei, ir iškart sakau laidos svetainės adresą anūkei Rugilei: rupeika.lt, kai įstosi į klausytojų grupę Feisbuke, pamatysi, kiek daug žmonių pasidžiaugė močiutės pasakojimu! Kalbėjo atvirai, neturi ko slėpti nuo žmonių. O jūs paklausykit, kiek Vilniuje valstybinių paslapčių, kiek jų sergėtojų – vieni kitus kaip blusas gaudo ir dar šaukia: valstybė pavojuje! O juk labiausiai slepiami yra naujųjų ponų turtai – valdininkų ir matininkų sklypai, urėdų dvarai, girininkų miškai, nusavintos paežerės, Girgždutės kalnas ir kiti piliakalniai, Baltijos jūra… Tenugrimzta jie visi – užkukuok, gegutėle!

      24. Laida_17_05_06_.mp3

2017.04.29. Trečiasis rupeika Stabulankiuose: Juozo Kazicko (82) gimtadienis ir šventa Apolonijos Kazickienės kantrybė per šešiasdešimt bendro gyvenimo metų. 

Sveiki! Laida „Kaip žmonės gyvena“ eilinį kartą eina siauruko bėgiais į Stabulankiùs – ten, kur stabules ratams lenkdavo (stabulė̃ su dvyleka skylių, dvyleka ratpėdžių ) – ir negali neužsukti pas Juozą ir Apoloniją Kazickus. Utenos regione tai žinomi žmonės savo įgimtu folkloriškumu, bet ginkdie tikrai nėra įkyrūs kaip kokios televizinės mumijos! Ir atradau aš juos, prieš daugelį metelių ropinėdamas Apšlavo pakrantėmis,  Aknystėlio šlaitais, nosimi atsirėmęs į pakriūtės dubury įterptą sodybą. Nei tvorų, nei priešiškumo jokio – šeimininkas netgi valtį pasiūlė ir neatbėgo žiūrėti, ar ganyklos neištryptos. Ir į jokius viešumus Kazickai nelindo, o buvo patys savimi – skoningai išpuošė, atstatė  be jokių plastmasių gimtą sodybą, grojo šoko dainavo ir visi kaimynai dalyvavo. Be jokių europaramų ar turistinių pelnų, o viso labo tebuvo gyvenime jis – vairuotoju, ji – siuvėja. Ir net dabar ką nors daugiau apie juos sakyti nebesinori, nes paprasčiausiai reikia taip, kaip Kazickai, gyventi ir mokytis iš jų džiaugtis savuoju kraštu… Laidos  nuotraukos internete, adresas  rupeika.lt, kiti gyvenimo būdai – klausytojų Feisbuko grupėje, pašto dėžutė ta pati. —Juozo Kazicko eksperimentai su Apolonija, laida apie nenuobodų dviejų žmonių gyvenimą. Veiksmo vieta – Stabulankių kaimas tarp Apšlavo ir Aknystėlio ežerų, ant abiejų dar buvo ledo, o kas žino – gali ir vėl per tokias politikas užšalti! Daugiau matysit nuotraukose internete, adresas rupeika.lt. —Juozo Kazicko gimtadienis. Ir pataikyk tu man!.. Pasikalbėjom, Juozas sodybą aprodė, prie Aknystėlio nuvežė. Per tą kraštą ėjo pavasaris ir, sustojęs ilgėliau, šypsojo – žmonės kaip žiedai, gyvenimas kaip nupieštas. Mokykimės džiaugtis, kol mes nuo Stabulankių geležinėmis tvoromis neatsitvėrėme.

      25. Laida_17_04_29_.mp3

2017.04.22. Kaip Brauzguose du brauzginiai vyrai gluosnį bráuzgino, arba Romas Baškys (52) ir Giedrius Pivoriūnas (31) apie savo gyvenimą prie Ventos upės ištakų.

 

Sveiki, išgirdot nepažįstamą žodį ir nežinot, ką jis reiškia? Ir aš nežinojau, kol į Brauzgus nepatekau, dabar esu mokytas ir galiu kitiems pasakyti, kad tai reiškia liesą, smarkiai padžiūvusį vyrą, o apie moteris sako „Tavo pati didelė, brauzgi̇̀nė, kaip kartuvė“. Tokia yra žemaitiška tarmė prie Užvenčio, ir tęsiaisi ji pavingiuodama ligi pat Baltijos. Jei čia pasako „senmergė“ (o taip ir bus!), tai Vilniuje reikia suprasti kad smarki gražuolė. Yra ir kitokių ypatumų, pvz. išsilavinimas – jei tau parodo šakių   diplomą, tai sostinėje reiškia profesoriaus, jeigu ne akademiko, vardą! Ypačiai tas tinka gausingiems tautiniams istorikams, kurie vienas po kito išvirto televiziniais isterikais ir už dyka nė piršto (didžiojo piršto!) nepajudins, lietuviškos popieros iš vokiško stalčiaus neištrauks! Trumpiau taip: nusitaikome tarp Rėžgalio ir Bambalų kaimo per vidurį ir dairomės, kur čia tvarkingesnė sodybėlė. Anava – po klevais ir ąžuolu kūpso dar caro laikais statyta medinukė, visur matyti žmogaus pėdsakas, o į draugišką šunelių viauksėjimą niekas kieman  neišeina. Pasidairykit į nuotraukas  svetainėje rupeika.lt, o dar geriau tuo pačiu adresu Feisbuke, ir ką pagalvosit? Užtat erdviuose laukuose, kur čireno vieversiai ir klykavo gervės, buvo matyti tolimas krutėjimas: prie išversto gluosnio baltãvo malkų krūva ir brūzginosi pjūklas. Į mane neskubėdamas atjudėjo brauzgus kokių penkiasdešimtiẽs vyras ir iškart pasisakė žinąs kas toks aš ir ko noriu. Patekau tarp savų, tad vos spėjau pasisveikinti! —Rūgštynių paieškos laukuose prie Ventos ištakų su Romualdu Baškiu, einame pas jo takininkus link malkų krūvos. Vis kalbu Venta Venta, o viso labo purvinas karklynų upelis. Tokia garsi upė, o apšnerkšta pagaliais ir nuograužomis, statesni krantai arba išgriauti, arba apsmukę. Vis tie bebrai, kuriais Lietuva apteko, galima sakyti, savo noru – užkimšti mažiausi grioviai, galutinai sustabdytos melioracijos, nuniokotos ir didelės paežerės. Nuostoliai žmogui ir gamtai – milijoniniai! O mes vis briuselinių direktyvų bijom, vis rodomės šventesni už popiežių?.. Kur tik vyrenysis brolis pirštu parodo – ten mes ant kelių puolam, savo protą kas už grašius, kas už prikimštą mašną  parduodam! O ką darysim, jei prancūzai šiandien „neteisingai“ nubalsuos ir prasidės didysis euroišbėgimas? Naujo pono ar savojo kelio ieškosim?  Net banko Vasiliauskui,- žmogui atsipalaidavusiam nuo etikos,- pagaliau paaiškėjo, kad dabartinis „sojuzas“ pridėjo turtų tik turtingiesiems, o biednieji persėdo ant dviračių sumažintais ratais… Giedrius Pivoriūnas dabar prie malkų talkina savo galimam patėviui, jo mama Valerija išlėkė į darbą, o buvusi sugyventinė Neringa nuskubėjo į namus.Vos spėjau spragtelėti. Nuotraukose (adresas internete rupeika.lt)  matysit Giedriuką su spindinčia  liemene, jis ką tik vieškeliu parlėkė iš parduotuvės su specialia misija. Jūs tik labai nepamanykit – vaikinas iš Brauzgų be darbo nebūna nė  dienos! Paklauskime, ar turi pastovią vietą. —Taip nebūna, kaip iš pirmo karto gali pasirodyti Brauzguose! Romas Baškys ir Giedrius Pivoriūnas apie savo gyvenimą. Pasižiūrėkite į laidos nuotraukas interneto adresu rupeika.lt, Feisbuke galit savo nuomonę išreikšti. Įdėjau kelis abrozdėlius iš vadinamųjų miškininkų veiklos, kaip paskutines kartis iš pelkių graibsto, kaip iš Lietuvos gamtos chaosą padarė ir vis dar alkani žaliaskverniai, dvarų vartai aitvarams per siauri. Valstybės šimtmečiui kelmais nugražinot visą Lietuvą, dabar šveiskit mundierius apsiordinavimui!..

      26. Laida_17_04_22_.mp3

2017.04.08. Kaip Marytė Juozą šventoriuj apšukojo, kaip Kundrotai žydo dvarą Straigiškėje pirko ir kaip anais laikais akamanas dzūką dėl gražios mergos šavė…

Sveiki! Laida „Kaip žmonės gyvena“ šį kartą atsidūrė ant kalvų prie Dusios, Marytės ir Juozo Kundrotų sodyboje. Esame čia buvę prieš devynerius metus ir, patikėkit, maža kas dzūkiškam charaktery pasikeitę! Gal tik kalbėtojų nuotraukose kokį skirtumą įžvelgsit – adresas rupeika.lt – o pavasariniai apylinkių vaizdai žvilgsnį atgaivina, dvasią sustiprina. — Marytė-Paulina ir Juozas Kundrotai, abiem po aštuoniasdešimt ketverius, nuotraukos internete rupeika.lt. Smagu tokius žmones matyti, jų pasakojimo klausyti, ir ne vien dėl etnografijos – dėl begalinio darbštumo, tėvynės pajautimo, vaikų teisingo nustatymo. Mokykis esminių gyvenimo tiesų, jaunime nuo klaviatūros, išsitraukit ausinukus ir girdėkit Padusio dzūkų šnektą… Sakyk, Juozai, ką darei jų amžiaus būdamas. — Kundrotų sodyba Straigiškėje prie Dusios, nuotraukų galerija internete rupeika.lt. Gudresni klausytojai pirma pasižiūri Feisbuką, kur veikia laidos grupė, ir jūs galite įstoti, iki Velykų nebus jokio mokesčio už vieversio dainą… Susitiksime visai greitai –  balandžio dvidešimt antrą.

      27. Laida_17_04_08_.mp3

2017.04.01. Sveiki, šilumos sulaukę ponai! Džiaukimės, bet nepamirškim, kad ir erkės atkuto, ir uodai apie ausis zyzti pradės. Vislab, kas rudens bjaurybėj numirė verkdams, vislab, kas ežere gyvendams peržiemavojo ar po savo keru per žiemą buvo miegojęs, vislab tuo pulkais išlindo vasarą sveikyt!

Šildo savo pakaušį Kriaučiškėje ir Mindaugas Motiejūnas, į trobą nebeturi kada pareiti – tiek medžių ir želdinių! Jam vienam per visą laidos „Kaip žmonės gyvena“ istoriją buvo paskirti trys šeštadieniai, neišsigąskit – ketvirto nebus, šitas yra paskutinis. Priminsiu tik, kad Mindaugas daugybę metų rašė laidai laiškus, o aš daug kartų vis vis norėjau jį pamatyti – bet Kriaučiškę valdžia išbraukė iš sąrašų taipogi žemėlapių, o žmonės greitai ištrynė iš atminties. Kiek tokių gyvai palaidotų vietų dabar Lietuvoje! Tūkstančiai! Ir mes tarsi net džiaugiamės – vyksta demografinė koncentracija, infrastruktūros ir laisvųjų zonų vienijimas, vienžo – stebuklingoji globalizacija! Liežuvis pinasi nuo žodžių – slaptažodžių, o prasmė viena: iš visų pusių grobiame ir patys naikiname tai, ką paveldėjome iš protėvių, ir kas dar belikę mums iš negailestingos Europos istorijos. Esame ne tik liudininkai, bet ir dalyviai to, kas po šimtmečio bus vadinama lemingų sindromu, keistu baltų tautelės susinaikinimu. Ką  galėjo priešpastatyti prūsai kaizerio Bismarko nutautinimo politikai? Nei lyderių, nei dvasios milžinų po Donelaičio nebeatsirado – kolonistai pažerdavo vietiniams juodadarbiams blizgučių saują, o kytresnius paskirdavo žemesnio rango valdininkais – ir uolesnių germanizatorių nebūtum suradęs niekur kitur Vokietijoje! Prūsiškasis uolumas tapo patarle, o lietuviškasis prisitaikymas vis prie naujo pono jau turi gausybę  „mokslinių“ terminų ir iliustruotas blizgančiais toleravimosi projektais… Todėl ir kalba laidoje „Kaip žmonės gyvena“ niekuo televizijose nepasižymėjęs Mindaugas Motiejūnas. Tris klases baigė Sibire, bet Lietuvoje mama pasakė – vėl pradėsi nuo pirmos lietuviškai! Kas pažadino motinai tokį sprendimą? Prigimtis, išlaikyta per lenkmečius, carus ir „proletarinį internacionalizmą“. Daug ką gali pasiimti iš motinos, senelių, iš giminės, jei supranti, kad tai yra daugiau už pinigus ar blizgančią škarbonkę su ratais. Rytoj jau bus per vėlu, nes pokario karta buriasi apylinkių kalneliuose ir nieko mums daugiau nebesakys. Tad sakyk tu, Mindaugai, iš ko gyvenai! —Paukščių mokslas Lietuvos žmonėms! Nebuvau dar tokio palyginimo girdėjęs, bet pamatyti gali kur nori – išmokos už nedirbamą žemę per kelis metus atpratino dirbti net ir tuos, kurie niekada išmaldų neprašė. Ir ką – jau ne yik kaime, bet ir miesteliuose reta pamatyti karvę, o arklius laiko tik labai užsispyrę. Žolė nušienaujama, krūmai iškertami ne gyvuliams ganyti, o palydovinių nuotraukų padarymui, viskas paliekama supūdymui! Mūsų tautiniai miškinininkai nusiunčia blizgančią ataskaitą į Jeilį ir  tampa gerių geriausiais pasaulyje! Kitais metais tą pačią veiklą kompiuteriai įvertina iš nuotraukų ir pastato žaliaskvernius visų afrikų galo gale, nė buvęs tautietis Venclova nebepadeda! Štai jums šiuolaikiniai stebuklai, kokių šventam rašte nerasi! Tokia santvarka nebijo užsienio priešų, bet negali atsilaikyti prieš logiką! Mindaugai Motiejūnai, dabar tavo eilė – pasakyk, kodėl tu tvorom neapsitvėrei! — Tai va – kiekvienas į savo urvelį, į savo mašinytę ir – pirmyn į bendrą ateitį! Mums kalbėjo Mindaugas Motiejūnas iš Kriaučiškės, žmogus, kuris gyvenime nieko iš kitų neprašė. Yra nuotraukos, galite ušsirašyti į klausytojų grupę Feisbuke ir ten ką nors pareikšti arba eilėraščiu mintis išreikšti. Adresas rupeika.lt, mano pavardė beveik su juo sutampa! Iki dvylikos galima ir apgauti  ką nors – Vilniaus profesionalams neprilygsit, o balandžio Pirmąją ir atšvęsit!

      28. Laida_17_04_01_.mp3

2017.03.25. Kas per savaitę atsitiko nauja Mindaugo Motiejūno gyvenime? (Čia tęsinys iš praėjusio šeštadienio!) Ogi gluosnis, po kuriuo visą žiemą grojo šernus baidantis radijas, per paskutinę vėtrą nugriuvo! Bet aparatas nenukentėjo, nes tuo metu buvo nutįstas dar toliau – į gervuogių lysvę, vos kilometrinio kabelio užteko.

Praėjusios laidos herojus translaicijos klausė sode tarp obelaičių, jas atrišinėdamas po pusmetrį nuo viršaus. Visai apnuoginti medelių jokiu būdu dar negalima, nes Kriaučiškėje zuikiai yra išlepę ir labai įžūlūs, jie skanauja minkštą vaismedžių žievę iki pat balandžio galo ir iš sodybos nesitraukia nė pavasarinei meilei užėjus! Visai kaip Masiulis – grąžinkit jam kyšį, ir dar kad būtų su dėžute,- praversią kitam kartui ir gamta tausosis! Prie žodžio apie lietuvišką ekologiją: niekur nėra taip gerai sugalvota, kaip Kaune! Visa, ką miestas paleidžia srutų pavidalu, šniokščia į Nemuną be jokio tarpinio sustojimo, o valymui skirtos europinės lėšos auksinio dumblo pavidalu  nusėda pas kažkokį kowienską nausėdą! O jūs žiūrėkit, kaip aš žiūriu: kiek ministerių buvo, nė vienas pateptas nė nesugirgždėjo, įskaitant rėksnį Mazuronį, o Navickas atėjo ir padarė! Tad ačiū partijai (Karbauskiui) ir vyriausybei. O tai jau aiškiai buvo matyti, kad panemunių zanavykai, taip gudriai  nuodijami, visai sunyko, net tautinės Kuršmarių stintos persimetė į Rusiją ir ten parsiduoda už kapeikas, jau ne už  eurus. Keistai elgiasi ir klaipėdiškiai: griaus vokiškus namus ir plės uostą iki pat Šilutės! Tručyzna juos veikia, ne kitaip – ką krausit į laivus, jei rusai atsidarė Ustj-Luga ir Primorsko uostus, o Lukašenka visada gabens trąšų cisternas ten, kur naftos šeimininkai lieps… O gal prie Seimo dežuruojantys miškininkai vėl užvers Klaipėdą rąstais? Čia aš juokauju, nes tikro miško mūsų nualintoje žemelėje jau nebėra, kerta urėdnykai dabar tas egles ir pušis, kurias po karo Lietuvai sodino žmogus – legenda  Matulionis. Ir kėdes žaliaskverniai saugo todėl, kad pirmieji spėtų privatizuoti techniką, pastatus ir… parkus bei draustinius. Juk  maža jiems buvo tų  geriausio miško penkiahektarių, atrėžtų iš valstybės kiekvienam uniformuotam bei ginkluotam už popiergalinius ačiū 1995 metais…

Bet kur aš čia nuklydau –  į riebių grambuolių sritį! Klauso manęs Mindaugas Motiejūnas dabar Vilniuje, atvykęs dukros Jūratės pasveikinti gimtadienio proga, ir galvoja, ar dar grįš laida KŽG į valdžios pamirštą užkampį palei Uteną – iš visų žemėlapių išbrauktą Kriaučiškės kaimą? —Mindaugas Motiejūnas: be galo darbštus, tačiau nepiktas, nepavydus žmogus. Nei aš žinojau, kad tremtinys, nei reikia tokiu rodytis – svarbu, kas tu dabar esi! Antai sužinau, kad mano žemėlapiuose surastą laisvo miško gabalėlį kaip smakai puolė spekuliantai. Atsivežė irgi – kažkokią tremtinę iš kito Lietuvos galo, bet su pirmumo teise kompensacijai,  tuoj kaip stovi pas notarą ir prasidėjo perpardavimai… Kiek grašių  numetė – tai su pažymėjimu, tam – nuplikusiam žaliaskverniui iš urėdijos, ir pažeidimų nepamačiusiam Telšių žemėtvarkos mažaraščiui? Taigi, kam tremtis, kam – grašiai… O Motiejūnams Sibire – dešimt tūkstančių! —Mindaugas Motiejūnas, arba lietuvis Lietuvoje. Bus dar, o kam įdomu – nuotraukos internete rupeika.lt, ten pat ir klausytojų grupė Feisbuke. Tūkstantis radijo profesionalų vienoje vietoje, ir visi susiję su gamta! Kviečiam, kol dar kviečiai Kriaučiškėje dera!

      29.  Laida_17_03_25_.mp3

2017.03.18. Žmogus, kuris gyvenime nieko neprašė. Mindaugas Motiejūnas (69) savo tėviškėje sodina, augina, rašo – o už pečių ilgas išbandymų kelias, kliuvęs visai pokario Lietuvai.

Sveiki! Laidos „Kaip žmonės gyvena“ jau klausotės dvidešimtus metus, ir prisiminiau skaičius todėl, kad ilgai ieškojau, bet pagaliau radau kelis Mindaugo Motiejūno laiškus. Ne vienas, tikriausiai, pamenate Mindaugą iš Kriaučiškės, neretai skaitydavome jo baltąsias eiles. Tai toks žanras, kur tarsi nieko nėra – nei rimo, nei ritmo, dažnai nė konkretaus vaizdo ar vaizdinio. Mindaugo laiškai visada būdavo per ilgi dešimties minučių radijo aušrai, tekdavo trumpinti – o tai jau labai skauda bet kuriam rašančiam – pradedančiam, ar klasikui. Pamenu persimainiusį Algimanto Baltakio veidą, kai tiesioginėje laidoje įžūliai nurėžiau kelis eilėraščio posmus, palikdamas vien dedikaciją… Ta keista proga sveikatos linkėjimai šiam didžiam žmogui, literatūros galiūnui iš Leliūnų! Beje, Leliūnai yra vos keli kilometrai nuo Kriaučiškės, tuoj pamatuosiu žemėlapy tiksliai – taigi, devyni kilometrai ir šimtas metrų, jei tarp Vidinksto ir Antalgės. Nėra tame artume jokių giluminių sąsajų, bet jei reikėtų staiga pasakyti, ką manyčiau esant lietuviškumo pavyzdžiu, netgi etalonu,  šiuomkart nedvejodamas rodyčiau į Kriaučiškę, į Mindaugą! Žmogus rašė ir rašė, ramiai, tvarkingu braižu, be klaidų. Visada rasdavai įdomią mintį, poetinį krislą, o metai ėjo ir aš susiradau tokius Motiejūnus Narkūnuose, pamenat apie dalgio galandymą buvo?.. Po dešimtmečio toje vietoje atradau septynis šaunius brolius, senieji buvo pasimirę. Vis paklausdavau: gal giminaitis tas, kuris rašo? Traukė pečiais, nes Kriaučiškės nebebuvo nei žemėlapiuose, nei jaunųjų atminty. Nors – kažkuris sakė Deguliškės miške dar vieną Motiejūną esant. Ir tik Algis Belickas, kuris prie pat Vyžuonos ištakų ant šaltinių mirksta, parodė kryptį, bet sakė nepraeisiąs per brūzgynus! Po to dar metai prisidėjo, ir aš nutreškėjau per pamiškes kur ledais, kur sniegu. Lojo šunys, matėsi veiklos pėdsakai, bet joks žmogus kieman neišėjo. Dabar neretai taip būna – žmonės bijo svetimų ir tūno viduje iki paskutinio. O gal ne ten pataikiau? Nežinau, kas man liepė dar kartą jau per vandenis bristi, purvą teškinti, bet aš irgi užsispyriau… Nuotraukose (rupeika.lt) dabar matysit, kaip atrodo Mindaugo Motiejūno Kriaučiškė, neturėtų jums įkyrėti vienkiemių vaizdai po kriminalų ir nesibaigiančio politikos erzelio… —Mindaugas Motiejūnas: niekuomet neprailgsta kilometrai iki tėviškės. Nuotraukos internete adresas rupeika.lt. jei atsidarysit tą interneto puslapį, rasit ir kitų pramogų – klausytojų Feisbuko grupę, laiškus. Nėra tik reklamų su Saboniu ir besisūlančių ką nors parduoti. Prieš mums susitinkant, Mindaugas parašė laišką kalbininkams apie lietuviškų žodžių gujimą iš eterio ir ekrano. —Mindaugo Motiejūno balsas – į dangų neina, bet radijui tinka! Jei galėtų prabilti pavyžuonių kiškiai, dėkotų už pašarus žiemai, jei šernai – girtų už radijo muzikas, srovė prie gluosnio ateina per šimtus metrų baltais laidais. Nuotraukų galerijoje rupeika.lt pamatysit daugiau, netgi bus nenukirstų eglių plotelis – kaip jų valdiški žaliaskverniai, kelmais nugražinę Lietuvą, iki šiol dar nepamatė?.. A-a-a, prie Seimo dežuruoja, šiltas tarnybas saugo… O Mindaugas Motiejūnas po savaitės vėl kalbės, iki to laiko po gluosniu vyks transliacija iš Kriaučiškės, savaitę galit neatsijungti!

      30. Laida_17_03_18_.mp3

 2017.03.04. Patikėjo valstybe ir susikraustė į kaimą! Konstruktorius Antanas ir dailininkė Janina Kaušylai ūkininkauja Kryliuose visus nepriklausomybės metus, nuo negandų ir blaškymosi žemaitei su aukštaičiu padeda įgimtas saiko jausmas.

 

Sveiki! Laida „Kaip žmonės gyvena“ toliau suka ratus po Krylių kaimą, kurio vienas kraštas Utenai, kitas – Molėtams. Šįkart ant aukšto, bet nelabai stataus kalno, nuo kurio suktuku krenta  siauras žvyrkeliukas, susitiksime su Antanu Kaušylu. Nei pravažiuojančių, nei praeinančių žmonių čia niekas nesibaido, už tvorų nesislepia, ir tik tada, kai mato nepažįstamą žmogų ilgai iš kiemo nesitraukiant, Antanas išeina per sniegą arčiau pasižiūrėti. Nuotraukos, beje, kaip visada – vienam albume: rupeika.lt. O į Feisbuko grupę štai įstojo Ali Sikder, pamaniau –  laidos puslapiu susidomėjo ir Bangladešo armijos generolas – ano tokia pavardė.  Bet čia, pasirodo, vilnietis lakūnas, todėl pasidžiaukim, kad atvykėliai ne tik mokosi kalbos, bet ir domisi šalimi, kurioje gyvena. Gera vieta tuščia nebūna – dar mūsų protėviai taip sakydavo, o mes netruksim įsitikinti! —Antano Kaušylo gyvenimo būdas, laidos pabaigoje gražiai jo žodžius parems žmona Janina, nuotraukos internete rupeika.lt. Saikas ir gobšumas – dvi gyvenimo būdo priešingybės, kiek iš šalies pats matau bent kaimuose –  prasidėjus turto kaupimo manijai, išsigydymo nėra, nebent laikinai galima ją pridengti veidmainyste. Pakeliui dar – besaikis taupumas. Tokios mintys apie  gyvenimo prasmę kyla, sugrįžus iš Kaušylų. Aš ten jau buvau, o jums dabar proga naujai įsiklausyti, kodėl inžinieriui ir dailininkei visko gana. — Janina ir Antanas Kaušylai: ramus gyvenimas? Neįgristantis, nes visąlaik su gamta.Vakar teiravausi, ar leidžia sulą. Nustebino – dar turį iš pernai, užšaldytos ypačiai skanios! Sakė receptus, bet, jei kam įdomu, teiraukitės patys Krylių kaime ar per internetą. Juk pavasaris! Juk ne viską dar žaliaskverniai urė̃dnykai iškirto, išsidalijo, o tūkstantis kontrolierių nesukontroliavo. Dar liko medžių senuose kaimuose ir pagrioviais, bažnyčių šventoriuose. Tokia mūsų dalia –po jos nors ir tvanas! O po Kovo 11-osios bus kita laida.

      31. Laida_17_03_04_.mp3

2017.02.25. Vienas namuose ir gyvenime. Vytautas Musteikis (40) Krylių kaime jaučiasi gerai.

Sveiki! Kol laida „Kaip žmonės gyvena“ riedėjo kalnų kalneliais į Kryliùs, buvo dar ledas ir sniego plutos. Kai grįžo – tiško po kojomis vanduo ir kąsniais dribo snieglaša. Paskui švietėsi saulė, sklido ūkanos ir nerimo valdžia – eiliniams didino baudas, o prasipelniusiems kabino medalius. Ir jei tik koks ponas į Vilnių iš bagotesnio krašto atvykdavo – tam nedelsiant surasdavo lietuviškų šaknų! O štai Gedimino kalno ąžuolus iškirtus, mūsų pačių šaknys supuvo ir žemė ant tuščios  tuštybės neišsilaikys. Tad būkite atsargūs, eidami pro šalį – šimtmečio šalį – nes istorija ir akmenys užgrius! Tad dabar nė nežinau, kaip ten Vytukas Krỹliuose – ar nesušalo, gal peršlapo, neduokdie televizorius sugedo! Daug tokių dorų vaikinų per Lietuvą, ir merginų nemažai – paskui technologijas nepaspėjo, su madomis lėkti nepanoro – ėmė ir atsitraukė nuo pagrindinės gyvenimo gatvės į kelkraštį, o patemus jokiais blizgučiais nesidabina. Tad jei netyčia suvėžins – pats kaltas,- pasakys, ir tuoj visi pamirš žmogų ten buvus. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt, ten pat klausytojų sambūris Feisbuke – kol neatšilo, galite ir žiūrėti, ir klausyti. Sako, prieš miegą naudinga, raminančiai nuteikia… —Gerų žmonių pasikalbėjimas Krylių kaime, kuris tarp kalvelių ir raistų prigludęs. Su Vytautu Musteikiu stovime medinės trobos priemenėje, nėra nei šalta, nei šilta, žodžiu, gerų vyrų oras. Vytai, jei dabar mane girdi iš Vilniaus, eik prie klevo ir bandyk sulą paleisti, po vieversio parskridimo jau turi varvėti! Ta proga į laidos svetainę (rupeika.lt) įdedu sulos nuotrauką iš kitos Lietuvos vietos, jei ir neparagausit, tai bent seilė ištekės! —Vytas Musteikis grįžo trobon – prie pečiaus ir televizoriaus, aš pabandžiau su fotoaparatu pavaikščioti. Bet diena nebuvo tikusi – oro pilkuma ir akinantis sniegas. Tik senos trobos ir nedžiai čia visada įspūdingi – ir pravažiuojant, ir atidžiau įsižiūrint. Už posūkio palei keliuką kažkas sumargavo – ogi ten, pasirodo, žemės matininkai. Iš įrangos sprendžiant – ne šiaip sau mėgėjai. Atrodo, viskas išsidalinta Lietuvoje, priglobta ir nugvelbta – o matuoja, permatuoja, tikslina. Jei turi kokį paveldėtą žemės gabaliuką, žmogau, būk atsargus! Nes atvykęs gali savojo sklypo ribų neberasti arba taip jas pakeistas, kad nė nežinosi, į kurią pusę ir besikreipti. Vietiniai matininkai yra nekontroliuojami ir nebaudžiami net teoriškai, rajoninės tarnybos pasirašo gautus popierius kojų iš kabinetų neiškėlę. Už ačiū? Kaip sakoma, geriau mažas euras, negu didelis ačiū! Privalomas savininkų informavimas, keičiant sklypų ribas, tapo tik formaliu laiško išsiuntimu „į kaimą seneliui“ be jokio privalomo atsakymo. Šalia to – šantažas, grasinimai ir skundų vilkinimas metų metais. Ar mane girdi nors koks Nacionalinės žemės tarnybos višininkas, dar nepakliuvęs už kyšininkavimą? Čia išimtį padaryčiau tik Mariui Bujai, kuris atstatė teisingumą vienoje iš mano aprašytų vietų. Išsakiau tik tezes, bus daugiau. Svarbiausias jūsų veiklos principas – slaptumas, o tiksliau – konspiracija. Niekada nesužinosi, kas užvaldė apylinkių ir regiono miškus, paežeres, kas užtvėrė  kelius į kaimą, koks tūzas užstatė vilomis ir atitvėrė miestelio ganyklas ar girdyklą… Urėdas su penkiais pavaduotojais, girininkas, matininkas, ligonių kasininkas, seniūnas,  eurofondus nučiulpęs oligarchas?.. Šitaip karkvabalių lervos pasislepia dirvoje  ir ilgai tarpsta augalų šaknimis. Kai išlenda – štai ir pamatai, kokie supuvę, išgraužti lervų valstybės pamatai… Ir tie valstybiniai žaliaskverniai geriau patylėtų, bandydami išvengti uodegų apkarpymo. Susiskaičiuokit savo nekilnojamus turtus, privačias girias ir nebelįskit į akis tiems, kas kiekvieną dieną mato, kaip jūs kelmais nugražinote Lietuvą. Liko neiškirsti tik pagrioviai, ežios,  apleistų sodybų ąžuolai ir Muravjovo koriko parkelis Vilniuje. Gedimino kalnas – ir tas tyžta plikai nuskustas… Nesiskųskim ir nesiskuskim bent iki Kovo 11-tos medalių. Iki!

      32. Laida_17_02_25_.mp3

 2017.02.18. Trys drąsios Minijos moterys ir visa Petkevičių šeimyna. Pieno dalybos su lūšimis, žiburiuojančios vilkų akys ir – darbo maršrutai užsieniuose bei kelionės po internetą…

Toks dabar gyvenimas nuošalioje sodyboje prie Minijos, į kurią važiuotas ne visada pateksi, o pėsčias eidamas turi gerai žinoti takus tarp Žemaitijos piliakalnių. Sveiki! Laida „Kaip žmonės gyvena“ šiandien pusvalandžiui stabtelės dideliame upės vingyje, kur kalnai, raistai ir šaltiniai apaugę brūzgynais, bet nėra pamiršti, jie nupėduoti Petkevičių jaunimo, o mėlynas dūmas virš medinės pirkios  rodo, kad viduje šilta ir jauku. Kai perėjau kiemą, iš tarpdurio kyštelėjo  moters figūra, paskui radosi ir dvi mergaitės… Belieka priminti, kad šios laidos nuotraukos internete adresu rupeika.lt, ten pat klausytojų grupė Feisbuke. Nespėjau parklampoti namo, o į tą grupę abi jaunosios Petkevičiūtės jau buvo kaip mat įstojusios! Štai tau ir socialinis užkampis, miestuose dažniau tokių rasi! — Tokia yra tikrovė, kad ir kaip bemeluotume iš šventinių tribūnų. Esame spartaus valstybės nykimo liudininkai ir dalyviai, dar turime žmonių, bet nėra tautos lyderių. Ateitis štai tokiose pirkiose, kaip pas Petkevičius. Mama Birutė, dukros Sonata ir Ligita. Nuotraukos internete rupeika.lt, klausytojų grupė Feisbuke didėja emigravusių tautiečių dėka. —Trys Petkevičių moterys: mama Birutė, dukros Sonata ir Ligita. Klausytojų Feisbuko grupėje (rupeika.lt) yra kelios jų notraukos, daugiau – laidos svetainėje. Bet neužtrukit prie ekrano, tikras gyvenimas įdomesnis. Iki kito šeštadienio!

      33. Laida_17_02_18_.mp3

2017.02.11. Nuo Taurapilio, nuo kalno Katinų sodyba kaip ant delno! Pasikalbėjimas su Janina Katiniene (75) apie gyvenimo sargybą prie pilies ir giliausio Lietuvos ežero.

Sveiki! Laida „Kaip žmonės gyvena“ į Taurapilį leidžiasi antrą kartą, žemyn smingantis keliukas dabar ištisai padengtas ledu, tačiau pagražėjęs – apaugęs pušaitėmis. Teko čia būti tada, kai gražus jaunikaitis gimtojo piliakalnio papėdėje kalbėjo apie savo svajones,apie tai, kuo norėtų užaugęs būti… Gal kas ir prisimena tą pokalbį, nors laiko praėjo daug. Dabar kaimas ištuštėjęs, bet gyvumo jam suteikia elektros statybininkai iš Anykščių – rausia kloja po žeme storus kabelius. Ekonominės prasmės čia nebandykit ieškoti, nebent galima susigalvoti, kad Lietuvoje pinigų perteklius. Tikslas, matyt, vienas: betono stulpai bagotiems poilsiautojams nebegadins vaizdų į ežerą. Janina Katinienė per savo 75 – erius gyvenimo metus ne tokių cūdų yra mačiusi, todėl numoja ranka į valdžios išsidirbinėjimus ir viena pati tvarkosi ūkyje ant žvyro taip, kad daug kur Lietuvoje pavyzdžiu galėtų būti. Klausytojų Feisbuko grupėje (rupeika.lt)  paskelbus nuotrauką nuo piliakalnio, sukruto ir tauragniškiai – pažįstu jų ne vieną ir gerbiu už tiesų būdą, atvirumą ir tėvynės pajautimą. Tad klausykit nuo pačios pradžios. —Va, kaip gerai einasi: kol Rupeika su Janina Katiniene kalbėjo, talkininkai iš Tauragnų veršį nulupė. Yra ir nuotraukų iš to veiksmo gamtoje, adresas rupeika.lt. Jautresni gali ir supykti, kad natūralizmo tame esą. Ėstų šuo mėsą, sakydavo aukštaičiai dar prie caro,- bet kad tos mėsos nėsą!.. O prie Taurapilio viskas greta: ir darbas, ir gerumas mažiau turinčiam, romantika ir dabartis. Šitie žmonės nėra kažkur greta gyvenimo: kiekvienas jame stato savo pilį. O  jei kam užkliuvo Greta, tai nepraraskit vilties – Anušausko jaunapatė ištyrė anos sijoną ir skverbsis dar giliau, kažką ras iš savo ateities! Va tik  etatinių pranašų plikės vis labiau rasoja – deda tas Karbauskis  ant jų skersą – skersą ieną bulvių vagoj – ir jau siuvasi skrandą be skvernų… Tai va, apie žmones nuo Taurapilio: pavaišino Janina talkininkus kava su bandelėmis ir  dešra, ir aš paklausiau apie baimes vienkiemy, nes žinau, kad ji – drąsi moteris, pilies saugotoja. — Bėga bėga elniai, ir stirnos ateina pas Janiną Katinienę nuo Taurapilio.Nuotraukos internete rupeika.lt, ten pat klausytojų grupė Feisbuke.  Puikus  derinys: gamta, grakštūs žvėrys, žmogus. Panašaus būdo ir balso turėjome mes Radijuje Bronę Zabulytę. Tvarkė programas, reikliai vertino žmones, buvo griežta, bet visuomet teisinga. Labai nemėgo apkalbų, dar labiau – slaptų ir „uniformuotų“ saugumo agentų. Kai jai per prievartą įgrūdo specmokslus Maskvoje baigusį kažkokį vištelį, atėjo pas vadus ir trenkė – pasiimkit savo donosčiką, arba išeisiu aš. Tokia ji buvo ir liko. Jonavos avarijos metu Lietuvos Radijas netikėtai tapo vieninteliu informaciniu to įvykio štabu ir – jei ne Bronės ryžtas ir drąsa, 89 – taisiais pragaištingas debesis būtų taip ir likęs valstybine paslaptimi su gausybe aukų. Kurie klausot manęs dabar palei Nerį, visu Šventosios ilgiu ligi pat Anykščių – pasiteiraukit tėvų, kaip tai buvo, ir įsiminkit a.a.Bronės Zabulytės pavardę. Ne viskas, kas svarbu, plūduriuoja eterio ar ekrano paviršiuje…

      34. Laida_17_02_11_.mp3

2017.02.04. Jie užaugo Gariūnuose. Praėjusios laidos baiginys, kalbėjimas vaikščiojant su Vytautu Butautu ir dviem jo sūnumis dvyniais Antanu bei Jonu.

Sveiki, laida iš Gariūnų „Kaip žmonės gyvena“ sulaukė keisto dėmesio: buvo labai daug žiūrinčių nuotraukų puslapį internete adresu rupeika.lt, tačiau klausytojų feisbuko grupėje atsižymėjusių visai nedaug. Po laidos, beje, į tūkstantinį būrį užsirašė ir laidoje kalbėjęs Rolandas Junevičius. Malonu, Rolandai, o kitiems sakau, jog verta dirstelti į tą gražią mergaitę Ameliją, kurią tu vadini savo antrąja pusele. Šį pusvalandį daugiau kalbės Antanas Butautas, brolis Jonas tik  pralėkdavo pro šalį nešinas ratlankiais. Bet viena atidi klausytoja pasitikslino, ar tai tie pašėlę Butaučiukai, kurie bėgiodavo naktimis po Vilnių su kompasais – dalyvaudavo orientacinio sporto varžybose? Matyt, tie patys, tokie sugeba daugiau, nei po bariukus šlaistytis, o jėgą ir sumanumą parodyti protingai. Bet ką čia taip valdiškai nuo vajaus iki pakajaus šneku, gal kam Dusetose dabar žirgai gražu, o mes į žmonių sambūrį – į Gariūnus! —Vytautas Butautas: trys dešimtys metų Gariūnų ekonomikoje. Ir nuotraukos, ir Feisbuko namelis klausytojams vis tuo pačiu  adresu – rupeika.lt, ogi matau – kai kurie laidos draugai jau turi šešerių metų stažą – pvz. darbštuolė pedagogė Gita, o jauniausias dalyvis yra architektas Marius Morkūnas, gražiausia barzda grupėje! Bet grįžkime į Vilnių, kol Gedimino kalnas nesugriuvo, kol Gariūnų neuždarė… —  Jauniausias iš Butautų – Antanas, dar buvo (bet nekalbėjo) antras brolis Jonas ir jų tėvas Vytautas. Visi kartu mes jums linkime pargrįžti į namus šiandien, o ir ryt nelaukti sutemos…

      35. Laida_17_02_04_.mp3

2017.01.28. Apie Gariūnų kartą naujai: diplomuoti, mokantys dirbti vaikinai, sugebėję atsilaikyti ir išlikti. Pasikalbėjimas padangų paviljone su Vytautu Butautu (61) ir jo sūnumis dvyniais (28) Antanu bei Jonu.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ kai kada irgi turi reikalų Gariūnuose. Kartą per metus ar porą ir jūs esate ten buvę. Ypač tada, kai žymioji turgavietė dar tik stichiškai kūrėsi žvyrduobių plotuose, kai ten vilnijo žmonių jūra… Net ir gerokai prieš tai, kai Gariūnuose buvo statomas energinis gigantas – trečioji Vilniaus termofikacinė elektrinė. Iki šiol manau, kad jos uždarymas yra didelė klaida, paskutinio šilumos rezervo praradimas klimato katastrofos atveju, laikas tą parodys. Bet matote, kaip pas mus – tiek vyriausybėje, tiek Seime už jokius tragiškus sprendimus iki šiol niekas asmeniškai neatsakė, galioja socialistinis kolektyvinės atsakomybės principas: visi už vieną, bet pelningą, o vienas už nieką. Pavyzdys – nekilnojamojo turto, t.y. žemės, grobuoniškas  kilnojimas, unikalus visam pasauly. Nusikalstamas Lietuvai įstatymas, vagių legalizavimas! Tačiau net  gudručių autorių pavardžių mes neskelbiame, dabar tie veikėjai medaliais ir ordinais nukarstyti, naujus švarkus pasiuvę laukia Vasario 16 – osios. Dar vakar jie urmu sekiojo paskui Gretą, o šiandien jau žvakutes užmuštam kūdikiui degioja! Ir rytoj darniai puls Karbauskį, kad tas tik nestabdytų degtinės. Ar kuris nors iš tų sopulingųjų pabandė besimušančius kaimynus nuraminti, chuliganą gatvėje sustabdyti, vagį pagauti? Ar žinot, kas būna po  to? Toks žmogus lieka pats kaltas, kad įsikišo, dings visi liudininkai, o teisme laimės tas, kurio advokatas brangesnis. Gali pasirodyti pilietiškas, taip – bet valstybė tavęs neapsaugos nei tamsiame kieme, nei vienkiemy palei mišką, tave įsidėmės ir persekios, sudaužys automobilį ir dar gerai, jei nesudegins. Baimės jausmas tvyro čia  pat, už žymių veikėjų kūnsargių! Netgi pokario metais buvo drąsiau: galėjai bent ginklą paimti ir gintis su kitais iki paskutinio! Dabar atėjome iki  karikatūros, iki absurdo:  kilmingas šuo Lietuvoje turi daugiau teisių už žmogų, kuriam įkando ar užpuolė. O valstybė rūsčiai atsigręš į pilietį tada, kai pasipils kraujo klanai, lavonai, tada etatiniai veidmainiai vėl stebėsis – kaip tai! Kodėl niekas nepranešė, nesustabdė, kodėl tylėjo?.. Sukūrėt sistemą, ir dabar žvakutes nešiojat… Mes kalbėjome apie tai su Vytautu Butautu, ir jis išdidžiai perklausė – ar mano sūnūs galėtų taip pasielgti? Klausimas žinant atsakymą: džiaukimės kiekvienu švariu daigu, kiekviena bręstančia asmenybe, urmais ir televiziniais vajais nebepriversim žmonių galvoti pagal komandas. Gariūnų kioskų  rikiuotėje Vytauto iškart neaptikau, ir iš nuotrupų jūs dabar girdėsite, kad draugų toje vietoje nedaug, atidžiai klausydami, suprasite, kad stoviniuojančių be darbo irgi nėra. Primenu: laidos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt., ten sudėti kelerių metų stebėjimai. —Vytautas Butautas. Prasprūdo frazė – Kovo 11-ta. Taip. Nepriklausomybės bendraamžiai, laisvos prekybos sostinė prie Baltijos – Gariūnai. Smerkti, niekinti, tyčiotis? Tai tas pats, kas juoktis iš savęs. Ką tik kalbėjo „pulko sūnus“ Rolandas, o laidos nuotraukose ( rupeika.lt) matysit, kaip jis atrodė būdamas trylikos. Dirbo, ir vyrai padėjo, saugojo berniuką, palaikydavo. Ir Povilas – prieš penketą metų buvo atviresnis, bet tada neturėjau mikrofono. Ir pats Vytautas: sklandi kalba, erudicija, logika. O pirmadieniais, kada turgus tuščias – prisiekęs žvejys!.. —Ir bežiūrint pasibaigė  pirmoji pokalbio dalis Gariūnuose su Vytautu Butautu. Laidos nuotraukose internete rupeika.lt iš jo veido galėsit spręsti apie ekonomiką.Šypsenos, ir dar kokios! O tokio gamtos stebuklo, kaip gražuolė Saulė, gali pavydėti bet kuri pasaulio televizija. Elegantiška, gracinga, tuomet ji prie padangų ir ratlankių talkino tėvui. Jei sutinkat su manimi, klausytojų Feisbuko grupėje galit pasidalinti įspūdžiais, tik nepersistenkit, Saulutė jau ištekėjo. Neris dar po ledu, bet pakraščiais jau teka. Nesustabdysi laiko bėgimo… Todėl neramiai žvelgiu pro radijo langą – šyla, tyžta, pliursta. Štai va tokiu oru į mano gimtą kaimą atvažiuoja medžiotojai, o ryt dar ir proga:sezono uždarymas. Visi džipuoti, visi maskuoti, o iš paskos trofėjinis šarvuotis kaip keturi kaimyno buliai! Tai va, Kontaučių būrelyje pėsčiomis nė žingsnio, su traktorium iki pat kuilio uodegos. Kur stojo – ten šūviai drioksėjo, kur ėjo – tvoras, vielas  ir elektrinius piemenis vartė, beginklius kaimiečius  muškietomis  vaikė. Tai dar nieko– kai pagaliau išvažiavo, dvejiems metams grioviai ir maurai keliukų vietoje  paliko. Bizi bizi bizi – kaip tie miesto  katinai, pridaro po lova, tada sulenda į migius ir tyli. Ir pažįstu aš jų ne vieną – atskirai paėmus geri žmonės, ir gerai atrodo. Bet kai tik sueina krūvon – taip ir šaika! Ir kodėl garbingi Plungės vyrai keliems nevaloms vis nusileidžia – kodėl primityvūs barbarai civizacijas nugali?  Ne tik Kontaučiuose taip – per visą Lietuvą legalizuotų struktūrų žmonės nebepakenčia, dar vieni ant svetimo. Todėl ir meldžiu – duokdie kad pašalas neitų, kad naglumas  išeitų! Taigi, amen, arba į sveikatą!

      36. Laida_17_01_28_.mp3

2017.01.21. Kas  savaitgalis – tai vis Žeimių giminės šventė prie Versekos! Susitikimas senuosiuose Krūminiuose: močiutė Zofija (85), dukra Nijolė, marti Aušra ir sūnus Alfonsas.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ stebi Lietuvą iš viršaus ir mato, kad prie Laukuvos jau pusnynai, užtat Dzūkijos keliukai jei ir buvo kur sniego liežuviais nuglaistyti, tai dabar nugramdyti iki velėnų. Vadinasi, ir į Krūminius sulėks Zofijos Žeimienės dvi dukros iš Vilniaus, sūnus iš Kauno, pabirs į nuožulnų kiemą anūkų krūvos. Nėra jokių iškilmių, tik  toks giminės papratimas, bet nuotaika atsiranda pakili. Gal manot – ulioja ar dinderį muša kaip nutrūkę? Oi ne, štai girdėsit, kaip Alfonsas per visą laidos laiką –ji trunka net dvidešimt šešias minutes! – tįsė glėbiais malkas apledijusiu taku aukštyn žemyn ir praeidamas tepasakė vos porą žodžių. Užtat dukrą Nijolę su broliene Aušra mama Zofija šiaip ne taip atvarė prie  nekviesto svečio. Buvo toks pat laikas kaip dabar,- užu šlaito visai paniro saulė, todėl laidos svetainėje regėsit vos kelias nuotraukas, o ir tos pačios prastos, darytos prieblandoje. Interneto svetainės adresą jūs gerai žinote, pakartosiu tik naujai stojantiems į  stabilių klausytojų grupę Feisbuke: rupeika.lt. Svarbiausias dalykas mūsų valstybėje, žinoma, ir yra tas taškas, o ne esmė! Gavęs taškinį stabdymo ženklą, sustok ir tu, Karbauski, nes užmynei degtindariams ant pačios uodegos šašo! Ne vienas jau bandė panašiai žadėti, pradėjo net blaivinti tautą norėti, bet tik tavęs taip išsigando. Nes pamatė, kad gali padaryti. Argi Naisiuose nebuvai girdėjęs, kad žlugs sportas, kad visos pramonės su verslais sugaišti pagaus? O per staigiai išblaivėję tiligentai nebežinos, prie ko dabar plaktis, vėl bėda. Atmink: tik geriantis lietuvis gali gerai balsuoti, o geri vyrai gerą girą gerdami nuverygins visą krūvą tautinių milijonierių! Vienžo, iki pirmadienio pasitaisyk, Ramūnai, kitaip skelbsim naujų pranešimų iš po lovų gretos ar kildišo garažo. Man tas alhogolis ne prie ko, nes tuoj klevai sultis paleis. Bet va – šios laidos kalbėtoją Aušrą Žeimienę Kaune ant perėjos prie žalio mašina nutrenkė, dabar operacinėje. Prasidės promilių skaičiavimai, centimetrų matavimai… Nijolę prieš ketvertą kitas girtuoklis Vilniuje aplamdė. O jeigu būtų įvykę pagal valstietišką Svernelį – apvalus alkoholio nulis vairuojantiems, ir taškas, LT!  Bet tada bravoriniai vieno nulio iš kruvinų sąskaitų netektų! O ir kelių policininkai promilinių rūmų nebudavotų. Lygiai kaip ir Vyčio paminklas, kurį Lukiškių aikštėje organizuoja Vilius Kavaliauskas. Žinau: jei visuomenė neatlygintinai ėmėsi – valstybės šimtmečiui vieną kartą paminklą ten padarys, patikimi žmonės. Užtat ir puola juos etatiniai lojikai  kaip Karbauskį, nes patys dešimtmečiais nieko neįgali… Šitaip ir Gedimino kalną, matysit,  nuamsės! —Zofija Žeimienė, pagal tėvus Biekšaitė savo namuose su dukra Nijole ir sūnum Alfonsu, marti Aušra šypsosi net smagiau už namiškius. Buvo šeštadienis, prie Versekos leidosi sutemos, nuo to susitikimo praėjo lygiai metai. O kas pasikeitė? Jei ne Aušros nelaimė, visa kita pas Žeimius savo vietose: ir vištos, ir katės, tik sniegas naujas ir pletkai iš Vilniaus nauji. Laidos interneto puslapy  rupeika.lt  dar labai trūksta saulės, bet jau prasimuša rūkai į dangų, jau zylutės atkuto giedoti Krūminiuose, kur maža beliko tikrųjų dzūkų. —Va, taip jie ir gyvena – Žeimiai Krūminiuose. Kaip skiriasi nenugražinti džiaugsmai ir neužverktos bėdos nuo valdiškos propagandos ar intrigų! Kas pasikeitė per gausybę metų tame vis didėjančiame  tarpe – tarp ponų tuštybės ir žmonių kasdienos? Laidos interneto adresu rupeika.lt galima iškopti į klausytojų Feisbuko grupę, ten irgi vertingiausia – skirtingų žmonių gražūs pasauliai, ir pasidaro mūsų gyvenimo vienuma. Nei tvorų, nei svetimų durų – eik ir būk!  

      37. Laida_17_01_21_.mp3

2017.01.14. Nuo tolimų amžių iki šiandienos  – vis tas pats gyvenimas Upetose, vis ta pati Rešketa atiteka iš istorijos į nykstančių kaimų dabartį. Pasižvalgymai nuo Valerijos Dunauskienės – Navickaitės (80) kiemo, pokalbio pabaiga.

Sveiki gyvi snieguose, bet neužpustyti! Būkit pasveikinti visi – ir ledais brazdantys, ir atolydžius su guminiais taškantys!  Laida „Kaip žmonės gyvena“ vėl lenda iš užuovėjos, bet pradeda nuo aritmetikos. Kiek bus, jei iš 7 valandų 45 minučių atimsim 7.14? Ogi net  31 minutė! Štai tiek prailgėjo diena nuo Kalėdų, ir jau niekam, net didžiausiam pesimistui nebekyla abejonių, kad Grigo ratai girgždėdami juda pavasario linkui! Užmatęs būrį grakščių paukščių, ryžtingai įnikusių į šermukšnių kekes, nufotografavau ir parašiau gromatą Selemonui Paltanavičiui: negali būti, kad šitaip neregėtai strazdai būriuojasi! Taip,- atrašė Selemas, smilginiai! Labai gražūs. Žinai, vėlų rudenį ir ypač žiemos pradžioje pasirodo „rytiniai“ smilginiai strazdai – tokie lyg labiau papurę, lyg šviesesnėm plunksnom. Dar apie jų žiemojimą: pamenu, prieš 45 metus, kai jau aktyviai paukščiavau, žiemą pamatytas smilginis strazdas buvo labai didelė sensacija. Dabar jie – įprasti… žiemotojai,- bylojo Selemonas Paltanavičius ir prilipino prie elektroninio laiško savąją „markutę“, t.y. pačią naujausią svirbelio nuotrauką, visas jas sudėjau į klausytojų Feisbuko grupę, rankeninis žodis internete yra rupeika.lt. Na, o kas yra markutės, gerai žinojo penkiasdešimtųjų filatelistai, kiek anuomet snargliuoti pokario mokinukai galėjo pašto lobių prisirinkti! Jei tie mokinukai būtų žinoję, kaip greitai bėga ne tik žiemos valandos, bet ir vaikystės metai… Selemonai, ar girdi, ką kalbu sausio keturioliktą, t.y. per tavo ir, beje, jaunosios  laidos poetės Laimos gimtadienį? Giminingi sveikinimai iš 1956 metų, kuomet per rekordinį šaltį užgimei ir tapai atsparus prieš vietinės reikšmės biurokratus! Linkiu Tau ir Lietuvai, kad naujoji AM vyresnybė neužsiciklintų į kabinetinius sėdėjimus ar „tautinių joniukų“ šokius per TV , kad bent retkarčiais pamatytų gamtą, išgirstų joje gyvenančių žmonių mintis… Valerija Dunauskienė viena iš tokių. Aplink sodybą ošia miškai, nuo Rešketos slėnio  atūžia vėjai: stirūs, ilgai nerimstatntys iš vakarų, ir speigus nešantys rytiniai. Pūgos gali užkloti kelius, gali išsilieti Rešketa – nors po prieškario melioracijų tas retai beatsitinka, bet  gyvenimas tolimame vienkiemy nesustos. Vaikai parūpina maisto, sumoka už elektrą ir telefoną, jeigu kas –paukščiais sulėks iš keturių pasaulio pusių! Dėkdie, visi su savo atžalomis  gyvena Lietuvoje, nes pirmiausia iš mamos suprato,  kas yra Tėvynė. Be atskiro įspėjimo jungiu atrąją mūsų pokalbio dalį,-  kaip iš Upetų į pasaulį iššokti. —Valerijos Navickaitės, (pagal vyrą Dunauskienė) didžioji vaikystės svajonė: mokytis! Nepaprtasti gabumai!  Klausydamiesi jaučiat aštuniasdešimtmetės moters  erudiciją: skiria sudėtingas sąvokas,  nesipainioja tarp  terminų. Viskas iš savęs – iš knygų, radijo, iš gyvenimo. Praėjusioje laidoje apie tai daugiau kalbėjau… Valerijos paminėti Jonikai Kujainiuose  – irgi laidos „Kaip žmonės gyvena“ aplankyti. Taip, buvo išvežti ir ilgam, pagrindinė kaltė – kad stiprūs ūkininkai. Ir dabar žmonės tvirti, išsaugoję senovinę tėviškę.  O apie ryšius su partizanais moteris nenori kalbėti ir šiandien, tarsi stribai radijo klausytų. Taip, Valerija, sutinku –  klauso jų vaikai, anūkai, o kai kalba per radiją patys – oho, didesnių už juos patriotų šiandien nesurasi! Žinau, matau, bet  praeinu. O eteryje nuolat skambantys žodžiai apie karą, ginklus mūsų aštuoniadešimtmečiams nėra gražus skambesys, jie patys tai matė iš arti! Kaip kad įsiminė didžiųjų tautos ir kariuomenės vadų dezertyravimus prieš pat karą. Daugiavaikėje šeimoje augusi bajoraitė buvo pati jauniausia, dargi patėvio dukra! Ji iki šiol nematė Baltijos, bet Upetose turi daugiau – yra nepriklausoma ir turi laisvę. Ar daug žmonių taip galėtų apie save pasakyti? Kiek jūsų Navickų vaikų buvo? — Taip laidoje  „Kaip žmonės gyvena“ kalbėjo Valerija Dunauskienė. Kvietė į vidų, rodė tvarkingus kambarius ir juose išdėliotus rankdarbius – mezginius, nėrinius, audinius. Norėjau dirbančią prie staklių nufotografuoti, bet tas įrengimas dabar svirne, į trobą persikels vasarą. Nieko tokio, metai ilgi, spėsim pamatyti tą šiandien nebedažną  kaimo audėją. Viską, ką sukuria savo rankomis, Valerija išdovanoja  žmonėms, tai jos paminklai. Ir prisiminimai – per anksti prabudusi nespėjo išgelbėti mylimo žmogaus, o kas žino kaip tada būtų buvę. Viena tikra – viena meilė vienam gyvenimui. O kaip jums susiklostė? Žiemą laiko daug, pabandykit prisiminti…

      38. Laida_17_01_14_.mp3

2017.01.07. Nuo akmens amžių iki šiandienos – vis tas pats gyvenimas Upetose, vis ta pati Rešketa atiteka iš istorijos į nykstančių kaimų dabartį. Pasižvalgymai nuo Valerijos Dunauskienės-Navickaitės (80) kiemo.

Sveiki gyvi nesušalę naujuose metuose! Laida  „Kaip žmonės gyvena“ prasideda su besileidžiančia saule ir jūsų ilgai netrukdys – viso labo pusvalandį. Ir tinginys yra tas, kurs radijo paklausęs, o po to pavalgęs neprigula – tokios išminties laikosi ne tik aplinkui Kalvari̇̀ją, bet ir kitose šventais vardais pavadintose Lietuvos vietose. Dar pasakysiu – tokiu oru šilta vieta ilgai tuščia nebūna, tad mokesčių inspekcijoje oi bus ką iš nusipelniusių giminių priglausti. Čia kaip Seimo medžiotojų kuopelėje – pasišildei prie ugnelės ir leisk kitam iš naujos kadencijos šerniškomis dešrelėmis atsišerti! Ne šiaip sau paminėjau medinčius (medžiotojus), nes tuoj už Medininkų, (dabar Varnių),  suksime  į Plungės kelią ir nuo Rešketos tilto  nersime į miškus. Vėliau nusistebėjau, kad čia nei pušynai, nei eglių guotai taip beviltiškai neišguldyti, kaip aplink Žarėnus. Užtat Telšių urėdijos prižiūrimi šių apylinkių keliukai kur nors apie Radviliškį tikrai sukeltų pavydą ir garbingai pasivadintų vieškeliais! Taip buvo prieš gerą savaitę, o dabar vėjas ir speigai vaizdus pakeitė iš esmės,- bet ar ilgam nusistovės orai Lietuvoje? Čia kaip su tais rinkimais: sociologai, politologai, meteorologai geriausias prognozes pardavė gražiausiems iš gražiausiųjų, bet… Ne, ne  Vaigauską reikia dvidešimt metų nepaliaujamai naikinti demaskuoti, jo skūra jau priprato, o tiesiai eiti pas hacker‘ius. Nežinau, kur jie laikosi,  bet Valerijos Dunauskienės vienkiemis tam labai tiktų. Jis atskirtas nuo pasaulio pelkynais ir raistais, žemais debesimis ir stipriais vėjais, nedidelių kalvų gūbreliais, ties juo baigiasi keliai ir žvėrių takai. Ta klaidi vieta yra Upetos. Į čia atklydęs ūkanotą dieną aš dariau nuotraukas,  sudėjau jas į laidos interneto svetainę, adresas rupeika.lt. Trumpasis foto variantas – klausytojų Feisbuko grupėje, kaina įstojusiems – vienas spragt. Bet jei  galėčiau, aš numesčiau tą pelę šunims – neleidžia nė pajudėti! —Valerija Dunauskienė, pagal tėvus – Navickaitė, jai dabar aštuoniasdešimt. Iš pokalbio girdėjote, kad moteris nepadarė nė vienos klaidos vardindama mokslines sąvokas, sudėtingus terminus, kad mąstymo logika ir atmintis – pavydėtini bet kurio rango veikėjui ar tarnautojui. Beje, klausa bei atmintis – duokdie taip kiekvienam su šypsena kukliai bendrauti. Juk vien per radiją prisiklausot įvairių diletantų, dangstančių  neišmanymą skolintais žodeliais ir nebesuvokiamomis intonacijomis. Ir čia nieko ypatinga, jei Valerija gyvenime būtų dariusi erudicijos, išsilavinimo reikalingus darbus. Ne, nė iš tolo! Nustebau, išgirdęs, kad į pradinę ėjo vos pusantrų metų, o vėliau ją mokė tik gyvenimas. Enciklopedijose, moksliniuose rašiniuose domėjausi Upetomis, piliakalniais upės pakrantėje, pats atradau gausybę įdomių šaltinių. Tarp tokių – Adomo Butrimo krūvon surinkta archeologinė medžiaga, prieškario melioratorių ir istorikų radiniai, Žemaičių praeities tyrinėtojo Vito Valatkos darbai. Tai vis akmens amžiaus liudijimai iš Žemaičių krašto. Radau dokumentuose ir tai, kad Valerijos dukra Renata Dunauskaitė – dar moksleivė –  pristatė Telšių muziejui netoli gimtos sodybos aptiktus senovinius daiktus. Ir kitoks, jau  šių dienų pavyzdys – Molėtų rajono pakrašty Mažeikių kaime vaikščiojau po išrausiotą piliakalnį, mačiau motoriniais grąžtais išbedžiotas duobes. Naktiniai išgamos nusiaubia, išvagia,  pagrobia ir už grašius parduoda Lietuvos istoriją, ar esat matę juos – tai godūs kapaviečių žmogenos suluošintais žvilgsniais… Laidos interneto svetainės adresas rupeika.lt. vėl grįžtame į Upetas. — Tai va – pirmoji pažintis su Valerija Dunauskiene iš Upetų. Kelios nuotraukos laidos svetainėje rupeika.lt. Nesistebėkit palinkusia moters eisena – metai ir darbai ne taip žmones nulaužia. Į akis pažiūrėkit, pasakojimą išgirskit, tada pasidžiaugsim visi, tokių žmonių turėdami. Po savaitės – vėl ten pat, iki.

      39. Laida_17_01_07_.mp3

2016.12.17. Gimtinės akmenys sušildo ir po penkiasdešimties metų! Aldona Bumblauskaitė – Einikienė (83) sugrįžta į vaikystės ir gyvenimo takus.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ šiais metais jau paskutinė, Kalėdas ir Naujuosius sutiksime be valdiškų raginimų ir saikdinimų, jei galit – nepulkit kaip drugiai ir į šaltas reklamų šviesas. Šilčiausia visada ten, kur tik keli, bet patys artimiausi žmonės. O jei kam gyvenimas davė vienatvę – atsigręžkit į tas dienas, kai  buvo šviesu ir ramu. Atmintis neilgai tesaugo skriaudas, kad ir kokios jos skaudžios bebūtų buvę. Štai Aldonai Einikienei tikrai nėra ko bėdavoti:  aštuoniasdešimt treji, o ir karvutes dar laiko, ir laukai pasėliais žaliuoja, netgi pirtelę statėsi atitolusių vaikų nevargindama. Būdavo jei geresnis oras – užsiveda dviratį ant Feliksavo kalno ir lengvai numina iki  Varnių asfalto. Ten vėl pora kalnų – ir jau vaikšto po Žarėnus, niekam nė ačiū. Žinoma, taip ji daro geru oru, o dabar vieną dieną sniegas, kitą lietus – nė pėsčias laukan be reikalo nelenda. Taigi, vieną gerą rudens dieną ir sakau jai – važiuojam į gimtinę, visus penkiasdešimt metų Aldona ten nebuvo dairiusis! Tarsi ir netoli jos Šašaičių kaimas, o pabandyk nusigauti – senieji  tiltai sugriuvo, upės brastos užjako, laukai krūmais apteko. Kur buvo gatvinio kaimo kelias – nė žymės, vos keli medžiai, nebent kas traktorium būtų žoles kemsynus pramynęs ar Kontaučių brakonieriai šernus vaikęsi. Juk labai nepasisekė Šašaičiams: kolūkio pirmininkai po karo kliūdavo negabūs, užtat aršūs: varė į Sibirą neišvežtus žmones iš sodybų per gvoltą, grasindami ir naikindami, tačiau Plungės rajkomas nuolat tokius girdavo ir leisdavo kaimą toliau dirsėmis šerti. Bet paklausysit jūs Aldonos, ir visi tie metai savaime prašviesės. Nes žmonės, ne valdžios Lietuvą vis išsaugo, vis apgina ir užstoja. Mainosi santvarkos, bet neduokdie išmažės, persimainys žmonės!.. Laidos nuotraukos adresu rupeika.lt, bet nėra kada vaizdais grožėtis, kol nerandam kelio į buvusią Bumblauskų sodybą. — Būna taip gyvenime, kad niekas netiki!- mums kalba Aldona Einikienė, tas pokalbis tuoj prasitęs. Stovi ji ant skardžio prie vaikystės upelio, buvusią sodybą galima atspėti tik iš tuopų gojelio ir didelių akmenų. O tada, prieš penkiasdešimt metų, ir medžiai, ir akmenys mažai mergytei buvo dar didesni! Galite pasižiūrėti, kaip visa tai atrodo laidos svetainės nuotraukose, adresas rupeika.lt. Ten pat ir klausytojų sambūris Feisbuke, įstojimas į žmonių grupę vis dar dar nemokamas. Skvernelis sakytų „neapmokęstintas“, bet kad tik tiek tebūtų su juo  bėdos – bėda su kvailiu gerą daiktą rasti. Dar blogiau  yra žadinys – tai kaip sapne radinys! O kolei kas nėra kaip prie karbauskinių prikibti, nors tuntai dvaro šunelių alasą be perstojo kelia. Vadinasi, naujas vežimas Gedimino prospektu važiuoja gerai, o seniesiems, arba „sisteminiams“ furmonams net niežti iš siuto! Kasykitės iki bambų. Ir Aldona Einikienė turėjo gyvenime savo sapną,  betgi vertą didžiausios pagarbos! —Gražiausia vieta Aldonos Einikienės gyvenime, laimingi tie, kas nepamiršote gimtinių! Laidos interneto adresas rupeika.lt, nuotraukose vis dar gražus ruduo ir švarus gimtojo upelio vanduo.  

      40. Laida_16_12_17_.mp3

2016.12.10. Šalia kelio vieškelėlio, Rešketos apjuostas  susidėjo visas Adolfo Lydekausko (75) gyvenimas.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ iš vėl neapsnigtų Lietuvos vietų, kur istorikai ir lingvistai iki šiol negali perprasti nei vandenų, nei kaimų pavadinimų – tokie jie seni. Barstegai, Jaušyčiai, Rešketis, Unkantai, Kliokai, Eidžiotai, Gedikėnai, Žeizdis, Dilbė… Skamba kaip tolimų amžių priminimai, o vietos žmonės – argi ne ainiai tų genčių, kurios atsilaikė prieš klajoklius ir perėjūnus – tuometiniam globalinimui –  ir mums neužterštą Lietuvą paliko. Įspėju, kad Adolfo Lydekausko nuotraukos darytos 165 m. aukštyje, o kai kurios – net prieš penketą metų,  jas  rasite interneto adresu rupeika.lt, o garsas ir Mupio nãsras net kaži kur girdėt! — Adolfo Lydekausko žodis: niekur nebeišlėks nuo savo kalnelio prie Rešketos, kur su brigadininke Jule pragyveno 50 su geru viršum  metų. Toks žemaičio būdas, klausykit toliau apie žmones, kurie nesitraukia – nei po karo, nei per marą, bėglių ordomis jie nepavirto. Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt.  Beje, reta proga ir jums šiais laikais klausytis netiesioginės laidos, kai dabar visur veikiama tiesiogiai: aš tau – tu man! Ir laidos feisbukas atviras kaip koks lygių galimybių fondas, tik kad be europinių pinigų, pragertų centų ir neturi privalomo skyrelio elito mylėjimui. Tad visos nuotraukos klausytojų grupėje aukščiau bambos, o miškai – aukščiau kelmų, nes ir čia, Barstegų slėnyje, paskutinius medžius pjauna griauna net ir šiokiu metu, t.y. sutemus. — Kodėl  Adolfo Lydekausko anūką Nerijų vis prisimenu? Ogi dar prieš penketą metų bekėblinėdamas palei Rešketą, išsiaiškinau, kad Lydekauskai priglobia šunelius pamestinukus, ir laidoje girdėtas aršusis Mupis buvo parvežtas iš pačios miškų tankmės. Nuotraukose matysit, kokia įdomi veislė: adresas rupeika.lt. Kieti žemaičių vyrai, bet geros širdies. O nuliūsk, kad jėgos mūs jaunystės tirpsta, kietinasi širdys ir mintis pranyksta!    

      41. Laida_16_12_10_.mp3

2016.12.03. Benai, laikas tau į  Narbūčiùs! Tarp Daujõčių ir Aulẽlių, kur tarp kalvų miškų prasideda  gimtoji Vaižganto upelėMaleišà, laukia nesulaukia piršlių Karvelių sodyba!

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ vėl ten, kur savo vaikystės įspūdžius atmintin  dėliojo didysis lietuvių švietalas, nepailstantis  ragintojas Juozas Tumas. Ne šiaip vėjo atnešta talento sėkla – apylinkių žmonių gerumo, ramaus džiaugsmo tąsa! Ir kai jums pabosta televizinių pranašų maivymaisi, kai nebesmalsu valdiškų rietenų vingrybės ir mantrumai, lipkit šalin nuo šlifuoto sostinės grindinio ir dasigaukit iki Vaižganto vietų! Net jei niekada nesat čia buvę, nepažįstat kelių – kiekvienas atrasit šviesią Lietuvą. Ataidės dar iš mokyklinių laikų girdėtos frazės, susipins  su dabartim matyti ir lankyti kraštovaizdžiai, reta bus pataikyti ant niūraus, pagiežingo žmogaus… Svedasai, Vaitkūnai, Duokiškis, Vilučiai, Butėnai, Norvaišiai – tai vis vietos, kuriose patikau daugybę džiugių, atvirų žmonių. Jei klausot laidų KŽG ilgėlesnį laiką – pritarsit man, kad visada lengva kvėpuoti deimančiukais švytinčiame krašte. Taigi, aną šeštadienį, tuoj po dvylikos, kai nei dorai snigo nei lijo, bet vis retkarčiais krituliavo iš dangaus, siekiau ir aš  naujos sau vietos už Miliūniškio link Trumpučių. Kelio vaizdus laidos klausytojai Feisbuke, susibūrę į tūkstantinę grupę, matys interneto adresu rupeika.lt, kas netyčia bus nugirdęs kokią pavardę ar pavadinimą norės pasitikslinti – laidos svetainėje tuo pačiu interneto adresu galės pasileisti laidą iš naujo. Galima ir iš anksto, jei, pavyzdžiui, dabar, saulei jau senokai nusileidus, skubate į pirtį ir bijot, kad neatšaltų akmenys… —Stasė Karvelytė iš Narbūčių. Štai tokie mūsų žmonės: linksmi ir darbštūs, nesuknebę ir kitiems džiaugsmas! Beje, taip gražiai apie savo darbdavį, o tiksliau – kaimyną – retai kas neraginamas papasakoja. Laidos interneto adresas rupeika.lt, smagu, kad gausybė užsieniuose migruojančių mūsų žmonių prisijungia ir klausosi. — Deimančiukai iš Vaižganto vietų: Stasė Karvelytė. Vos-ne-vos prisitaikiau ją, gražią moterį, nufotografuoti, ir tai nėra joks gliamūrinis maivymasis, tai – charakteris! Pats svarbiausias bruožas šiose apylinkėse – sugebėjimas dirbti, kai kada labai sunkiai ir už mažai, bet – su šypsena! Iki kito šeštadienio  tad!

      42. Laida_16_12_03_.mp3

2016.11.26. Sveiki, kaip begyvenat, žmonės, lapkričio dvidešimtšeštąją? Kiek čia beliko iki tikrosios žiemos – trys dienos ir jau gruodis ant slenksčio!

Bet mes juk viską, kas priklauso lietuviškam klimatui, neseniai matėme – ir sniegą, ir ledą, ir naujuosius pavasario pranašus – sparnuotuosius (pvz., zylutes bei kranklius) ir šituos, plaukuotus dvikojus – kai kurių net delnai apžėlę nuo triūso Vilniaus aukso kasyklose. Bet taip jau yra – kiekviena valdžia nuo Dievo, alga nuo pono, orai – nuo politsinoptikų. Pasakys štai sinusitiniu balsu, kad jau yra visuotinis užtemimas – ir suksim laikrodžius dar kartą, į naktį. Vieningai. Dabar aš vis  laukiu, kada naują karą paskelbs, nes su karvių kempinėmis buvo, su šernų kuiliais tebesitęsia, nors krito tik Milius, o vištų gripą laimėjo lenkų gaidžiai ir, ačiū jiems  – kaimynai vėl mus pigiai maitins. Kas dar? Tą baisųjį barštį pervadinsim lietuvišku sasnausku ir ant Šatrijos kalno pasiduosim, kas gi mušasi su savais? Juolab ir Šatrija tom daržovėm iki pat viršaus aptekusi, raganos tik dabar turi vietos nutūpti šalia stagarų…    Tur būt, jau supratot, kad šitaip, be aiškios partinės programos, be showtolko per Lietuvos radiją gali kalbėti tik Benas Rupeika.Ir tai neilgai, nes laidos „Kaip žmonės gyvena“ kalbėtoja Adelė Urniežiūtė (po vyru Adelė Pocienė) kaip tik ir yra gimusi Šatrijos papėdėje, Viekšnaliuose, ir dabar klausydamosi gali be reikalo užsigauti. Nors… Kaip patyriau, dėliodamas nuotraukas į laidos svetainę rupeika.lt, ji yra rudaakė, tad, atitekėjusi į Kegus, skyrėsi nuo vietinių moterų, kurių akys Minijos spalvos. Tad ką gali žinoti – juk anais laikais Vytauto atsiųsti totoriai aplink Luokę nepaklusnius žemaičius kapojo ištisais kaimais ir šeimomis, moteris žagino, o nakčiai parjodavo ant kalno ką prisiplėšę slėpti. Mat, čia jie turėjo pasistatę žabų šatras iš Guivėnų karklynų. Nuo to tiurkiško žodžio  „ШАТЕР“ bei žemaičių neapykantos ir  pasidarė Šatrija su raganomis. Vienžo, Selam aleyküm, arba taika su jumis visais, besiklausantieji radijo katalikai ir musulmonai! Kas mums tie seni laikai, tryliktą mėnesio dieną mes einam su Adele Pociene iš jos kiemo Keguose prie Ilgio ežero, einam tiesiai per ganyklas. Čia yra antra pokalbio dalis, o pirmoji jau buvo praėjusį kartą. — Gyvenimo neįbauginta moteris Adelė Pocienė, pagal tėvus Urniežiūtė, šešiasdešimtpenkeri. Jau matytos nuotraukos internete adresu rupeika.lt, nauji komentarai klausytojų Feisbuko grupėje – viskas vienoje vietoje, kaip gerame ūkyje, ir be tvorų – mielai patys galite užeiti ir draugauti! Taigi, pokario metų karta,  Lietuvą nuo pamestinukės  iki Nepriklausomybės užauginusi. Kiekvienąsyk, tokius žmones sutikęs, galvoji: iš kur jų stiprybė, dvasios skaistumas? Apsidairykit  – jie ne iš kažkur, tai jūsų tėvai ir seneliai. Iki!

      43. Laida_16_11_26_.mp3

2016.11.19. Gyvenimo neįbauginta Adelė Pocienė – Urniežiūtė (65): kai nudirba darbus  namuose, sėda į valtį ir spiningu matuoja Ilgio ežero užutėkius.  

Sveiki, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“. Gal ir dabar Adelę pamatytumėt irkluojančią tarp bangų – jei laikas nebūtų pakeistas, tačiau (pagal naująjį)  po dešimties minučių sutems, ir, kai baigsime Keguose kalbėtis, jau galėsit nors pirštu į akį (į svetimą, žinoma) durti! Per pastarąsias darganas Ilgis buvo užšalęs, bet dabar vėl banguoja. Ilgis yra nuolat stiprių vakarų vėjų judinamas ir šiaušiamas, tie skersapūčiai įsibėgėja jau nuo Saloto, perlekia Pluotinės nendrynus  ir neria į siaurą plyšį tarp  kalvų, o tai jau ir yra Ilgio pakrantės. Visus šiuos ežerus  žydru kaspinu suriša Minija, atitekanti į Ilgį nuo pat Sydeklio. Prie šios upės yra Žemaičių pradžia, prie jos žiočių ir pabaiga! Ir labai gaila, kad žemiau Karštenių iki Žarėnų ji visiškai apleista, atiduota bebrams ir apėjusi brūzgynais, Pranckų ir Kereliškės miškai išguldyti iki pat upelio dugno, medienos atmatos stirkso į visas puses. Kas turi drąsos tas vietas pereiti, kam užteks pasišventimo visokių fondų ir europinių paramų pinigus ne į savo kišenes dėtis, o imtis darbo? Klausiu ir netikiu nei vietiniais, nei Vilniaus valdininkais. Nes per ketvirtį amžiaus nuvarėme šalelę iki pačio Europos galo ir šiandien veidmainiškai stebimės, kodėl žmonės taip nebalsavo už pačius riebiausius iš pateptųjų?.. Gal dar laikas ne tas, gal motinos naujų Daukantų ar Valančių nepagimdė? Visa karta  savarankiška ateitimi tikėjo, bet jau  ir tosios  laikas pražilo! Kai mes su Adele Pociene ėjom Ilgio pakrante, matėme tokį vaizdą: ganyklos nuo ežero atitvertos, tačiau ne betono, o vielos stygomis, pakrantėje buvo išlikę visi iš seniau augę medžiai, medinės valtelės teliuskavo be jokių specprieplaukų, tilteliai į vandenį neturėjo nei gelžbetonio, nei metalo strypų. Atokiau bujojo nauji želdiniai ir, kas šią vietą labai skiria nuo reklamuojamų turizmų,- prie Ilgio Kegų pusėje nebuvo jokių plastmasinių atliekų. Net laidos svetainės nuotraukose tas yra matyti, adresas rupeika.lt,  kam tų vaizdų per daug – durkit su pelės uodega į mėlyną Feisbuką ir rasit trumpąjį laidos variantą. Manau, kad dabar viskas bus pagal Trumpą, tik, atsargiai, nesupainiokit adresų. O mes grįžtam į Kegus prie Ilgio. Visa ką matote čia yra paprastų žmonių skonis ir kaimo žmonių papročiai, ei ei, atsivežkit į Kegus kokį brangų seminarą ir susėdę prie Ilgio studijuokit, analizuokit,- duokdie kad į naudą visiems, grįžkit prie šaknų –ir  medžių, ir savųjų! Bet taip nebus – nes lietuviškų buožių fanaberija dar tebėra stipriau net už pinigų buhalteriją ir vokišką (naujai pirktą) artileriją. Net eilinis kelių policininkas Renutis Savickas – ir tas prie Ilgio jau nurausė pusę kalno ir sukrėtė duobėn visą Telšių betoną! Čia tik šašelis, štai anoje pusėje vandenų partinis našlaitis  Bukauskas – va tas tai atlindęs įsikniso į ežero šlaitus ir ima sau malonę iš gamtos jau kaip tikras seimo socialdemokratas! Tokie nukrypimai, žinoma, nepakeis nei kegiškių mąstymo, nei prigimties, juk tai žmonės nuo Minijos krantų, gyvenę čia ir atsilaikę tūkstančius metų. Dviejų metų telyčios tuoj ėmėsi mus lydėti, bet Adelė pranešė, kad jas rytoj išsiveš dukra į Dilbus. —Ir pasakė, bet vėliau,  nes gėda yra gerus žmones ir jų darbus primiršti, o visokius tinginius perėjūnus reikia vyti ne tik iš atminties, bet ir nuo slenksčio. Išskyrus, žinoma, pabėgėlius, kuriuos liepta mylėti labiau už save pačius, ką jau kalbėti apie pensininkus. Kalbamės su Adele Pociene ir leidžiamės takučiu prie vandens. Lemtingą tryliktąją dieną sniego dar nebuvo, tik stipri šalna. Nuotraukose, kurių reikia ieškoti internete adresu rupeika.lt, matysite telyčias, šiandien  jų nebėra,  pavirto jautiena. Mat, būti karve neapsimoka – duodi pieno, o gauni vandens – ir daug  mažiau, negu įpylei. Matysit mielą šuniuką Sargį ir dar mėlyną  ežero vandenį, klausytojų Feisbuko grupės puslapyje galit ne tik skaityti, bet ir rašyti, tik nepamirškit šiandien dar į pirtį nueiti! Ir neieškokit Keguose parduodamų sklypų. —Savaime suprantami dalykai Lietuvos kaime, Adelė Pocienė – Urniežiūtė. Ir nebūtinai kaime – visur ten, kur susiburia krūvon geri žmonės, kur gamta jiems padeda suprasti, kad amžinas tik pasaulis, o žmogus – laikinas trupinėlis ant jo paviršiaus, gyvendamas jis gali  aplink save priteršti arba džiuginti kitus ir tik taip išlikti atminty. Jei Ilgis neužšals, po savaitės vėl brisime į jo vandenį kartu su Adele, tad retkartėmis stebėkit internetą adresu rupeika.lt ir klausykit nakties balsų..

      44. Laida_16_11_19_.mp3

2016.11.12. Su žirgu per jaunystės  lankas: Gintautas Kavolėlis apie savo ir kitų gyvenimus Baltakarčių kaime.

Sveiki, radijo laidą „Kaip žmonės gyvena“ pradėjo išmintingoji pelėda, kuri ūbaus iki išperės tris pelėdžiukus, t.y. iki pavasarinio lygiadienio. Per tą laiką gal jau mažiau pergyvensime dėl  Amerikos reikalų ir mažiau besipyksime su kaimynais, kurių viso labo ir teturime tik keturis. Štai tada ir pargrįš radijo gervė. O laidos interneto svetainė rupeika.lt nė tiek nesikeis, ji, kaip ir sąrašinis seimas: tie patys susigarankščiavę veidai kartonininėse pakuotėse. Panevėžyje užėjau visą gamyklą, kur daro ekologiškas dėžutes iš popieros, o pagal užsakymą net ir dvigubais dugnais – jos suyra nuo šviesos vos svetimam prisilietus! Etatiniams Lietuvos mylėtojams duosiu adresą, kreipkitės! Tataigi, pieniški linkėjimai Rokiškio Trumpoms giminystės proga (genealogija jau tiriama!), o mes prie didelio aukštaičių kelio stabtelkim artėliau, prieš pat Sudeikius pora kilometrų žvyrkeliu ir štai Baltakarčiai! Porą kartų čia jau buvau žirgų ieškoti, neradau, bandykim dar. Va, ir žmogus Kavolėlis Gintautas nuo svirno un mani ataina… —Nenuvažiavau in Užpalius, likau Baltakarčiuos su Gintautu Kavolėliu. Buvo pats gražumas dienos, balto sniego nenupustytas spindesys, ankstyva žiemos pradžia. Kas kita dabar, savaitei praėjus – Gintautas jau gal ir roges į kiemą ištraukė, gal jau su Princu per apylinkes perlėkė!  Aš irgi panūdau kur nors aukščiau palypėti, raizgiausi per žoles ir pakrūmius link Baltakarčių piliakalnio. Nėra ten nieko ypatinga – žemės kauburėlis beržų apstotas, ir tiek. Kuo nuo kitų pažymėtų vietų skiriasi – nė šiukšlelės, nė plastmasės. Bet nuo tos kalvelės atsiveria apylinkių kalvotos erdvės, su dangum susiliejančios, įsivaizduoju, kaip lengva kvėpuoti čia gimusiems ir augusiems! Norit Gintautą Kavolėlį perprasti? Skaitykit Vaižgantą, Biliūną, klausykit Baranausko ar Širvio, o kad ir vietinis Gediminas Isokas – argi prastas?..  Gyvena Kavolėlis ne dėl naudos – dėl gražumo! Žmonelę palaidojo pavasarį, vedžiojo mane po kambarius, jos rankų darbus rodė, virpėjo balsas ir rankos. Ir nereikia aukštų žodžių – užtenka klausyti ir pamatyti. Menkas vaizdų atspindys – laidos nuotraukose, adresas internete rupeika.lt. Iš galerijos vienu koptelėjimu aukščiau – Feisbuko juosta, kurioje klausytojų grupė rezga savo matymų ir pojūčių rietimą. Jame  nėra sąrašinių, t.y. privalomai surašytų –  narių, ir tokia keista pasidarė nuotaikų ir požiūrių bendrystė… —Gintautas Kavolėlis iš Baltakarčių, gyvena savo žmonos gimtinėje – buvusioje Meidų  sodyboje. Laidos interneto adresas rupeika.lt, kol klausėt ir sutemo, bet kai ryt prašvis – eikit, žiūrėkit, klausykit. Menas gyventi yra didžiausia vertybė iš to, ką  žmogus gali pasirinkti. O dabar – ant žirgų!..

      45. Laida_16_11_12_.mp3

2016.11.05. Paskutiniai iš kaimo ir pirmieji atgal, į tą vietą, kur buvo tėviškė! Tai įvyko po penkiasdešimties metų… Susitikimas su Zose Čiutiene (68) ir jos sūnumi Kęstučiu (38) prie Vilkos upės, kur vėl šviečia medinis namelis.

Sveiki, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ tą susitikimą ir organizavo: kaimynai Jaudžemiai pasimainydami stebėjo lauko  keliuką – kada upės slėnyje pasirodys savaitgaliais atvykstantys naujakuriai. Pamatę nuėjo susipažinti su buvusios Urbonų sodybos gyventojais, gavo telefoną. O tada aš, nutaikęs progą geresniam orui, paskambinau ir gana ilgai aiškinau ko norįs. Sakiau, kad jie vieninteliai tokiu būdu grįžta į visiškai sunaikintą Šašaičių kaimą, kad ir kiti Lietuvoje turi žinoti apie tokius, kurie pasirenka ne emigracijos, o žymiai sunkesnį –grįžimo į tėviškę – kelią. Urbonų anūkas Kęstutis klausė kantriai, ilgokai tylėjo, o tada pasakė: būsim po pusvalandžio! Vos spėjau atsitokėjęs sumesti terbas ir,  trumpindamas nuokalnes, lėkiau stačiai, per ganyklas į paskirtą vietą! Didžiulis sulaukėjusių karvių pulkas šokosi man iš paskos, tačiau gyvuliai sustodavo  kaip įbesti, vos pasisukdavau footografuoti. Šitaip numatadorinęs lietuviškus buliukus, dabar  nori nenori dedu tas nuotraukas į laidos interneto puslapį, jo adresas rupeika.lt  nesikeičia labai seniai – kaip kad ir atlyginimai Lietuvoje. Kam nepatinka, o žinau kad man toli toli iki ožiuko-anūko žavesio – tas svetainėje tegul atsidaro Feisbuko langelį ir spaudo mugtuką patinka/nepatinka. Nuo to, žinoma, kaip kad  ir nuo rinkimų, iš karto niekas nesikeis, bet jausitės dalyvaują klausytojų grupės veikloje. Joje visi lygūs, neskaitant septynių ypatingųjų narių administratorių, kurie yra aktyvesni už kitus ir  todėl neima atlygio. Kas  atlygina, kai statai namą? —Ramybės supratimas. Kęstučiui trisdešimt aštuoneri, Plungėje sutikęs pasitrauksi į šalį, bet čia, protėvių žemėje, jis mažakalbis, nemėgsta sakyti ko dar nepadaręs. Prigimtis! Užtat kaip išdidžiai  Zofija nužvelgia sūnų, perpratusį pagrindinę giminės išlikimo tiesą. Gali tą ryšį su savąja istorija apipinti skolintais terminais ir svetimomis teorijomis – kokie tik vienkartiniai profesoriai ar pakampių pranašai nemoko mūsų  būti  kažkokiais pasaulio piliečiais, atsiduoti naujosioms vertybėms – bet kai eini per tuščius kaimus su negyvais langais, kai iškirstos girių  girios virto krūmynais, o laukai veši usnimis – vis tiek dar  nemanyk, žmogau, kad savo tėvynės jau turi gėdytis! Apmatuoti, surašyti  ir perpirkti visi jos gabalėliai, suniekinti ir iškeldinti žmonės, plyno lauko projektams jau gabena klusnius padarus su balso teise… Jeigu tik tu, Kęstuti, ir šimtai stiprių,  panašių į  tave, pasitrauksit! Jeigu nebevažiuosit į tą aukštą stačią laimės kalną, už kurio – gimtinė? —Kęstutis ir Zofija Čiučiai, mama ir sūnus.  Vis dažniau pargrįžta į tėviškę ir joje būna. Ateis laikas – susikraustys? Kaip jūs manot, arba jūsų vaikai, anūkai? Primenu – laidos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Saulė nusileis po penkių minučių, bet rytoj vėl patekės, kad ir kaip besukiotume istorijos laikrodžius. Juk žinot – kap nori miego, taĩ ir ant kūloko minkšta.

      46. Laida_16_11_05_.mp3

2016.10.29. Kai visi kaimynai iš kolūkio persirašė į bendrovę, Vytautas Vaičaitis nedvejodamas atsiskyrė  ūkininkauti savarankiškai ir susikraustė į Dargužių vienkiemį. Praėjo dvidešimt metų, susitinkame vėl.

Sveiki, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ susilaiko nuo rinkimų komentarų, nes  dabar yra lašišinių žuvų nerštas (šlakiai, lašišos, upėtakiai ir tos ilgos blondininės seliavos) – politinių brakonierių duona, o prasidedanti šernų ruja netruks išaiškinti geriausius sezono kuilius ir jų slaptas pažymas apie maro grėsmes. Bus dar oi kritulių, stebėkit orus – kad sniegas įkrenta į lapus, vagių metai bus. Taip ar kitaip, nartus obuoliukas netoli nuo obelio tenusirita… O Vytas Vaičaitis netoli Pakruojo kelio sodybiauja, nuotraukos internete adresu rupeika.lt, o garsas jau sklinda. —Ąžuolas tarp ąžuolų, Vytautas Vaičaitis iš Dargužių vienkiemio. Nuo kiemo į Salupio pusę matyti Lygumai, asfaltu šniokščia didelės mašinos – daug kas vengia Radviliškio šviesoforų ir daro greitesnį lanką į Šiaulius. Sodybos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Iš ten galima pasidairyti pro mėlyną Feisbuko langelį, klausytojų grupė šiam vakarui buria 917 narių, mūsoji personalo direktorė Gita į tikruosius narius  vakar priėmė Aušrinę Bitę, laukiam rudenio medaus, nors vis palyja. Žemės žmogusVytautas Vaičaitis, nuo žemės nepabėgęs. Kai važiuosit per Lietuvą Vėlinių keliais, už Pakruojo link Šiaulių matysit jo ir žmonos Genutės sodybą, pažinsit iš gausybės medžių. Ramu, tokius žmones sutikus, ramu sau ir Lietuvai.  

      47. Laida_16_10_29_.mp3

2016.10.22. Prie didelio kelio, už miško gūdaus… Darželio auklėtoja Virginija Dailydaitė kiekvieną savaitgalį Kaune lipa į autobusą ir po kelių valandų atsiduria Širvintų rajono pakrašty, mažutėje trobelėje po gluosniu. Kodėl ir kam?

Sveiki, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ truks pusvalandį, ji šįvakar  iš Davonių kaimo, netoli Širvintos upės. Vienoje pusėje niūkso Lietuvos upelės giria, prasideda Lietuvėlė klampiame raiste, o iš kitos – Lygaraisčio miškas, kuriame pelkynai liūliuoja per visus tris kilometrus. Asfalto siūlas daro kilpą, tolėliau prasišviečia beržų alėja, ir jau visai prie medžių kuklus senovinis namelis. Belskimės, ir išeis šeimininkė. Trobelės durys, jei tik nešalta, visada atidarytos. Primenu, šią laidą galima ir pasižiūrėti internete, adresas rupeika.lt. Ten – kalbėtojų nuotraukos, aplinkos vaizdai – ne itin gausūs, žinoma, nes ne itin padoru ilgai slampinėti po svetimą kiemą, po gėlynus,  o po to kaip niekur nieko išnykti. —Gyvenimas pagal save: Virginija Dailydaitė, jauna pensininkė iš Kauno Darvydų girios pakrašty. Laidos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt. Jeigu jūs nežinote kur yra Darvydai, paaiškinsiu – ten, kur iš raistų prasideda trys upelės: Kamaja, Kaimena ir Pagrinda. Išteka ir dar viena – vadinama Ryna, bet tai tik  griovio pavadinimas lenkų kalba. Ei, Širvintų geografai, suraskit tikrąjį vardą! O mes su Virginija kalbamės toliau, nes vakarėja ir  drebulės ima šniokšti. — Gražus Virginijos Dailydaitės buvimas gamtoje! Tai taip nesudėtinga – eini ir žiūri, matai ir girdi, prisitaikai ir tampi nuostabaus pasaulio dalimi… To ir jums, klausantiems, linkiu. Laidos nuotraukos internete rupeika.lt, savąsias galite įdėti į laidos klausytojų Feisbuke puslapį. Tai taip nesudėtinga – džiaugtis ir džiuginti kitus, negalvojant, kaip iš to padaryti verslą. Iki!

      48. Laida_16_10_22_.mp3

2016.10.15. Pabėgimas į vaikystę: praleidęs gyvenimą prie vairo, Alfonsas Žutautas (75) su žmona Janina (71) savaitgaliais pasislepia trobelėje šalia dviejų šaltinių. 

Žodžiu, čia radijo laida apie tuos, kuriems užtenka – pakakdavo anksčiau, nepritrūksta dabar. Nei santvarkos, nei besikeičianti ponija tokiems žmonėms nesuardo gyvenimo, nes paremtas jis nekintančių vertybių. Ir nelabai svarbu čia titulai, garbingumą liudijantys vardai ar kitaip kaip palepinta tuštybė – gyvenimo kelionės pradžią nulemia prigimtis ir tėvų pavyzdys. Jau pradėjote klausytis „Kaip žmonės gyvena“, galite ir pasižiūrėti kaip atrodo šios pavakarės kalbėtojai. Adresas internete rupeika.lt, adresas Žemaitijoje – Minijos aukštupys, vieta, kur prasideda jos intakas Lendrupis. Šeimininkas skalauja morkas. —Alfonsui Žutautui pajuokavimai, ironija praversdavo ir darbe, kai autobusu vežiojo žmones po miestą, po Lietuvą, po tą didelę šalį, kur dabar atsiskyrusios tautos vis dalijasi sienomis ir sargybomis. O kai  man pasakodavo, kiek miesteliuose ir provincijų miestuose tarpukariu buvę krautuvių, kiek užeigų – klausydavau, bet negalėjau įsivaizduoti. Vien Žarėnų bažnytkaimy – dvidešimt knaipių! O Telšiuose dabar? Alfonsas Žutautas, jo ir žmonos Janinos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. — Po medžiais prie šaltinių, didingais ąžuolais nužymėtoje apylinkėje du laimingi žmonės: Alfonsas ir Janina Žutautai. Internete pamatysit, kaip atrodo – ogi visai  paprastai, ramūs, šilti žvilgsniai – adresas rupeika.lt.  Juk tai ir jūsų gyvenimas, tik pasitraukit atokiau ir pasižiūrėkit į save! Gal kas sakys – ambicijų stinga, polėkio ir kūrybos? Ką gi, pasaulio sumaišty menas gyventi – daug svarbiau, visa kita randasi kaip gamtos dovanos. Iki kito šeštadienio!  

      49. Laida_16_10_15_.mp3

2016.10.08. Gera nuotaika geroje vietoje: Algimantas Belickas (70) Versmių kalno papėdėje, prie pat Vyžuonos ištakų ir šalia Molėtų plento.

Sveiki, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ pataikė į tokią vietą, – į Kriaučiškę,  kur nėra nei triukšmo, nei vėjo, o vietiniai susierzinimai praeina greit arba išsisklaido kaip vakaro migla tarp gėlių. Kalbėtojų nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, iš ten vienu spragtelėjimu galima peršokti į klausytojų feisbuko grupę ir kurį laiką gyventi naujoviškai, bet senu papratimu. Jau nusišneku – juk rinkimai – ir toliau dar ne taip išlaisvėsiu, tad šokam nekviesti į erdvų Belickų kiemą! —Pilna mašina į svečius pas mamą – kas begali būti gražiau? Algimantas Belickas apie savo paprastą gyvenimą – be dviveidžiavimo, lankstymosi viršininkams, be baimės ir gviešimosi gėrybių… Jo ir sodybos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt. Žmona Danutė, ilgą laiką nepatiklai žvelgusi į tai, kas vyksta, galiausiai apsiprato ir kad pradėjo tempti iš trobos į kiemą gėlių vazonus, vedžioti ir rodyti darželio stebuklus!.. Klausomės aukštaičių tarmės, nepamiršdami, kad šeimininkas yra kilęs iš Pabaisko. O apie totorius tiek pasakysiu – puikūs Lietuvos patriotai, jų tarpe išdavikų nebuvo! —Tikri vyrai iš Pabaisko šalia aukštaičių sostinės Utenos: Algimantas Belickas. Jei patiko charakteris, dar kartą į tą vietą – į Kriaučiškę –  užsuksim senbuvių pasidairyti. Žinoma, ne ryt, nes į rinkimus reikia. Ateikit ir jūs – pasišnekėsim apie bei tą ir bei šį…

      50. Laida_16_10_07_.mp3
2016.10.01. Septyni Minijos ežerai ir upės po žeme: Kegai. Česlovui Rekašiui (75) ir jo žmonai Vandai (70) čia gimtos vietos ir jau penki bendro gyvenimo dešimtmečiai. Pokalbio pabaiga. Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ Keguose užtruko iki pat lietūs prasidėjo. Česlovas jau parsivedė arčiau tvarto gražiąją kumelaitę Raudę, Vanda rečiau bepaleidžia laukan vištaičių pulką. Gėlės aplink trobą nuvyto, tik rožės dar laikysis iki rimtesnių šalnų. Kaip ir visuose Keguose, taip ir Gurčinų kieme nėra nei tvorų, nei geležinių vartų – ateik, įvažiuok nedraudžiamas! Tačiau padorus kaimo žmogus visada sustoja atokiau ir laukia šeimininkų pasirodant. Bet va, naujasis Rekašių kaimynas anądien įsiveržė į kiemą kaip viesulas, ir, neišlipdamas iš diiiidelio auto, pradėjo rėkti grasindamas: jūs man iki savojo ežero dabar oru skraidysit, aš visus keliukus uždarysiu! Persigandusi Vanda išpuolė į kiemą padėti apstulbusiam Česlovui ir išgirdo tik sau skirtus žodžius: pasitrauk nuo mano mašinos, o tai rankas nudaužysiu!.. Ir tikrai, Vanda buvo prisilietusi prie svetimo automobilio, nes be lazdos jau nebepaeina – kad ir savame kieme. O  įsibrovėlis – iš pažiūros dvigubai jaunesnis už sodybos šeimininkus vyras (jam dabar 40) – rėkė toliau apie savo sklypą prie ežero, pradėtas statybas ir griausmingai koneveikė Rekašius už tai, kad tie išdrįsę apsimatuoti tėvų žemę ir trukdo jam plėstis išilgai ežero. Pažadėjęs taip nepalikti, nekviestas svečias davė gazo su dūmais ir atbulas iššoko į Telšių vieškelį, čia įrašas nutrūksta. Tik gerokai vėliau Rekašiai susivokė, ką prisidarę… Kas antras po Dievo yra šiandien kaime yra visagalis?- klausiu ir aš interneto. Ir cituoju 2005 metų ELTos pranešimą: „Už pareigūno vardo pažeminimą iš tarnybos atleisti du Telšių rajono policijos pareigūnai, neteisėtai naudojęsi degalais, skirtais tarnybinėms policijos transporto priemonėms. Darbo neteko ENTP viršininkas Gintautas … ir to paties poskyrio vyresnysis tyrėjas Dainius …(pavardžių nesakau pedagoginiais sumetimais, juk vaikai auga!). Abu pareigūnai policijos sistemoje dirbo apie 10 metų.“ Išvertus į žemaičių kalbą, būtų trumpiau: vogė vaikiai iš savų. Taip ir keli Lietuvos dienraščiai konstatavo, laidos svetainėje rupeika.lt rasite straipsnių kopijas. Bet… Pridėkime dar 10 metų ir štai pamatysime evoliucijos nesugadintą Kegų čiobrelį kelių policijos viršininko munduru! Visagalį, prisirpusį kartu su nepriklausomybe. Kurioje vietoje ir kada skilo valstybės pamatai, jei štai tokie ūgliai keliami į valdžią ir dar grasina žmonėms, svetimo šapelio nepaėmusiems, susidorojimu? Ir kas man iš tos laimės, geriau būčiau šonu Kegus aplenkęs, bet, va, panūdau laisvą žirgą prie vandens pamatyti, nepraleidau tokios garbės ir – įstrigau išdarkytoje pakrantėje. O Rekašiai – žmonės taikūs ir draugiški, sakėsi jau geriau pakentėsią bent iki žiemos, kol triušius užaugins… —Vanda ir Česlovas Rekašiai Keguose, 70 ir 75-eri. Jau be karvės, ir be greitos vilties, kad grįš dukra iš Amerikos – o ką veiks čia be darbo? Tuoj išgirsit, kad pieną Rekašiai atsiveža iš Česlovo gimtinės nuo Medikio. Tik ne visiems žinoma, kad per karą toje miškų sodyboje senieji dvi žydaites, pabėgusias nuo šaudymų Geruliuose, atsivežė ir išslapstė.  Vilniuje paskui buvo jas susitikę, bet viskas taip ir pasiliko – ne tie žmonės prie Minijos, kad naudos ar  pagarbinimo iš svetimos nelaimės tikėtųsi. Interneto adresas rupeika.lt, ten laidą galima paklausyti vėliau, po nuotraukomis parašus perskaitykit. Klausytojų Feisbuko grupėje galit su pačia Vanda pabendrauti, savo numonę pasakyti. —Ir nuėjom mes per pievas su Česlovu Rekašium, ir pamatėm dar vieną žemaičių kampelį. Laidos interneto svetainė adresu rupeika.lt. Lt – tai ta pati mūsų Lietuva, tik trumpesniu vardu ir mažesniu žmonių skaičiumi. Bet eikime ir džiaukimės, kol tokios rudens spalvos!
      51. Laida_16_10_01_.mp3

2016. 09. 24. Septyni Minijos ežerai ir upės po žeme: Kegai. Česlovui Rekašiui (75) ir jo žmonai Vandai (70) čia gimtos vietos ir jau penki bendro gyvenimo dešimtmečiai.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ Keguose apsistos porai šeštadienių, nes pokalbis su Rekašiais išsiplėtė. Iš pradžių norėjau tik pasižiūrėti, kaip atrodo laidos klausytojai, nuolat dalyvaujantys Feisbuko grupės gyvenime. (Primenu adresą: rupeika.lt.) Juk kaime kompiuteris  daržų neravi, pečiaus irgi nekūrena – reikia labai organizuotai tvarkytis, kad visur spėtum ir dar galėtum! Be to, visokie ekspertai linkę visuomenę dalinti į tuos, kurie viską sugeba ir dar visiau gali – t.y. į jaunus ir kitus – atsilikėlius, nesusigaudančius technologijose (o ką jau kalbėti apie balsavimus!), taigi, į pagyvenusiųjų kartą, kurią pliktelėję veikėjai nesivargindami vadina senoliais. Ir dar – nutiko taip, kad netyčia pataikiau pas žmones, kuriuos jau buvau kalbinęs gretimuose Žeizdžio miškuose, tad turėjom ką prisiminti po gero dešimtmečio! Trečia, kas mane irgi nustebino – į gera pasikeitęs Kegų kaimo vaizdas. Ne, naujų namų ar vilų prie Ilgės ežero čia dar neatsirado, nebent naują sklypą pakrantėje įkabinęs kelių policininkas mostels pinigais, bet kokia visur švara, kiek gėlių ir jokių tvorų! O juk Kegai viso labo seniūnijos pakraštys su užlūžusia aštuonmete mokykla… — Svečiuose pas laidos KŽG klausytojus Kegų kaime, kurį Minijos upė perteka pirmiausia, kai ima sroventi iš Sydeklio kalvų. Vanda ir Česlovas Rekašiai, kaip girdėjote, iš miškų parsikraustė arčiau Ilgės ežero senojo Gurčino globoti. Giminė plečiasi, bet ne į turtus ar dvarus, o į dvasios tvirtumą. Nuotraukos, kurių užteks ir kitam šeštadieniui, sudėtos adresu rupeika.lt internete. Kai kurios iš jų dar sulauks atskiro aiškinimo, nes, patys suprantate, šnekamės mes prie pat ežero, ir  čia gali viens du parodyti esąs vietinės – Telšių –  reikšmės visagalis. O dabar grįžkime prie Rekašių familijos – ji daug vertesnė už naujųjų šašų biografijas.Taigi, anūkas, bet ne tas (ne iš rinkimų). —Taip ir liko Kegai su Rekašių šiltnamiais ir būsimu laidos tęsiniu. Laukit, neišjungdami Lietuvos radijo nei dienai, nei nakčiai, niekur įdomiau nebus! Nors… Po poros valandų nusileis saulė, dar galit ir į lauką išeiti, sode obuolių prisirinkti. Nieko nesibaiminkit ir sutemus: mes turime galingiausią  Europoje ginklą – savo pragyvenimo lygį. Tad pirmyn į pažadų šalį!

      52. Laida_16_09_24_.mp3

2016. 09. 17. Bulviakasis kaime, kurio jau nebėra: kiauksi šuniukas Bučkis, mūkia karvutė Pupa, Algirdas ir Zita Jaudžemiai skuba su krepšiais per vagas – tuoj prasidės lietus!

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ išlydėjo žiemoti gandrus ir pargrįžta kaip niekur nieko! Aktyvūs klausytojai bendravo vienas su kitu Feisbuke, vartė praėjusių laidų nuotraukas, ypačiai pagausėjo tų, kurie per Lietuvos radiją vėl atranda tėviškę iš pačių tolimiausių užsienių. Tad primenu adresą internete: rupeika.lt  ir atvykęs pranešu, kad miškų laukymėse energingai riaumoja elniai: vyksta ruja, šventas dalykas žvėrių gyvenime! Vilniuje, matau, dar didesnis sujudimas – rinkimai pagal rujos taisykles. Kiekvienas elitinis vedlys stengiasi įtikinti savo haremą, kad yra pats gražiausias ir stipriausias! Skirtumas tas, kad elnių patelės visaip saugoja ir globoja savo raguotus gražuolius, o pas žmonis, bent jau mūsuosius, jos ima viršų ir sąmoningai puola bei naikina vyriškinius padarus. Tokia yra evoliucija, kurios nenumatė nė Darvinas, dar viena tiesa – stojus šiltesniems orams, pasileido per ponų vasarnamius trečioji uodų vada ir atsigavo erkės. Bet  tai nė motais Jaudžemiams iš Šašaičių prie Vilkos upės: vienintelė atlaikiusi karus ir pokarius, melioracijas ir privatizacijas, graži sodyba stūkso tarp kalnų, jos šeimininkai sklandžiai tiūsia ir šypsosi. —Kaip išsikalsi dalgį, sūnau, taip ir pjausi.Aš išsirinksiu bernelį, kur šviesiausias dalgelis – sakydavo juodbruvos zanavykės Šakiuose, žiūrėdamos, katras bernas visąlaik pirmas lankoje. Laida KŽG lankosi Šašaičių kaime prie Vilkos upės, nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Iš didelio trobų būrio beliko viena, senoji Ginčiauskų sodyba, kur dabar laikosi Algis ir Zita Jaudžemiai. Per kilometrus kaimynų nematyti, tik elnių baubimas ir vilkų stūgavimai, bet jaunoji Viktorija ir jos sesuo Kristina įprato žvėrių nebijoti. Kad tik žmonės gražių mergaičių nenuskriaustų! Joms ir Zitai čia gimtinė, o iš kur atsirado Algirdas? —Ir po Zitos Ginčiauskaitės-Girdvainytės (dabar Jaudžemienės) juoko kad stojo pagada! Jau antra savaitė, o dar nė debesies nematyti. Pavaikščiojom po sunaikinto kaimo atmintį ir jo apylinkes – kaip po kapines. Bet juk vėl bus pavasaris, negi tik – nuo rujos iki rujos, per iškirstus miškus mūsų kelias? Laidos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt, turit ką pasakyti – rasit kur, dar ir feisbuke judam krutam. Bet žinot, kas geriausia – eikit į laukus gervių lydėti, kad pasiilgusios vėl gimtinėn sugrįžtų.

      53. Laida_16_09_17_.mp3

2016 08 20. Per žingsnį nuo laimės, per kiemą nuo santakos. Sigita Norbutaitė-Lukauskienė (49) su vyru Algirdu (51) netikėtai parsirado tėviškėn ir vėl bando tvertis žemės.

Bet nereikia dabar manyti apie lemtį ar kokią europinę idėją, ne. Mat, pasiligojo Stasys Norbutas, Sigitos tėvas, ir tokia jau žemaičių vaikų priedermė – imtis globos patiems, nenukeliant tos naštos valstybei ar samdytiems geradariams. Man pačiam tas išaiškėjo jau pokalbiui pasibaigus, dairantis vietų nuotraukoms. Tada Stasys išėjo kieman ir dargi kaltai šypsojo, kad  yra tokių persikilnojimų priežastis. O aš mintį rezgiau kitokią: ką mąsto žmonės, gyvenantys dviejų upių – Rešketos ir Virvytės – pačioje santakoje, Janapolės miestelio ãtkampy. Vienu pribėgimu, žinoma, tų ypatumų nepatirsi, o jei ir šmėstelės kalboje kas netikėta, tai tik vėliau, dar ir dar kartą klausydamas balsų iš garsiakalbio, išsinarpliosi gyvenimo siūlelį. Toks yra buvimas šioje mikrofono pusėje – turi ne tik pats pamatyti, bet ir kitiems parodyti. O juk yra dėl ko nustebti – Lukauskai be jokio raginimo atsisako neuždirbtų pinigų, kas veltui – tas ne jiems! Čia apie europines išmokas už darbo imitaciją, apie galimybę pralobti čekiais sumokėjus už hibridinio „valstiečių ūkio“ žemes. Taip darė ir tebedaro dauguma, retos baltos varnos galiausiai suskrenda po rinkimų į Vilnių ir ima dar godžiau už masiulius. Bet nėra taip blogai, jei prie Janapolės pakraščio vidur dunksančių kalvų Algirdas Lukauskas sako: aukščiausiasis įvertins teisingumą. Ką gi, teks dar mums luktelti tiesos apsireiškimo, bet neabejokime – ateis kita dauguma, antraip – žūtis! Kai Lukauskai iš Vilniaus atkako į Sigitos tėviškę, žuvo jos gimimo dienai pasodintas beržas. Vidur kiemo, didelis, dar stiprus – bandė lapoti ir nebepajėgė išsitiesti. Gal per ilgai laukė, neatsilaikė vėtrose?  Ką žinai, gamtoje netikėtumų nebūna, bet štai ką Lukauskai padarė – palei krantą visą beržų alėją užsodino. Ir žaliuoja! Klausotės laidos apie žmonių gyvenimą, kelias kalbėtojų nuotraukas galite matyti internete adresu rupeika.lt. —Turi būti žmonių, neimančių veltui – sako Algirdas Lukauskas simbolinėje Žemaičių vietoje: Rešketos ir Virvytės santakoje. Anoj pusėj Biržulio, tuoj už Gaudkalnio prasideda Venta. Ištakos upių ir tautos, neužteršti vandenys ir sielos. Žinoma, norint   tą patirti, reikia eiti tomis vietomis iš lėto, reikia būti čia kelis gyvenimus. Ar bevaliosime išsikuopti, atitrūkti nuo kasdienio erzelio, besaikio pliurpimo apie kažkokias pergales, kurios prasideda ir baigiasi televizorių būdelėse. —Žmonės, kurie apsieina be malonių iš valdžios: Sigita ir Algirdas Lukauskai. Kalbėjomės senojoje Norbutų sodyboje prie  Janapolės, nuotraukos internete adresu rupeika.lt. Nuo Minijos ežerų link Šatrijos jau kilo lietaus debesis, eglėse palei Rešketą sukleketavo gandrai – atsisveikino prieš kildami į didžiąją kelionę. Kai stos septynioliktoji  diena  mėnesio rudugio, arba rugsėjo, dìdžiumas gamtos darbų jau bus  atlikti, tada susitiksime vėl pas žmonis, per pačią pilnatį! O tarpais užklyskit į laidos Feisbuką, mainykimės žodžiais, abrozdėliais ir nuotaikomis. Pradžiopi, va, klausiu: kaip manot,ką visi žmonės veikia tuo pačiu laiku? (Ogi sensta!- atsako Seinuose). O kas dar begyvena Šeiniūnuose? Einu pažiūrėti tad, iki!  

      54. Laida_16_08_20_.mp3

2016 08 13. Tėviškėje gali ir nieko nebūti, bet ten yra svarbiausia – širdis! Taip sako Juozas Petravičius, kas mėnesį atlekiantis mikrobusu iš Norvegijos į Godelius, kur mama parodė buvusios protėvių sodybos vietą.

Sveiki, vėl Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Savaitė tepraėjo nuo ano pokalbio, o Juozo Petravičiaus gyvenime jau pakito geografija: sėdo su Laura į mikrobusą, keltu per Baltiją ir po paros jau Osle. Ten darbas, dešimties metų minimumas norvegiškai pensijai jau baigiasi, užtat negali būti jokių pražangų ar abejojimų. Tai Lietuvoje darbo kodeksą užsimanius galima tampyti kaip antklodę, o skandinavų demokratijos amžius tūkstantinis ir teisiniai gyvenimo pagrindai nuo pirmųjų altingų iki dabar grįsti ne turčių, o daugumos poreikiais. Va, bėda tik, kaimynų karvės Godeliuose pralaužė elektros užtvarą ir visą šviežiai tinkuoto namo kampą nugramdė – spalva joms patiko. Atstatė, bet prasidėjo šaltos darganos, taip „derančios“ prie sinoptikų atšilimo, tad jokio sienų džiūvimo! Kažin, ar spėja Osle abudu sužiūrėti Olimpiados naujienas, mes čia kankinamės nemiegoję ir vis kaip musę kandę: ko tikėjomės negavom, o kai staiga nubyra bronza dargi sidabras, žagsim iš netikėtumo ir vis dar laukiam, kol amerikontai mus po krepšiu patvarkys. Yahoo! Valio! Tada bus šventė, jei tik rusai neįkenks! Aš pats nostalgiškai maniau, kad nuostabioji Lietuvos mergaitė – kas beatsitiktų – įeis į istoriją šypsanti, spindinti tyru džiaugsmu ir bus aukščiau propagandų… Juk tokia vaikiškai kilni atrodė. Bet ji priaugo ir suaugo. Negi jau nebėra sporto be politikos ir samdomo patriotizmo, žmonės? Negi radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ negali apsieiti be nuotraukų ir feisbuko grupės reklamos? Gali, atsidarykit adresą rupeika.lt ir pamatysit, kad mes irgi taupom popierių, elektrą ir grybus. Taip taip, importuojame radijui aktyvius grybus iš Baltarusijos, o eksportuojame ekologiškus iš Lietuvos. Ir gerai, kad Milių nušalina – bent čia nebespės pakenkti. O kas gali pakenkti Juozui Petravičiui? —Tikrai taip ir yra, jei Juozas Petravičius neprašomas valdininkus giria. Ne visus, ir ne visur. Dabar mes kalbėsime apie daug ką, bet man įstrigo jo paprastos mintys apie  tėviškę, pabėgėlių atsiradimą, apie tai, kad nereikia bijoti. Baimės jausmas per kelis dešimtmečius Lietuvoje taip suvešėjo, kad lyginti nėra kaip… —Nebijokite, bus žymiai lengviau visiems – sako Juozas Petravičius ir išvyksta į Norvegiją. Bet tuoj sugrįš, nė mėnuo nepraeis. Taip bus dar kokius metus, o paskui parsikraustys į tėviškę. Jau kitoks, negu kadaise išvyko – matęs pasaulio, pasitikintis savimi ir tikintis Lietuva. Klausytojų grupės feisbuke dalyvė Danutė Stabrauskienė taip parašė po nuotraukomis – gandrų ir Lietuvos vaikų visada laukiame. Telydi juos tenai ir čia tik laimė.

      55.  Laida_16_08_13_.mp3

2016.08.06. Iš Norvegijos į protėvių žemę, bet ne kaip vikingas, o žemaitiškai: pirmiausia Juozas Petravičius plyname lauke išliejo pamatus, tada iškilo sienų karkasai, dabar nuo Godelių kalno jau matyti čerpių stogai.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“  grįžta pas klausytojus be didelių įžangų, pradrėkusiais vasaros keliais. Interneto adresas rupeika.lt, ten pat profesionalūs radijo klausytojai užsirašo į Feisbuko grupę. Šiuo atveju buvo taip – jau susiruošus į Vilnių mano bendrakeleiviui kažkas paskambino: mes taip pat norim papasakoti apie žmonių gyvenimą! Tų, kurie grįžta iš užsienio. Užsukit! Kaip anas tarė, taip ir padarėm.Užsukom – nuo Varnių į Kaltinėnų pusę šeši kilometrai istoriniu vieškeliu, už Razmų į kairę duobėtu melioratorių keliuku. Antai ir naujo stogo kukli kepurė, lauko takas. Didelis, išvaizdus vyras nusimauna darbo pirštines ir spaudžia ranką. — …ir Juozo Petravičiaus ateitis jau yra čia, Godelių kaime prie Varnių. Dirstelėkime į šią vietą, kurioje atsirado žemėlapiuose dar nepažymėta sodyba, iš aukščiau:  melioratorių keliukas atkartoja senovinį traktą per Klaišiškių mišką į Nevardėnus, taigi – iki Girgždutės kalno. Tiesiai į pietus, pamiške kočioja vandeny smėlį ir akmenėlius Nakačia. (Laida ne kartą yra lankiusi jos krantus.) Iki Lukšto, o tai jau tiesiai į vakarus, du kilometrai ir septyniasdešimt metrų. Taip tik atrodo pirmąkart, kad aplinkui – plynės ir tyrai. Netoli ir Daukanto vietos, tebegyvi vyskupo Valančiaus per parapijas minti takai. Laukuvoje, Kaltinėnuose, Janapolėje, Tveruose ir Rietave  ugningu kunigo žodžiu naikino bravorų tvaiko prišvinkusias  karčemas. O tai būdavo – gūžuoja vyrai į karčemą ir balazija par naktis… Šiandien prie gretimo Paršežerio irgi rinksis dori vyrai ir dar padoresnės moterys: dvi dienas Žemaitijoje stovyklaus Lietuvos bitininkai, laiką leis ne  tik saldžiai, bet ir naudingai. Tai žmonės, (kaip ir jų bitės) mažiausiai politikos  paliesti: nei jie ginkluojasi, nei į rinkimus rikiuojasi, o be jų, žiūrėk, jokio  derliaus laukuose nebūtų, vien tik išmokos… Patiko man ir bitininkų sugalvotas lietuviškas būdas medui šventinti: padedi du indelius, o pasiimi vieną. Hm, jei dėtum tris – kaip tada?.. Bet grįžkim į Godelius, kurių pavadinimą nenugirdęs reportaže kiek iškraipiau.Ten Juozas Petravičius kad ir neskubėdamas, bet spėriai darbuojasi protėvių žemėje. Kaip jau girdėjote – ne vienas, jo moterį Laurą fotografijoms daryti turėjau nukrapštyti besidarbuojančią nuo palėpės, buvo atėjęs gelbėti ir kaimynas iš Razmų  Mantas Paukštis. Ar dar nepamiršote, kad laidos kalbėtojų nuotraukas galima pamatyti internete, adresu rupeika.lt? Klausytojų grupė Feisbuke gyvavo pati savaime, nes puslapį nuolat „maitino“ Vyto Buckaus, Viliaus Badmakio, Sofijos Juškienės,  Eugenijaus Rupeikos iš Brazilijos ir kitų nuotraukos, Laimos Petronienės ir Leono Milčiaus dupletai – vaizdai ir eilės, man patinka ir Anos Aleksandravičienės iš Upninkų reiškimasis – tarmes moka geriau už bet ką! O va, Ingridos Rai puikių nuotraukų ne tik aš jau pasiilgau (Rai rai ratatai, susiviję dobilai…) Dobilų laukas ir prie Nakačios, švelnus vėjelis iš visų pusių čia įsibėgėja taip, kad tuoj ima brautis į mikrofoną, nukreiptą Juozui  Petravičiui. —Lukšto bangos palei slenkstį, kurį  dar reikia įstatyti po medinių durų stakta. Bet Juozo Petravičiaus namai protėvių žemėje jau stovi, gandrai numynė stogo kampus (pažiūrėję laidos nuotraukas internete, įsitikinsit, kad rupeika.lt yra patikimas adresas internete, tik įkyrėjęs). Dabar gailiuosi, kad nepasikalbėjau su Laura – Juozo bendražyge. Bet ir nuotraukose daug kas bus matyti. Bus ir antra pokalbio dalis, nes reikia Lietuvai tokių grįžimų į tėvynę, mes kaip prūsai nebeturime pasirinkimo – iš pasaulio pas save.

      56. Laida_16_08_06_.mp3

2016.06.18. Jei reikės, dvylikametis Rokas eis dirbti, tačiau mama Loreta (45) norėtų, kad gabus sūnus mokytųsi. Žuvus vyrui, Juciai liko ant savo kalnelio vieni kartu su anyta Sofija (78), tačiau be dvejonių priglaudė į bėdą patekusius pusbrolio vaikus.

O bėda tokia, kad Loretos pusbrolis nebeatsigavo nuo peilio, o jo žmona ilgam sėdo už grotų. Tą istoriją ant liežuvių nešiojo Ryškėnų apylinkės pletkininkai ir nacionaline besivadinanti žiniaskalda. Niekam nė motais, ką tada jautė ir ko niekada neužmirš du guvūs vaikučiai, staiga atsidūrę tarp svetimų, be nieko – kaip stovi. Aš į Rubežaičius atkakau jau po gero pusmečio, nieko tokio nežinantis, ir visai ne iš tos pusės, nuo kurios paprastai atidulka valdininkų mašinos. Vilkos miškų pusėje dar galima atsekti buvusias sodybas, beržais ir liepomis nusagstyti keliukai sako ilgas  protėvių gyvenimo istorijas. Pamažu įsiterpdamas į tą raizgytą, kalvomis ir raistais sulopytą kraštovaizdį, turi laiko dar ir dar kartą nustebti: ko taip laikėsi šių nepatogių vietų ištisos kartos, genčių gentys? Juk buvo ir sėkmingo persivertimo pavyzdžių: pirkdavo žemaičiai šipkartes ir išsivėmę laivų triumuose, nerdavo dar giliau – į Amerikos požemius, kirsdavo anglį. Dirbdavo įnirtingai, nereikalaudami nei teisių, nei pramogų. Vienintelis jiems šviesos blyksnis – visai ne šachtos ola, o akimirkos, kai neatsiplaunančiomis nuo anglies rankomis ištiesindavo popieriaus lapelį su pašto antspaudu – Lithuania! Mūsų kaimynų troboje visas pavietas žinojo tokį Dominyką Bumblauską, kuris dar prie caro buvo pramokęs ne tik rašyti, bet gebėjo dailiai mintis klostyti. Jam žmonės ir diktuodavo gromatas, o tie laiškai po mėnesių pasiekdavo namiškius už okeano. Ir sugrįždavo amerikontai į Lietuvą! Gerai patyrę dolerio kainą, nesipuikuodavo, o išsipasakoję, gimines aplankę, kokiems darbams jie pakildavo! Ne taip toli nuo mano lankomų Brazdeikių, aukščiau visų Vilkos skardžių atsikliuvau kažkada į vietą miškuose, kur niūksojo ąžuolas prie ąžuolo, grįstą kelią žymėjo klevų virtinės, dunksojo galingi akmenų pamatai. Dar buvo likęs ir nuožulnus užvažiavimas su šieno vežimais ant  daržinės lubų – kad lengviau išsikrautų, buvo likę ir galingų vartų ąžuoliniai stulpai su skląsčiais… Teiravausi: kieno visa tai? Klausinėjau – kas per didingas dvaras prie Vilkos yra buvęs? Žmonės tik galvas kraipė. Nes vienus išvežė, kitus iššaudė – jei ne svetimi, tai savi. Treti, miškinių bunkerius enkavedistams nurodę, pabėgo, neatsigręždami į savo išdavystę. Va, tik Bronė Vaičkienė – Gaidamaitė, prie pačios Vilkos užaugusi, man pasakė – paprastas žmogus, amerikontas Radavičius tą ūkį išsistatė! Tada kaimynai be galo stebėjęsi, kad jis net iš Amerikos nematytų augalų parsisiuntė ir visą sodą jais uždiegė. Taigi, ir aš, pasirodo, iš ten sedulos daigą kažkada atsinešiau ir įsmeigiau ten, kur stribai tris kruvinus vyrus iš bunkerio sudraskytus ištraukė, vietoje pribaigė, o kūnus atvežę  laikė tol, kol kareiviai sodybos neišplėšė. Bronė dabar ligos patale, duokdie stiprybės šiai tiesiai, sibirus patyrusiai moteriai! Jei klauso, ką kalbu – ji man pritars, kad amerikoniškos sedulos, kai nežaliuoja, likusius mėnesius kaip kruvinos, privarvėjo, mat,  po tuo vežimu… Tad dar kartą sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“  vėl Brazdeikiuose. Atmenat – trys moksleiviukai pabiro iš geltono autobusiuko, ir Stasys Pronckus tąkart man pasakė – vaikai eina į dukros namus. Vienas – josios, kiti du – priglausti, ir ilgam. Pažiūrėkit į nuotraukas internete – adresas rupeika.lt, ir pamatysit, kad Rokui, Arnui ir Kornelijai jauku  šilta mažoje trobelėje ant kalno. — Loreta Jucienė, notraukos internete rupeika.lt. Gyvenime Loretai artimi žmonės elgėsi lygiai taip pat: seneliai išaugino 14 ir 16 vaikų, vietos po stogu užteko visiems. Moralė? – šalia gyvena vyro mama Sofija, tuoj išgirsite josios požiūrį į garbę ir padorumą, ilgam įsiminkit, ką pasakys. Nelaimės čia, pas Jucius, neturi tapti tragedijomis: nes visada ateis į pagalbą tie, kurie patys yra patyrę vargo. Beglobiai našlaičiai užaugs žmonėmis ne televizorius žiūrėdami, o matydami artimus pavyzdžius. —Sofija Jucienė. Jos ir kitų kalbėtojų nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Praėjo štai mėnuo, Rokas baigia nusišienauti pievas šešiolikai galvijų, o Loreta vasarą nebedirba – visas laikas prie ūkio, prie vaikų – be jau kalbėjusiųjų, Loreta dar turi dvi vyresnes dukras. Mažose trobelėse dažnai didūs žmonės gyvena! Dar praeis mėnuo, mes vėl susitiksime laidoje „Kaip žmonės gyvena“, bus tada rugpjūčio  pradžia. Kartais į Feisbuką, pas grupės draugus užsuksiu, kartais jūsų kieme po klevu prisėsiu arba pievoje atolo pradalgę suguldysiu beauštant. Žodžiu, kaip visada: daugiau iškados, negu vigados!

      57. Laida_16_06_18_.mp3

2016.06.11. Iš makaronų šventės parsivedęs darbščią nuotaką, Kontaučių seniūnaitis Čiutys kartu su ja groja, dainuoja ir miesteliu rūpinasi.  Pusvalandis Sauliaus (48)  ir Reginos (50) sodyboje.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“. Viskas paprasta: jei ką nors dabar nugirsi, bet iki galo nesuprasi, gali iš karto, nelaukdamas geresnio oro, įsijungti interneto puslapį rupeika.lt ir dar kartą paklausyti, susigaudyti, užsirašyti. Ten pat galima pasižiūrėti kalbančiųjų nuotraukų. Šį kartą, beje, įdedu mikrofono atvaizdą – spalva rėksni, logotipai nusitrynę, bet labai padeda vėjuotu oru! Jei kam tingisi klaviatūrą maigyti, tam yra trumpasis fotovariantas Feisbuke, ten susibūrė ausylesni klausytojai, akylesni žiūrėtojai, turintys ir savo nuomonę, ir nepriklausomą internetą. Paskutinysis į grupę  įstojo Mindaugas Janušonis iš Varnių regioninio parko, betgi iš būtinumo. Pranešė, kad mano apdainuotas Gaudkalnis suartas teisėtai, ir aš supratau gerąją mintį – kas ne taip padėta Lietuvoje, tas niekieno, o mažiausiai – valstybės. Ak, Simonai Daukantai, prie Gaudkalnio gyvenęs, kad tu pamatytum: vieni niekai šiandien atsimatuoti Girgždutės kalną kartu su piliakalniu ir visa jo  istorija (šlag!) ir nuprivatinti (baum!). Mat, kaip buvo – važiavo laidos pėdsakais literatūros mokslininkas Pranas Vasiliauskas ir apstulbo – didingas kraštovaizdis suniokotas, o vadinamasis regionparkis, turintis tą palikimą prižiūrėti – ne prie ko!  Pranas yra žmogus tiesus, nepaliaujamai tikintis į Lietuvą ir jos rašytinę kultūrą – iš karto prisiuntė krūvą nuotraukų, sudėjau aš jas į internetą ir… daugiau nepasakosiu, nes reikia patiems žiūrėti ir dalyvauti. Matot, visur kas nors kaip nors prieš mūsų valią ar švenčiausius įsitikinimus vyksta, ir, jei tą matydamas tylomis prasmuksi pro šalį – taip ir toliau bus. Tad ačiū Pranui – nes romantikai istoriją kuria, o valdininkai įsiręžę juos stabdo, net naginės riečiasi!.. Ir, sako, kartoniniai mikrobai visada nugali?!.. Bet yra ir smagesnių dalykų – Kontaučiuose sužinojau, kad žmonėms nepatinka permainytas miestelio pavadinimas. Nuo amžių buvo Kontaučiai nuo Kontautų, Končių, o štai viena asababa Vilniuje įsiręžė ir padarė  davatkiškai, pagal tarybines kantičkas – „kantaučius“! Jūs gi žinote – visa, kas geriausia, įvyksta Vilniuje, netgi kyšiai čia prasideda nuo 100.000, o provincijai lieka tik kartoninė tara. Tas žmogus Kontaučiuose buvo Saulius Čiutys, jis išmokė tarti ir jo pavardės daugiskaitą – ne Čiutai, kaip man norėjosi daržinėje, o Čiučiai – kai jau išėjome į erdvų kiemą. O daržinėje – visos Sauliaus  meistrystės, paties gamintos medžio staklės ir gausybė įrankių. Šalimais lūkuriavo kaimynas Arūnas, kuris būtent iš mikrofono spalvos ir atpažino laidą apie spaslvingą žmonių gyvenimą… — Taip gerai vėsina klevo šakos! – sako Regina Kontaučiuose, Čiutų sodyboje. Laida KŽG, internete ne tik nuotraukos, bet ir galimybė patiems parašyti, parodyti, kitų atsiklausti, adresas rupeika.lt. Mane patį jau seniai vargina tos neribotos galimybės dalyvauti dešimtyse diskusijų, stoti į visokiausias struktūras, agituoti ir reikalauti, viešai aikčioti ir demonstruotis, ekshibicionizmas jau yra nebe iškrypimas, o  pažanga! Sutinku žmonių, kurie internetą taiko vien atsiskaitymams pinigais, arba išvis apsieina be ekrano. Ir ką? Ar jie moraliai neišprusę, gal nepakankamai išsilavinę? Anaiptol! Ar senovėje išminties normatyvai buvo menkesni? Ką jūs! Tad kas vyksta, žmonės?.. Ir ką daro Regina Čiutienė, kai vyras Saulius ištisai groja, dainuoja, koncertuoja? —Regina ir Saulius Čiučiai Kontaučiuose. Nerūpestingas, linksmas gyvenimas? Gal taip ir pasirodė, nes kaimo žmogus, svetimą sutikęs, niekada nepuls aimanuoti. Parsivežė po operacijos sūnų Mindaugą į namus, dukra Simona atostogų lauko darbams pargrįžo. Nusišienavo Čiučiai gerai, tik ar spėjo suvoluoti? O armonikos dar nepataisė – muzikoms teks palaukti darbų pabaigos. Ir jūs neatidėliokit – pasidžiaugsit ne veršiu, o jaučiu!

      58. Laida_16_06_11_.mp3

2016.06.04. Žvilgsnis į Sukauskų sodybą nuo Saisos pievų. Nuo savo kalnelio Marciuose Danguolė (46) ir Arūnas (48) niekur nebesitrauks, tik statys naujus trobesius, sodins medžius, gėles ir niekam už savo džiaugsmus nebus skolingi.   

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ šią popietę brenda pievomis nuo Šašaičių ir Rimučių, kai pro miškelių žalius plėmus pasirodo Marciai, pirmoji sodyba nuo Smilgių pusės yra kaip vasaros žiedas: šviežių spalvų, tvarkingai patupdyta palei žvyruotą keliuką. Ir arčiau priėjus įspūdis nesikeičia, tik matyti, kad švaru, tvarkinga, tvoromis neapsistatyta. Buvau tose vietose žiemą – irgi patiko, nes toli matyti, o juk to bendro aukščio vos 140 metrų. Matyt, kiekvienas susikuria gyvenimo kalvą pats, kur ne geodezinis aukštis,metrai, o matymo svarba  lemia.  Dar vienas svarbus dalykas: abu mano kalbėtojai yra patys tikriausi vietiniai žmonės, ainiai genčių, atsilaikiusių prieš visokiausio plauko pavergėjus – tiek svetimus, tiek savus. Laidos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt ,klausytojų grupėje Feisbuke dar liejasi pavasarinių žiedų ir posmų srautas. — Laida, kurioje  Rupeika klausinėja apie gėles, ir viskas. Man atsakinėja Arūnas Sukauskas, tuoj į priebutį išeis jo žmona Danguolė, buvusi Pociūtė. Klausydami atminkite, kad šių vietų moterys nesensta, tik vis žavingiau šypsosi, jos lieknos kaip Vilkos pakrančių ievos, o akys tamsžalės lygu Saisos versmės! Nuotraukos internete adresu rupeika.lt, pasmaguriavimui įdedu kelias ir į Feisbuką, tačiau laidos klausytojų grupė prieinama ne kiekvienam šnirpliui, reikia gauti septynių griežtų administratorių sutikimą! —Arūnas ir Danguolė Sukauskai iš Marcių kaimo pakraščio, jei norėsit pamatyti – ieškokit prie pat Saisos upelio, jis prateka per pievas pro sodybą. Aplinkui – jau šviežio šieno kvapas, Arūnas per praėjusias dienas nurėžė 10 hektarų, džiūsta puikiai. Ar įsidėmėjot, ką sakė apie tvarkingą gyvenimą kaime? Jis nėra brangus, ne, bet atima laiką ir reikalauja didelio paslinkimo! Laidos nuotraukose (rupeika.lt) – tą rytą pamatyti žmonės, laisvųjų danielių kaimenė, didžiausias apylinkių zuikis ir, žinoma, vasaros pradžia.  

      59. Laida_16_06_04_.mp3

2016.05.28. Kas pirmas padės žmogui nelaimėje? Tas, kas gyvenime pats yra vargo matęs. Stasys (65) ir Genovaitė (63) Pronckai, abu išaugę daugiavaikėse šeimose, pasakoja apie save, kaimynus ir nuošalų Brazdeikių kaimą.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ šį kartą bandė surasti prieš keliolika metų paliktus pėdsakus. Nepavyko, nes pakito gamta, į gyvenimo paviršių iškilo nauji žmonės – patenkinti savo pinigais ir mokėjimu nustumti paprastus žmones nuo bendro tako. Gražu tik tiek, kad ne tik apie Brazdeikius, bet ir Rubežaičiuose, Degučiuose, Vilkose, Galkančiuose, Irtogano laukymėse tebestovi galingi ąžuolai, žymintys buvusias sodybas. Niekas čia dar nepasigviešė į medienos kubus, į buvusių kaimų ir sodybų paskutinę gyvąją atmintį. O juk sutikau kažkada Telšių krautuvėje iš matymo pažįstamą vaikį, kuris raitė krūvon pačią storiausią virvę. Ąžuolams traukti – pasigyrė, ir paaiškino: staigiai atleki su traktorium į tuščią sodybą, pašokęs ant priekabos, nurėži šakotą vainiką, o drūtgalį apvynioji virve ir pasikrauni. Tada spaudi užsimerkęs, kad kaimiečiai kuolais neužplumpintų…  Viso labo geri du metrai, bet storis užtat koks! Karstams ima už aukso kainą!.. Tas vaikis, kurio vardas Albertas, buvo teisus – metai po metų vien tik tėviškės apylinkėse miškus ir ąžuolus vogę grobę veikėjai jau atgulė po velėna. Rankos pirštų skaičiavimui nebepakanka, betgi laidotuvės buvo kokios brangios, o  antkapiai dideli ir prašmatnūs! Įsiminiau tokį jiems visiems bendrą bruožą: atsidūrę kur prie didesnių medžių, pamiršdavo ką kalbą, akys lakstydavo kamienais ir mintyse, o pirštai virpėdavo, tarsi maigydami skaičiuotuvą – po kiek, kam, kur… Godumas miške, matyt, yra Dievo arba gamtos baudžiamas, nes kėsinamasi į pačią žmogaus prigimtį. Kažkada užsispyriau ir truks pliš radau žmogų, iškirtusį ąžuolyną Minijos draustinyje. Po kelių metų ta šeima atsidūrė prie Tausalo ežero lūšnoje su vištomis. Gal kas prisimena per radiją skambėjusį įrašą – kaip buvo valkatos, taip liko. O kur tie didieji pinigai už medieną? Ne jis, nei žmona – kilusi, beje, kaip tik nuo Minijos – nieko nebegalėjo pasakyti… O kai atsirandi Brazdeikiuose nuo Vilkos miškų – užakusius laukų keliukus vienur dar lydi beržų  alėjos, kitur – gluosnių ar liepų rikiuotė. Prieš pat Gaudešiaus ežerą vienoje pusėje išdidžiai ąžuolas ant šlaito įsisprendęs, o kitoje klevas žiūri, kas iš miško ateis. Klevo vardą man Stasys pasakė – pagal Birškio sodybą. Nei pamatų nbebelikę, nei šulinio duobės – vien medis giminės atmintį saugo. Klevai iš šaknų niekada nevirsta, kamienas atsilaiko prieš baisiausias vėtras, bet šakos, o kai kada net viršūnė lūžta – vis per kietumą! Ir Birškio klevas po šios žiemos jau aptrupėjęs, nuolauža kaip parišta ranka kabo… Jūs galit pažiūrėti nuotraukas, nes kur dairiausi, ten fotografavau. Interneto adresas rupeika.lt, klevą gal ir į Feisbuko puslapį (klausytojų grupėje) įdėsiu. Nuo Žarėnų miškais link Vilkų, jei pro Judrą kada bekeliausi, neužmiršk Dievo Krėslo kalvų ir ten kalną užlipti aukščiausį – laisvai vartalioju Maironio eiles,  ir ką ten matau – ogi jau ateina eilė paskutiniams žemaičių pušynams. Gražiai sutvarkė miškų keliukus urėdija, visur rodyklės, paminkliniai akmenys. Boluoja smėlis ne tik prie  partizanų bunkerių, bet ir šimtuose, jei ne tūkstančiuose iškirstų hektarų. Vienas Dievo Krėslas kaip žalias kupstas belikęs – matyt, vien dėl vardo šiais visuotinio maldinguno laikais… Anksčiau žmonės sakydavo – susikraukit, ką prisivogėt, ir maukit, be jūsų Lietuvą atsistatysim! Ne, būtent turčiai pasilieka, nes dar yra durpių, žvyro, akmenų, paežerių ir vergų, tai žmonės bėga kur akys užmato… Pronckų sūnus irgi Danijoj, užtat trys dukros įsitvirtino netoliese. Bet apie tai vėliau, pirma pasibelskim… —Montvydai ir Pronckai Brazdeikiuose. Nuotraukos internete rupeika.lt. Ieškojau paežerėje kažkada  gyvenusios šeimos, kurią įsiminiau dėl geros šeimininkų nuotaikos ir gausybės paukščių klegesio kieme. Radau kitas naujienas, kitus žmones, išgirdau apie tragediją, kurią aprašė kas netingėjo. Išgirdau ir atsakymą į nebylų klausimą apie vaikus. Tap, tai šie žmonės pasirūpino be raginimų ir kalbų. Atrodo, paprasta, bet ar daug pavyzdžių?.. Ar daug žinote kad ir pokario šeimų, kur be jokių medalių dorai išaugo išaugo 14 – 16 vaikų šeimos?.. —Žmonės, žinantys gyvenimo kelius. Stasys ir Genovaitė Pronckai  iš Brazdeikių. Ar neprasprūdo jums pro ausis Stasio žodžiai apie meilę – ne tik kad buvo, bet ir tebėra! Pažiūrėkite į jų veidus nuotraukose (interneto adresas rupeika.lt) ir galvokit, iš kur tas  ramumas akyse.

      60. Laida_16_05_28_.mp3

2016.05.21. Gaudkalnio įgula budėjimo metu: Aleksandras (2) surenka vištų kiaušinius, Jokūbas (10) vairuoja traktorių, Kleopas (13) verda vakarienę ir pasakoja apie Ivinskių sodybą.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“ šį kartą įsikūrė netoli Biržulio, ir yra iš tos dienos, kai dangus su žeme maišėsi. Interneto adresas rupeika.lt, klausytojų grupės Feisbuke nariai jau anksčiau matė kelias Gaudkalnio nuotraukas. Aplink Biržulio ežerą stūkso ištisinės kalvų keteros, bet ne nuo aukščio žiūrėjimo smagumas. Brangiausias kalnas yra tas, prie kurio užaugai, nuo kurio pirmąkart didesnį pasaulį pamatei! Trims broliams Ivinskiams toks yra Gaudkalnis – keli žingsniai už trobos durų. Ten, kur baigiasi   Daukantų kaimas, keliukas šoka aukštyn, o atokiau – sena sodyba su bitynu, atviras kiemas ir… Jau pamaniau nieko namie nesant, bet tai Kleopas buvo duris užrakinęs, kad mažėlis Aleksandras neišsprūstų į darganą. Taip dabar visą pusvalandį ir bus:  Gaudkalnio įgula budėjimo metu: Aleksandras (2) surenks vištų kiaušinius, Jokūbas (10) prižiūri japonišką traktoriuką, o Kleopas (13) verda vakarienę ir pasakos apie Ivinskių sodybą. —Ivinskių sodyba prie Gaudkalnio – devyni kilometrai nuo Varnių. Apie suvokimą ir kitus gyvenimo kaime ypatumus pasakoja Kleopas Ivinskis, jau parvykęs iš mokyklos, namuose jaunesnysis brolis Jokūbas, o visą triukšmą pokalbio metu energingai kėlė mažėlis Aleksandras. Mums jis netrukdė, jums irgi  paprasta – jei norėsit, laidos įrašą rasit interneto svetainėje rupeika.lt, ten pat įdėjau 43 nuotraukas iš Gaudkalnio. Jau sakiau, kad  Feisbuke pasirodo ir būsimų laidų anonsai, bet reikia užsirašyti į grupę. Ko dar nesakiau – išgirsit iš Kleopo Ivinskio. — Kleopas Ivinskis ir jo broliai, nuotraukos internete rupeika.lt. Paklausėt, ir ką pasakysit? Pavydėt galima tokių ąžuoliukų! Kad tik augtų, kad stiebtųsi, kad nuo Gaudkalnio su kitomis Lietuvos  viršūnėmis susišauktų ir švaresnę ateitį kitiems parodytų…

      61. Laida_16_05_21_.mp3

2016.05.14. Dviese per Kauną: Vida Ratautienė apie savo vyrą, žmogaus ir gamtos dermę, išaugintas gėles ir išgydytus vaikus.

Sveiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, ten pat labiau nusimanantys radijo klausytojai viens du užsirašo į Feisbuko grupę ir laukia kiekvieno šeštadienio kaip savo šventės. Visos dienos kaip šventės, nes dabar žydi ne tik japoninės vyšnios, bet ir paprastos piktžolės. Ir žmonės pražysta tarp žiedų! Kur tokių ieškoti? Reikia užkopti į Ąžuolyną nuo Girstupio pusės ir Vaižganto gatvėje netoli skardžių dairytis po kiemus. Ir štai – kai tik pamatysit moterį, sodinančią gėles, pasisveikinkit ir eikit drąsiai, nes nei varteliai, nei mūrinio dviaukščio durys  čia nerakinamos. —Vida Ratautienė savo daržely. Gimė ir augo Kaune, dar prieš porą  metų – vaikų gydytoja. Vienas mano pažįstamas iš medikų šeimos, pasiklausė jos kalbėjimo ir sakė – gyvenime taip nebūna!  Jums spręsti, laidos interneto puslapy rupeika.lt yra keletas Vidos ir Algimanto aplinkos nuotraukų: namas, po karo buvęs geležinkelio statytojų bendrabučiu, Girstupio slėnio žaluma – giliose griovose senieji Ratautai išganydavo karvutę, o pieną net parduodavo! Dabar netoliese keli turčių namai, bet šiandienos Kaunui toli gražui iki Vilniaus nuvorišų, bebaigiančių grobti jau ir valstybės saugomas teritorijas. Na, nebent Chomičius kiek prilygsta įžūlumu – karoče išvertė statybų atliekas Perkūno alėjoje ir dingo tipo skersas. Bet nesirūstino smarkus Perkūnas tą dieną Kaune, tik žiedlapiais vis snigo, tik paukščiai visais balsais skelbė pavasarį… —Vida Ratautienė –tikra kaunietė iš Vaižganto gatvės, o jos Algimantas visąlaik buvo minty, kaip ta daugybos lentelė gyvenime. Dalinkis atrastu grožiu –kiti atsakys tuo pačiu. Pažiūrėkite į nuotraukas laidos svetainėje rupeika.lt, dar kartą pamatysit, kad kuklumas, guvus protas ir negęstantis smalsumas  teikia daug daugiau laimės, negu už tvorų suslėpti milijonai. O jei po laidos danguje sugriaudės nudundės, venkite autobusų stotelių su kandidatų reklamomis – nustatyta, kad Perkūnas į tuos rubuilius trenkia pirmiausia… Nuo pirmadienio nebegraibykit po kišenes  valdiškuose namuose: Lietuvoje kyšius ima tik Šalaševičiūtė. Grįžusį Montvydą pasveikinkit dar ir kaip didžiausią Europos keistuolį: turi ne tik žmoną, bet ir dukrą, nors tebėra sušiauštas kaip šiušis. Masiulį toliau guoskit, koks kankinys, taip pergyvena, kad tik nepasidarytų iš jo guõgenas! Tai tiek parėdymų prieš pirtį. Nepaslyskit, pãšino neįsivarykit!

      62. Laida_16_05_14_.mp3

2016.05.07. Trys kartos Jonikų sodyboje: Vincenta (77), jos dukra Adelė ir anūkė Iveta –Varnių  Motiejaus Valančiaus gimnazijos abiturientė. Tūkstantmetė praeitis ir žemaičių dabartis Kūjainiuose, prie Stervo ežero.

veiki, Benas Rupeika, radijo laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, svetainės lange kaip šaltinio versmė mėlynuoja Feisbuko akutė. Spaudi pirštu, žiūri į ekraną galvos  nepasukdamas, jokių pastangų – jei pas Jonikus taip būtų, visi alkani sėdėtų! Bet yra kitaip: – 77-metė Vincenta laiko 15 galvijų, dukra Adelė tuoj išlėks tarnauti į Vokietiją, anūkė baigia mokyklą, bet padeda visiems ir visur. Pokalbio metu į trobą vis užlėks nuo darbų sūnus Albinas, tai per mane gaspadinė nustojo kepusi kiaušinienę ir paliko kieme dirbusį žmogų be pietų… Bet jūs klausykite patys ir suprasit, kaip žmonės gyvena Kūjainiuose. —Trinkteli durys, ir Albinas Jonikas vėl bėga į kiemą, į laukus – prie pavasario darbų. Laida „ Kaip žmonės gyvena“ iš Kūjainių – kaime tada ir lijo, ir kruša biro, o vėjas pūtė nepaliaujamai – tai nuo Stervo, tai nuo Biržulio vandenų. Bepiga dabar, kai lekuojam nuo šilimos, bet kaime nėra kada į dangų dairytis. Viena pavasario diena čia pusę rudens maitina! Laidos nuotraukų galerija rupeika.lt, Feisbuke galit tapti klausytojų grupės nariais. Dabar tokios plačios galimybės: 3,4, tik laikyk piniginę tvirčiau, Briuselio kopūstą pamatęs! —Sako mums visiems Iveta Jonikaitė iš Kūjainių. Jos ir kitos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Čia užaugo, iš čia Lietuvą matė, nauji įspūdžiai neištrins vaikystės atminties ir tėvynės pajautimo. Kad jūsų ir mūsų vaikams taip! Iki kito šeštadienio.

      63. Laida_16_05_07_.mp3

2016.04.02. Dienos uždarbis – 40 gramų grūdų, užtat rublį dzūkams sava naminė atstojo! Kaip gyveno žmonės Krūminių kaime po karo – pasakojimą baigia aštuoniasdešimtmetis Vincas Norkūnas.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, bet ten apie Krūminius nerasite nieko naujo.Visa, kas geriausia, jau pasakyta, parašyta ir parodyta, Versekos užtvankoje nutirpo ledas, po nedidelio potvynio vanduo vėl skaidrus ir nebešniokščia, tik ramiai klega tarp akmenėlių. Kiek aukščiau Norkūnų trobos dar nesugriuvo senasis tiltas, juo  galima pereiti į kitą krantą ir susirasti Taurupio žiotis. Upelis melioratorių kiek patiesintas, bet iš prigimimo nartus ir raitosi kilpomis, o iš kadaginių Jakėnų šlaitų ir  Čebatorių pušynų smėlio geltonomis sruogomis veržiasi  nesuskaičiuojami šalciniai!.. Plačiaragių taurų  kaimenės mynė Taurupio pakrantes, o atsivėsinę galiūnai plėtėsi per Lietuvą… Tokios tad yra vietos prie Merkio ir Versekos, netrukus nuvilnys šilagėlių kilimai, nuaidės strazdų giesmės eglynuose, o jūs eikit per pavasarį žiūrėti ir klausyti! Susiraskit toje vietoje gimusį ir užaugusį žmogų, pasikalbėkit – niekada vadovėlis ar modernus ekranas  neatstos paprasto balso ir žmonių tiesos. Vincas Norkūnas, šeštadienio popietė, pirtelė prie pat dzūkų upės Versekos.

—Vincas Norkūnas iš Krūminių – ne tik krūmai , bet ir malkos!. Kas ne kas, o Varėnos krašto neregiai turėtų jo balsą pažinti, anuomet vadovas pats vežiojo po kaimus pašalpas,  pats sprendė, kam kokios pagalbos reikia. Kiek žinau, dabar yra daug ugdymo, kultūros centrų, mokyklų ir bibliotekų, tačiau ar jų veikla naudingai priderinama prie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos reikmių – geriausiai žino tik patys nariai. Mano žinojimas kitas – Lietuvos radijas neturi ištikimesnių klausytojų už juos. Kai Konarskio gatvės radijo namą užgrobė tarybiniai smogikai – į vidų vagiliauti sulindo Vilniaus jedinstveninkai, o transliacinę tecniką perėmė „draugai iš Minsko“, mūsų radiją be jokių dvejonių priglaudė Aklųjų ir silpnaregių draugija gretimoje Skroblų gatvėje. Neatmenu, ar oficialiai jiems už tą riziką buvo bent padėkota… Ilgametė Lietuvos radijo diktorė Dalia Stonytė mane pataisė – ir ji, ir kolegos įgarsino akliesiems gausybę knygų, tūkstančiai pavadinimų! Dar labiau Dalia nustebino, išvardinusi tikslias pieno supirkimo kainas! Matyt, neatsitiktinai pamačiau ją prie Neries, nes visai čia pat už Operos aidėjo lingavo pieno statytojų mitingas. Kaimo žmonės stebėjosi ir klausė – kodėl miestiečiai jų nepalaiko, tylėdami moka užaukštintas pieno kainas? Mane atpažinę Skuodo ūkininkai teiravosi ir kitų dalykų – kam naudinga kasdien didinti įtampą su kaimynais – Lenkija ir Rusija? Sutrikęs apsidairiau – aikštė baltavo nuo policijos automobilų, tarp žemdirbių kaip povai styplinėjo uniformuoti ir karui su teroristininkais apginkluoti pareigūnai, visus visur filmavo ir fotografavo melžėjais perrengti agentai! Kalbėdamas tiesą, būčiau pakliuvęs į juodąjį saugumo sąrašą kaip Vaišvila ar Rolandas Paulauskas, tylėdamas būčiau netekęs trijų klausytojų ir dviejų Feisbuko grupės narių, (abiem atvejais interneto adresas tas pats – rupeika.lt), bet, laimei, kad pradėjo lyti!.. Tad išsiskirstėme kas sau. Panaikinom kiaules – o Maximoj lašinių yra, sugriuvo melioracija – Europa vis tiek moka už plynes, mėlynai nebežydi linai – o škurlynai pilni dulkančių apatinių! Ir pieno bus, ir taip toliau – kas į pašalpas, kas į aerouostą, kas į šulinį… Va tik, tokių kaip Vaclovas Norkūnas sumažės, kai karvučių tvartuose nebeliks. Krūminiuse laikė žmogus arklį iki paskutinio, ir ne dėl naudos…

—Pirtelės durys  girgžt, klemka trinkt! Tuoj pas Norkūnus bus maudynės! Išsipėrus jau galima ir lauke  prisėsti, apie politiką pakalbėti. Andai, gerasis Smetona streikuojančius kaimiečius pašaudydavo, įtartinus siųsdavo į Dimitravą akmenų skaldyti, nuo tada Lietuvoj labai geri keliai. Pirmyn į praeitį, neprisikalbėkit tad! Mitinguojančių pienininkų nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, o akmeninės Dimitravo sienos – aštuoni kilometrai nuo Kretingos. Važiuoju pabandymui, savo noru, susitiksim po mėnesio!

      64. Laida_16_04_02_.mp3

Benas Rupeika. 2016.03.19. Šeštadienį Vincas Norkūnas (81) kūrena pirtelę prie Versekos: traška pušinės malkos, nuo akmenų plieskia karštis, o pasakojimas apie gyvenimą teka kaip vėsus upės vanduo.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, greito vaizdo mėgėjai pirmiausia apžūri klausytojams sukurtos grupės puslapį. Jis atviras visiems norintiems – kaip koks nors fondas, bet nuomones gali išsakyti tik tie, kas yra priimtas į tikruosius narius. Ne ne, žmonėms skirtoje laidoje nėra jokių mokesčių ar rinkliavų, ir balsuoti už ką nors privalomai nereikės, šitą radijo pusvalandį mes gyvensime utopijų santvarkoje. Ar menat iš mokyklos laikų Sen Simono, Furje, Oweno pavardes? Ir dabar tokių Lietuvoje į valias turime, tik jie vadinasi kovotojais. Smarkiausiai kovojama su korupcija, mušte mušamasi už skaidrumą (transparency), už demokratiją, lygias teises ir dar lygesnes galimybes, esame beveik pasiekę trumpojo žodžio laisvę ir surinkę gausybę Gineso alaus knygos rekordų! Klesti visokios kalbos ir kultūros, vizijos per euroviziją, o ekonomika gerėja sulig kiekvienu signataro pasisakymu per didžiąsias šventes. Kai jau taip gerai, laikas ir į Vinco Norkūno pirtelę po sunkių darbų. Ji prie pat Versekos, vingyje šalia skardžio. Anoj pusėj išlakios pušys,- kai jau prasideda Krūminiuosè, tai taip ir banguoja smėlynais iki pat Šalčios su Merkiu, tiesiu taikymu mažne penki kilometrai. Bet nosies tiesumu nebent pėsčias tepraeitum, o važiuotas turi lankstytis kopų  ir raistų, tarp medžių – baltos kerpės , kadagiai ir  švyliai…  Bukletiniai turistai mano, kad dzūkiškiausias  peizažas yra už Varėnos link Druskininkų,  ten jie ir malasi nužymėtais takais. O štai čia, aplink Verseką, pamatysi tai, ko nebuvai skaitęs ar televizoriuje matęs. Vien Vainabalio ežeriukas ir aikčiojimų, ir tylaus susimąstymo vertas – nuo senovės žmonės į čia atbėgdavo nuo karų ir marų slėptis, žuvimi ir žvėriena pramisdavo. Tai ir Vinco Norkūno gimtosios vietos – po karo pėstute traukdavo į Valkininkų stotį, siekdavo Vilnių ir tįsdavo į namus žalios duonos pusmaišį. O vėliau prastėjo akys, netikusį  kariuomenei  vyrioką  paskyrė silpnaregių draugijos rajone pirmininku. Ir dabar Vincas į pirtelę iš namų nueina, kojomis taką čiūpodamas. Ugnį pakuria sūnūs, o visa kita  Vincas  padaro. —Vincas Norkūnas iš Krūminių̃. Man įdomiausias buvo pasakojimas apie javų kūlimą –ant dirvonų išmintų ratų esu matęs ne viename dzūkų kaime. Kad ir buvo jau šiokia tokia motorinė technika, savojo sklypo derlių žmonės bevelydavo nusikulti tyliai, nieko į triukšmingas talkas nekviesdami. Daug norinčių atsikąsti svetimos duonos tais metais buvo, už stribų surastą aruodą Sibiran išveždavo. Dubininko kaime buvau ir kūlimą spragilais ne taip seniai užsirašęs – į ten siauru keliuku jokie kombainai netilpdavo, o ąžuolų pjauti dzūkai dar nebuvo įpratę. Ir, žinoma, neprisirinkti grybų tai cikra gėda! —Liepsnojančios valtys Versekoje!..Vincą Norkūną ir šiandien galite surasti Krūninių kaime, už Valkininkų pasukę į Versekos miškus. Laidos interneto puslapy rupeika.lt pasižiūrėkit į jo nuotraukas, į vaizdus – taip lengviau rasit. Tik atminkit, kad tokie, kaip Vincas, į viešumas nesiveržia. Kita vertus, ar maža visokio plauko prašalaičių, besibastančių šiltesniu oru po nuošalias sodybas? Tai tik rinkimų kalbose visi tik ir rūpinasi vienkiemių saugumu, strimgalviais lekia į pagalbą ar komisariatuose laukia žmonių skambučių… Kai sutemsta, pamiškių žmonės lieka patys sau ir dar gerai, jei kaimynas netoliese. Tik retas kuris pasideda arčiau lovos kirvį ar atriša šunį. Bet štai šiuo atveju, kai mes su Norkūno anūke Guoste jau ėjome nuo Versekos, į Krūminius nusileido policijos mašina. Tai nebuvo joks iškvietimas – kabinoje sėdėjo uniformuoti vaikinas ir mergina, fotografuojami nesusierzino, tik šyptelėjo, o vėliau pargrįžo.  Tai buvo Varėnos rajono pareigūnai. Dar esu ne kartą matęs, kaip Žarėnų įgaliotinis Stasys Riepšas lankydavo nuošaliausias apylinkės vietas ir jų žmones, o močiutei Valerijai iš Vismaldų už savo pinigus langus į trobelę sustatė. Ir prie jo nebuvo nei savižudybių, nei žmogžudysčių, plėšimų, netgi areštų. O išėjo žmogus iš tarnybos dėl… jauno pensinio amžiaus, ir  visiems ministrams buvo nusispjauti – toks esąs įstatymas… Taigi siūlykit, keiskit, tausokit talentingus žmones – neeee, stalčiuose vyksta nuožmi kova už reitingus, kas duos daugiau?.. Po Velykų vėl į pirtį nueisim, kantrybės tad!

      65. Laida_16_03_19_.mp3

2016.03.12. Kovo 11-osios karta pradeda gyventi savarankiškai: intelektas, ryžtas ir atgimimo laikų  romantika, nusižiūrėta iš Lietuvą kūrusių tėvų. Karolis Dovidavičius (26), pokalbio pabaiga.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“, adresas internete rupeika.lt, tik ten galima pasiklausyti ankstesnių įrašų ir pamatyti kalbančiųjų nuotraukas. Įstojus į klausytojų grupę feisbuke, atsiranda galimybė patiems visur dalyvauti. Štai Augustinas iš Judrėnų atsigėrė tėviškės sulos ir kaipmat gražų eilėraštį sukūrė! Ir jūs gerkit pavasarį… O Karolis Dovidavičius po laidos kartu su kita grupe –  draugų būrely –  mins dviračio pedalus kažkur prie Aukštadvario ir rytoj pasieks sostinę. Tokiu oru žygis ne kiekvieno nosiai,  proginis maršrutas visų mūsų šventei, bet nė vienam iš dviratininkų neatėjo į galvą pasidaryti iš to patriotinę reklamą. Neatsitraukdami nuo televizorių, mes gal nė nepamatėme, kaip šalia subrendo kita – nebe pinigais matuojama karta, nebenorinti pigios propagandos ir nugrimuotų šypsenų ekranuose. Karolis pats kasdien dalyvauja interneto portalų, spaudos veidų atrankoje ir puikiai jaučia, kas, už kiek, kam. Bet jo paties – 26-mečio principai žiniasklaidoje yra švarūs ir teisingi. Mes kalbamės Konarskio 49, devintajame pastato aukšte, ir po savimi matom, girdim ne tik miestą, bet ir tolėliau – valstybę. — Bet mes atsimenam, Karoli! Tai buvo populiarus savaitraštis, kuriame rasdavai gausybės laidų analizę ir gerą, ir kritišką žodį, samprotavimus apie mikrofono žurnalistiką. Dabar, žvaigždynmečio laikais,  teorijas pakeitė viršininko nuomonė ir… mistiniai reitingai, pro kuriuos nebegali prasibrauti klausančių ir žiūrinčių nuomonė. Atsirado ir kažkokia „viešoji erdvė“, kurioje sklypai valakai perkami perduodami kartu su valstybės paslaptimis. Dvidešimt šešeri metai nepriklausomybei, tiek pat Karoliui Dovidavičiui, jo amžinatilsį mama dirbo pas mus ir kartu lakstė po mitingus… — Karolis Dovidavičius, laidos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt. Kai jūs dairotės po internetą, kur antraščių nuotraukos pasako daugiau už tekstą, o naujienos lekia paskui įvykius, ten yra ir jo svarbaus, garbingo darbo dalelė. Interneto spauda – bendro triūso  vieta, vietiniai antžmogiai jau susmuko žemiau aptukusių bambų ir stebisi, kodėl  žmonės jų nebeklauso ir balsuoja kitaip. Ar greitai Kovo 11- osios karta perims valstybę? Mink pedalus, Karoli, su bendraamžiais į Vilnių ir daryk tai, ką laidoje „Kaip žmonės gyvena“ kalbėjai…

      66. Laida_16_03_12_.mp3

2016.03.05. Žmogus ant dviračio: Karolis Dovidavičius (26). Susirask Lietuvą, kokios nori, o  pasirinkęs nesiblaškyk gyvenimo kelyje!

Benas Rupeika. Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, paspaudus žydrą Feisbuko langelį, atsidaro klausytojų sambūrio vieta. Vakar ją papildė širvintiškė žurnalistė Jadvyga Barbaravičienė. Atidžiai persiskaičiau jos pasakojimą  „Širvio“ portale apie sausio 13 –tąją ir pagalvojau, kad kuo toliau nuo šios tragiškos datos, tuo aršiau mūsuose kovojama dėl patogesnės vietos  istorijoje… Jadvyga Barbaravičienė, Kazimieras Visackas atsidūrė tarp tų, kurie, viską metę ir negalvodami apie pasekmes, kėlė Širvintas pasipriešinimui, organizavo žmones į pagalbą Aukščiausiajai Tarybai ir, žinoma, nė negalvojo fotografuotis bažnyčios ar kryžių fone. O štai, atslūgus įtampai, prie apdovanojimų staliukų išsirikiavo niekur iki tol nematyti žmonės su tvarkingomis pažymomis ir nuotraukomis. Tarybos sekretorius Sabutis nekart stebėjosi, iš kur tiek didvyrių ramiu oru randasi, dabar jau apsiprato. Pats menu žvitrų fotografą, laksčiusį paskui naujuosius patronus ir jų raštininkus tol, kol neįsispraudė tarp Vyčio kryžininkų kartu su badautoju – profesionalu ir galiausiai patapo nuožmiu sklypininku! Anądien klausau Vido Mačiulio ir netikiu – pasirodo, visas Kauno žurnalistų sąrašas po sausio 13-tosios buvo numarintas Vilniaus stalčiuje, kurį valdė užsilikęs biurokratas… Bet niekas čia nekaltas ir nėra prie ko – tiesiog lietuviškoji apdovanojimų sistema, skatina verslumą pagal principą „aš tau, tu man, o visi kiti – mums!“. Va, kur tikroji dovana – prezidentės bučinys Čekuoliui, išgraužkit, užkalniniai pavyduoliai, ant pirštų skaičiuojantys Algimanto metus! O juk galėjo žmogus nufufyrinti „Gimtąjį kraštą“, prasimušti į oligarchus ir išdidžiai pardavinėti reitingus politiniams veikėjams, medaliais, taurėmis pažvanginti. Ag, tas saiko jausmas – vienam pagal sieksnį, kitam – pagal viepsį. Taškas! Bet yra kitoks taškas  prie Lietuvos Radijo, kur visuomet demokratija – ne veltui tas pats Algimantas Čekuolis mitinge prie durų kažkada taip sakė – su Sąjūdžiu į parlamentą ir orangutangas nužengtų! Dabar čia stiklo siena, visi eina pėsčiomis, o kas turi dviratį – palieka po spyna. Per lietų, karštyje, per krizes – visuomet dviračių būna. O štai per speigą ir sniegus tematau viso labo vieną. Buvo smalsu, kas toks užsispyręs ir pajėgus, tad užtrukau, kol pagaliau sutikau šeimininką – draugišką ir mandagų jaunuolį. Paliko telefoną ir užvakar mes susitikome LRT pastato devintajame aukšte, kur po debesimis fotografai nuomojasi porą kambariukų. Po mumis plytėjo Vilnius, pro Vingio pušis ošė magistralė… Įsijautėt? Klausom toliau! — Karolis Dovidavičius laidoje „Kaip žmonės gyvena“. Štai tokia karta užaugo šalia mūsų, ar visuomet pamatome ją taip geranoriškai, kaip kad jie vertina mus ir Lietuvą?.. Vaikinas nesuvokiamai atsidūrė ten pat, kur „Kalba Vilniaus“ redakcijoje kaip bitutė triūsė jo mama… Atstumas tarp stalų – vos keliolika metrų! O kokie žmonės ten darbavosi, kaip suderintos buvo televizijos, radijo ir  laikraščio veiklos! Leidinys užsidarė 99-tais, vietiniams politrukams nesuvokus interneto perspektyvų… Laidos nuotraukų galerijoje rupeika.lt rasite porą kopijų su Snieguolės Dovidavičienės straipsniais. Visos kitos nuotraukos – iš Karolio archyvo, stebėsitės, kiek daug laisvės ir vaizdinių gali pajusti nuo kieto dviračio balnelio, matuodamas kilometrus! — Karolis Dovidavičius apie save ir visus mus, gyvenančius po vienu Lietuvos dangumi. Dar neturi diplomų, laipsnių, apdovanojimų – bet laisvesnis už gausybę tų, kurie nuolat kalba ir kalba apie laisvę, kovą, ateitį… Kas jai betiki? Pavartykit Karolio nuotraukas laidos svetainėje rupeika.lt, klausytojų grupėje Feisbuke bus atsiliepimų – ir jūs pasakykit savo. Juolab, kad po Kovo 11-tos dar bus antra pokalbio dalis. Iki!

      67. Laida_16_03_05_.mp3

2016.02.27. Leiskit į gimtinę, leiskit pas namus!.. Teofilė Lisauskaitė-Matukienė (89) žiemą praleido brolio sodyboje, o šiandien trūks plyš kraustysis į Mantinionis. Jei nebus kas paveža – eis viena per miškus stačiai, nes reikia pavasario darbus dirbti.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt. Klausytojų grupės Feisbuke narys Gailimantas, pamatęs Barboros koplyčios Musninkuose nuotrauką, pasididžiuodamas pranešė: tai mamos tėviškė! Visi apylinkių upeliai teka į Nerį, tik Širvinta bėga link Šventosios, tačiau visur yra tikroji Lietuva – su savanorių ir signatarų antkapiais, pilių ir piliaviečių vietomis. Dar vienas svarbus šių vietų bruožas – nesu girdėjęs, kad kas nors čia žmones pagal tautybes rūšiuotų. Istorija kur kas protingesnė už naujuosius istorikus, lenktyniaujančius knyginės tuštybės mugėse… O dvylikametei Teofilei teko ir samdine tarnauti, ir pokario stribų pasirodymą matyti, ir molio plytas rankomis daryti. Ir dainuoti – visą gyvenimą po gegužines, vestuves, su giesmėmis po laidotuves… Dabar jai liga, guli švarioje lovoje pas brolienę, o žvilgsnis ir mintys jau veržiasi į gimtą sodybą Mantinionyse. — Teofilė Lisauskaitė-Matukienė: šiandien jau atsigavusi nuo gripo, jau ir 89-tą gimtadienį pažymėjusi. Dabar klauso savo balso, įrašyto prieš porą savaičių, ir jau laukia važiavimo į savo sodybą. Gal šiandien dar pakentės, nes iki tamsos reikėtų įšalusį pečių pakurti, daiktus susinešti. Neduokdie, jei sniego pernakt priverstų kaip Telšiuose!  Ryt iš ryto bus pats tas, ponia Teofile! Va, tik nuotraukų trobelėje nespėjau daugiau pridaryti, bet ir tas pačias turėtumėt dabar pažiūrėti, Mantinionyse nebebus kam pasirūpinti! Primenu interneto adresą – rupeika.lt ir Teofilės išsilavinimą: trys klasės pradinėje ir gyvenimo akademija! —Va, ir pašnekėjom su Teofile Lisauskaite-Matukiene. Kai kitąkart stebitės, kaip mūsų žmonės ištvėrė okupacijas, trėmimus ir naikinimus – prisiminkit ir šią moterį, negalinčią nė valandėlės pabūti be darbo. Kaip menki niekai tuomet atrodys valdžiažmogių pjautynės prie lovio, raudoni saugumiečių bilietai prezidentų – mūsųjų ar kaimynų – kišenėse. Įsibėgėję griauti, jau ir Gedimino kalną pagatavi nulyginti, kad tik naujų idealų neužstotų… Niekai visa tai prieš tėvų žemę ir Tėvynę.

      68. Laida_16_02_27_.mp3

2016.02.20. Gyvenimas kaip upė, prie kurios gimei: nušniokščia potvynių vandenys, nubrazda ledai pro Ilgojaus akmenis, o Regina Cesiūnaitė-Savickienė jau 60-ti metai grįžta siauručiu lieptu į namus ir šypsosi namiškiams…

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto adresas rupeika.lt, po žaliu orų prognozės langu ekrane kūpso nedidukė Feisbuko skrynelė. Joje sudėti geriausių klausytojų atsiliepimai apie gyvenimą Lietuvoje po vienu dangumi, nuotraukos ir dar kai kas, t.y. vietinė poezija. Toks virtualus turgus – eini nuo vieno stalo prie kito ir imi kas patinka. Ir viskas nemokamai. Tačiau smalsi klausytoja Regina ir jos mama teiraujasi, kaip aš vykstąs pas žmones – ar gaunu apmokėtus kvietimus, ar važiuoju atsitiktinai. Ponia Regina, dar man beliko įsikinkyti į kažkokių taisyklių rėmus, prikaltus virbalų, t.y. į drapaką! Yra kaip gyvenime – kažkas pamačius įstrigo, kas nors patiko, va, tada ir kalbiesi. Kaip kad jūs su kaimynu Jurgiu ar tetos Konstancijos anūke, taigi dukterėčia. Tiek tik, kad aš turiu diktofoną – geram žmogui jis mirksi žaliomis akutėmis, o jei koks buožė – tam raudonai. Visai kaip gatvėje prie šviesoforo, bus kaltas pėsčiasis. Taigi, mūsų šalyje visi yra lygūs, išskyrus tuos, kurie nuolat gauna apdovanojimus. Bet yra ir tokių, kurie visada nori gauti, bet negauna, eilė per didelė. Jiems laida įsteigs paguodos prizą, o kam – spręsite jūs! Tik neskubėkit, nes dabar pasakysiu, kodėl šiandien Ilgojaus kaimas Musės pakrantėje. Ogi todėl, kad vėlyvojoje jaunystėje eidavau pro ten žuvaudamas. Žvalūs karosai ir rainos vėgėlės taip ir šokdavo iš už akmenų ant blizgančio skardos gabalo!.. Ir Reginą Cesiūnaitę iš tų laikų menu, ir dar kai ką. Dabar ji pereina lieptu ir kyla link  savo namų. —Toks Reginos Cesiūnaitės-Savickienės gyvenimas Ilgojaus kaimelyje prie ilgo, padavimais nugražinto didžiulio akmens. Nuotraukos internete, rupeika.lt. Visiems reikalinga, visų mylima. Pati vaikystėje ragavusi nuodingų žalčialunkio sulčių, mane ji pavaišino šviežia klevo sula – palei Musę tų medžių ištisos alėjos! Tačiau ir Čiobiškio kapuose jau rikiuojasi Reginos artimųjų antkapiai… —Dėkui už guvumą, spinduliuojantį temperamentą, už dosnumą artimiems ir visai tolimiems žmonėms…Kalbėjo Regina Cesiūnaitė-Savickienė savo gimtinėje, upei šniokščiant pro Ilgojaus akmenį. Tokie daugelio vietinių žmonių charakteriai – juk tai senųjų Lietuvos sostinių statytojų ir gynėjų ainiai, nederlingų žemių, bet teisingo būdo žmonės. Jei turit internetą, ten dar daugiau jų pamatysit – adresas rupeika.lt.

      69. Laida_16_02_20_.mp3

2016.02.13. Širvinta laužia ledus, o virš upės pakriūtės Liukonyse Juozas Vadoklis (77) kelia  valstybinę vėliavą ir tiki, kad Lietuva pagaliau keisis. 

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Po Liukonių išvykos ji savaime pritampa prie Vasario 16-tosios temos. O juk tą dieną – prieš pat trečiąjį žiemos sniegą – buvo vieni atsitiktinumai: keitėsi oras, Vilniuje sklandė korupcijos šešėliai ir  kartu su ledais Nerimi  nubrazdėjo didžiausia sostinės šiukšlė – mafijozių barža. Susipratę piliečiai bėgo krantine iš paskos ir šaukė: į Kauną tą geldą, Matijošaitis žinos kur Šimašiaus šimalą padėti, dar ir vamzdį pasiimkit! Internetinėje erdvėje žmonės vis tebeskaitė pranešimus apie Burokevičiaus mirtį ir tebereiškė užuojautas Grybauskaitei… Prie Čiobiškio veterinaras Vidmantas apgynė nuo valkataujančio šuns neįgalų stirniuką ir begydydamas pripratino jį graužti ne  tik morkas, bet  ir tuščiavidurius briuselio kopūstus… Stirniuko nuotrauką kaip tik dabar ir pamatysite laidos nuotraukų galerijoje internete, adresas rupeika.lt. O Feisbuke, klausytojų grupės puslapyje (adresas tas pats, tik kitas paveiksliukas) Vilius Badmakis pradėjo rodyti nuotraukas iš Budelių kraštovaizdžio draustinio. Budeliuose įsisuko gamtos budeliai, iš piliakalnių  žemių jie daro  žvyrą ir parduoda. O STT tyli, nes, matyt, gauna nenurodymų. Tai va, tuo metu Liukonių keliuku link savo namų ėjo žmogus ir užkalbintas atsakinėjo gražiu baritonu, tokio ir istoriniai Lietuvos Radijo diktoriai pavydėtų. Na, o Liukoniai yra ta vieta, iš kur išteka Lietuvos upelis… —Deklamuoja ir juokiasi Juozas Vadoklis, gimęs ir užaugęs Keižonyse, palei Lietuvos upelį.Nuotraukos internete, rupeika.lt Niekur toli iš tėvynės nenukeliavo, po kariuomenės susikraustė į gretimus Liukonis. Nuo dabartinės jo trobos iki Lietuvos upelio ištakų – vadinamo Letaukos raistu – trys kilometrai ir du šimtai metrų. Čia sutelpa 77 metų gyvenimas, visas gimtosios Lietuvos klonyje ir pievose. Kaimynų troboje jau kyla mėlynas dūmas… — Juozas Vadoklis nuo Lietuvos upelio. Pradėjom juokais, baigėm tuo, ką visi jūs, klausantys, galvojate. Paprašiau Juozo išskleisti trispalvę, parodyti visiems.(Nuotraukos internete ir feisbuko grupėje, adresas rupeika.lt). Siuvo kartu su broliu iš atskirų gabalų – kaime pinigo vertė kitokia, nei ant parketo. Pažiūrėkit į žmogaus veidą, kaip atsargiai, tarsi labai brangų daiktą, išvyniojo, pakėlė į stiprėjantį vėją. Džiaugiausi tą žmogų pažinęs. Ne į turčius lygiuokimės, o į tokius.

      70. Laida_16_02_13_.mp3

2016.02.06. Prasmės ieškojimai tarp Neries ir Versekos, arba Guostės Norkūnaitės (22) gyvenimo istorijos antroji dalis.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Po ano šeštadienio maniau, kad darbščios studentės kasdienybės jums pabos po pusvalandžio, bet taip neatsitiko. Pati Guostė po laidos parašė trumputę žinutę: „jau raudonuoju iš sarmatos…“ ir galop visai nutilo. Kai tau dvidešimt dveji, gali ir šposų prikrėsti, bet tik ne ji – mat turi lėkti ir į paskaitas, ir tartis su diplominio vadovu, skubėti pas mamą į Krūminių parduotuvę, o ten visiems patikti, įtikti, visus guosti ir pačiai dėl prisirpusios meilės pasiguosti – todėl ir vardas ne kitoks, o Guostė. Feisbuke klausytojai laidą įvertino geriau už kitas, tik kažkas supainiojo sesučių nuotraukas. Ne bėda, abi gražios ir nė iš tolo nepasipūtusios! Laima Petronienė, kurios eilėraščiai puošia  Feisbuko grupės puslapį nuo pat jo pradžios, atsiliepė pirmoji – nebūtų Norkūnų kaimynė prie Versekos bei tikra dzūkė – ir pavadino Guostę besišypsančiu angelėliu. Oi ne tik angelai virš Krūminių krūmų pasklando gražiomis debesuotomis dienomis! Tvirtas charakteris neretai turi ir gražią išvaizdą, švelnų balsą, tačiau be užsispyrimo ir kantrybės jaunam žmogui šiandien visiška prapultis žaidimų ir gundymų pasaulyje! Tokia tad įžanga įžengiant į didelio namo priemenę. Parduotuvės viduje paliko Guostės sesuo Emilija, mama Lilija ir duris nuolat krebždinanti Gilė, o mes po savaitės vėl šąlame, užtat  su vaizdu į visą kaimą. —Didelis Guostės Norkūnaitės kraitis – visas Krūminių kaimas! Iš tolimų balsų pažįstami  žmonės, jų gyvenimai,  garsai atpasakoja dienos įvykius, vaizdus  užpildo prasmingas turinys. Ar pastebit, kad jaunoji kalbėtoja į viską žiūri ne tik jaunatviškai džiugiai, bet ir neigiamybėse randa taikų, sugyvenamą toną? Aišku, tėvai, mokykla ir visa, ką mažne privalomai turi kiekvienas. Bet aš aiškiai matau ir paties kaimo padarytą įtaką jaunam žmogui. Trumpai tariant – dzūkišką formatą. Laidos nuotraukos internete rupeika.lt, už lango – trečiąkart prasidėjusi žiema, o kas bus toliau, Guoste – Marija? —-Guostė Norkūnaitė, kuriai dar niekas nedėkoja. O jau yra už ką, netgi labai! Ir tada mes nuo Krūminių kalno nusileidome į Versekos slėnį, kur senasis kaimas. Laidos nuotraukos internete rupeika.lt.  Ėjome pas Guostės senelį, viso labo keli šimtai metrų. Dairėmės, kalbėjomės. Ir jūs paklausykit, kokie laimingi būna žmonės, turėję vaikystę, blyną rankoje, pievą, žirgą, protėvius ir upę…

      71. Laida_16_02_06_.mp3

2016.01.30. Prasmės ieškojimai tarp Neries ir Versekos, arba trumpa Guostės Norkūnaitės (22) gyvenimo istorija.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Iškart imamės žemėlapio: Verseka yra upė pietryčių Lietuvoje,  ji prasideda Šalčininkų rajone pačiame pasienyje, Ūtos vienkiemio patvartėje. Lanku apsuka Eišiškes ir neria per gausybę kaimelių, kurių pavadinimus iš baltiškų bandyta perdaryti pagal visokiausios mosties santvarkų ir viršininkų paliepimus bei norus. Paskutinis srovės  stabdymas vyksta jau prieš pat Merkio slėnį, susidaro ilgiausia Krūminių užtvanka, kuriai šiemet sukanka 40 metų. Anuomet kolūkis ten laistė smėlėtus laukus, o dabar iš to tvenkinio beliko hidroelektrinė ir neblogas pelnas tiems, kas pirmi susizgribo užtūpti niekieno turtą. Vasaromis tas bizniukas  plika akia matyti – kai iš bjefo nuleidžiamas vanduo, ties Butvydonimis karosai po dumblą pėsčiomis vaikšto. Užtat žemiau patvankos, aplink Urkionių asfaltą ir prie pat Merkio sietuvų Verseka vėl vandeninga: ją pripildo versmės ir pievų šaltiniai. Tai va, mes jau ir esame ten, kur saulės spinduliuose, ryto rasose randasi gražiausios Dzūkijos mergaitės! Štai ką Vincas Krėvė apie tokias yra sakęs. „Tame dvarely, tame didžiajam gyvena skaisčioji mergelė, tokia daili ir liekna, kokia dar nei dainoje nedainuota, nei sapnely nesapnuota. Kai skersną žingsnį jauna žengia – kaip baltoji gulbelė plaukia šviesų vakarėlį tyliu ežerėliu; kai vaikščioja po klėtelę – lyg tas baltas debesėlis padange slenka giedrią dienelę. Kai žodelį taria – lyg lakštutė lakštuoja, lyg sravi upelė grūda, džiurdžena, plukdydama vilneles aplink kietus akmenėlius, kalbindama žaliosios pievelės gėleles“… Gamtos dovanos dzūkutėms – dar ne viskas, ko reikia prasmingam gyvenimui. O jei tau viso labo dvidešimt dveji – gali ir tarp dviejų upių pasiklysti. Betgi ne – Guostė Norkūnaitė apimta gausybės veiklų! Ji baigia studijas Vilniaus universitete, ji filmuoja, fotografuoja. Gerai, kad bent nedainuoja, užtat vaidina. Internete mirga jos klipų antraštės, googl‘as praneša  apie buvimą Amerikoje ir Norvegijoje. Bet nemanykit kaip apie šiuolaikišką plevėsą: visur kur jaunoji studentė kaip galėdama dirba ir užsidirba. Pasididžiuodama partįsė iš Čikagos neblogą fotoaparatą – Amerike tie daiktai žymiai pigesni – ir jau pridarė filmukų bei  nuotraukų iš… savos parduotuvės lankytojų. Nenukritot į  žiemišką balą iš nuostabos?! Tai prie Versekos apie Guostę taip mano, kad ji krautuvės savininkė. O iš tikro tai jos tėvai nusipirko Krūminiuose aptriušusį pastatą ir visaip kaip bando užsikabinti gimtajame kaime. Metė Vilnių ir laikosi ten, kur belikę pusantro šimto gyventojų. O jaunesnioji dukra Guostė Marija, pasigriebusi po pažasčia atlėpausę Gilę, iš paskaitų šoka į autobusą, perka papigintą bilietą ir bėga porą kilometrų pušynais per kalnus, palikdama mažas pėdas… Krūminiuose ji puola valyti, plauti, kilnoti, kurti pečiaus ir, žinoma, šypsotis retiems pirkėjams… Ak, niekas dar nežino, kas iš to išeis, bet man tas yra gražu. Atidesni klausytojai prisimena ir porą laidų  „Kaip žmonės gyvena“, kur studentė Guostė dalyvavo, t.y. praktikavosi ir net garsiai uždavė vieną klausimą. Aiški neteisybė, dabar ji bus ištaisyta. Svarbus ir interneto patriotizmas – Guostė yra uoli klausytojų grupės Feisbuke narė ir, jei dabar atsidarysit  laidos svetainę rupeika.lt, pamatysit, kad Vincas Krėvė jau prieš 105 metus buvo visiškai teisus… — Lietuviškas kaimas iš kitos ekrano pusės. Pasakoja Guostė Norkūnaitė, prieš mus plyti dar žiemiškas peizažas, kolūkiniais laikais statyti namai, tiesios gatvelės. Tikrieji Krūminiai, kuriuose tebegyvena senieji Norkūnai, yra žemiau užtvankos, plačiame Versekos slėnyje. Nebuvau tos vietos matęs, oi tai gražus trobų susibėgimas palei skardžius ir pušynus! Gera žin`oti, kad čia ir tavo kilmės vieta, visas Guostės pasaulis iš čia gražiau atrodo. Nuotraukos internete rupeika.lt, jei neturit kompiuterio, žiūrėkit pro langą ir pamatysit, kaip vasaris ateina… — Krūminių kaimo pardavėja Guostė-Marija Norkūnaitė, jai dabar dvidešimt dveji. Nuotraukos internete adresu rupeika.lt, galit pasižūrėti ir į jos pačios darytas fotografijas, filmukus. Tereikia iš svetainės peršokti į klausytojų grupę Feisbuke, o ten jau kaip nors rasit. Mažame Lietuvos pasaulėly tiek pūtimosi,  tiek iškrypėliško džiaugsmo – esame ir labiausiai emigruojantys, ir daugiausiai geriantys, išradingiausi vaikų žydytojai, nuožmiausi Europoje žydų galabytojai, gudriausi prekiautojai žmogaus teisėmis… Atsikvėpdami padusinam eilinę ministrę už tai, kad turi normalų vyrą, o  ne meilužį ir sugebam iškirstus miškus paversti Edeno sodais – popieriuje. Bet chaosas valstybėje – tikras, progresuojantis. Užtat ir ieškome tylos kas kur –  bent Krūminiuose…

      72. Laida_16_01_30_.mp3

2016.01.23. Trys gilės rudenį – vienas  ąžuolas pavasarį. Šis ir kiti patikimi sūduvių būdai Lietuvai puošti, arba nerašytos gyvenimo taisyklės Šeškevičių sodyboje.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Pokalbio su Šeškevičiais pabaiga. Po pirmosios dalies maniau kas nors būtinai prisimins tarybinę nomenklatūrą, jos turtus ir privilegijas. Deja, apie Joną Šeškevičių – iškalbinga tyla. Ką gali bloga pasakyti apie didžiulės gamyklos Marijampolėje statytoją, kūrėją ir ilgametį vadovą, gyvenusį iš algos ir vienintelį namą pasistačiusį sodų teritorijoje jau po viskam, kartu su sūnumi Linu? Ir savosios  gamyklos privatizavime šis žmogus nedalyvavo, rankos grobimui nepakilo. Tokie žmonės – ne kažkokia išimtis, kaip kad nepriklausomybė nėra vien grupelės šlovinamų veikėjų nuosavybė. Po tokio įsibėgėjimo man reikia sustoti, tad sakau nuotraukų galerijos adresą internete rupeika.lt ir primenu, kad patyrusiems klausytojams dar yra laisvų vietų Feisbuko grupėje. O dabar stovim su Šeškevičiais pamiškėje tarp medžių ir kalbam ką matom. —Sūduviai Jonas ir Linas Šeškevičiai laidoje KŽG. Jų nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, šiauriniame Vilniaus pakraštyje Noragiškių gatvėje jų namą atskirsite nuo kitų pirmiausia iš pakeltos vėliavos. Aplinkui buvę ir užsilikę kolektyviniai sodai, atokiau – kalėjimų tvoromis apstatytas  nuvorišų lageris su žuvusių poetų vardais ant lentelių. Ir čia Lietuva – nuo skurdžiausių Europoje pensijų iki  milijardinių bonzų. O kas tą keliuką  per sūduvių želdinius į mišką pramynė? —Jei tiki, kad bus geriau – taip ir daryk! Toks Šeškevičių giminės priesakas, kuris niekur neužrašytas eina iš kartos į kartą. Santvarkos charakterio nekeičia, tik paryškina vieną ar kitą savybę. Jei buvai žmogumi – tokiu visada išliksi kitų atminty, kad ir kaip būtų redaguojami istorijos vadovėliai. Laidos nuotraukos internete rupeika.lt, vėliau susiradau Redą Šeškevičiūtę ir fotografavau ją prieš pat pietų pertauką – jums spręsti, ko vertos praalkusios sūduvės Vilniaus centre. Tai ir viskas šiai popietei, dar turit 10 minučių iki saulės laidos. Kitos savaitės šūkis – europiniai, šalin rankas nuo kaimynės Lenkijos! Užuojauta – bankams, tie skurdžiai vėl daro eilinę revoliuciją mūsų sąskaita.  Kitus nurodymus gausite iš Davoso…

      73. Laida_16_01_23_.mp3

2016.01.16. Ką gali viena sūduvių šeima: sukurti jei ne miestą, tai bent mažą Lietuvos kampelį Vilniaus pakrašty. Tėvas ir sūnus – Jonas (84) ir Linas (55) Šeškevičiai, dvi kartos po vienu stogu.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Interneto  adresas rupeika.lt, o mėlynas Feisbuko langelis jums parodys, kokiuose pasaulio kraštuose turime gerų draugų. Štai, Danuta Pachutko įstojo į klausytojų grupę Seinuose, buvusi dusetiškė Karinė – Italijoje, o Vilius Badmakis – Kinčiuliuose. Bet kodėl per tokį šaltį pakliuvo į laidą sūduviai Šeškevičiai iš Vilniaus pakraščio – turiu paaiškinti raštiškai, dar nesudarkytomis lietuviškomis raidėmis. Tą įtartiną sodybą stebėjau gerą dešimtmetį. Jei kas stovėdavo prie vartelių – visada pasisveikindavo. Kiemo viduje nelakstė apsiputoję vilkšuniai, ant šaligatvio niekada nesu matęs buldozerinių džipų. Pats namas labiau kaimiškas, prilipęs prie miško šlaito ir be požeminių bunkerių. Dar daugiau – ne kartą ten mačiau moterį, sodinančią gėles toli už sodybos, prie valdiško kelio, ir tos gėlės žydėjo per visas sausras! Per šias Kalėdas nebeištvėriau ir paklausiau – o pušyną šiukšlių aikštelėje – irgi jūs įsteigėte?.. Klausiau ryte, o vakarop, 16-tą valandą, atėjau pas Šeškevičius su dideliu mikrofonu… ——Galimai, Benai, galimai vagys… Galimai tai geri vyrai, pralobę legaliai. O Jonas Šeškevičius, buvęs Maisto pramonės automatų gamyklos statytojas, kūrėjas ir direktorius – sutriko. Šapo iš fabriko nepaėmęs žmogus tikrai nežinos, ką  atsakyti į absurdą, o tada privatizacijos berniukai kuokomis išmušdavo čekius, balsus ir ėjo per griuvėsius iš vienos gamyklos į kitą…Premjerai alpo iš džiaugsmo nuo lietuviško kapitalizmo pergalės… —Linas ir Jonas Šeškevičiai – laisvai išsitenkantys Lietuvoje sūduviai, išmokę visa ko siekti darbu. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Lietuvos istorija dviejų inžinierių akimis, gal jau galime ramiai įvertinti tai, ką supjaustėme į metalo laužą vadinamosios privatizacijos metais? Dabar girdžiu – Vilniaus termofikacinei atėjo eilė, kokia kita valstybė leistų sau tokią energetinę avantiūrą per pačius speigus? Tiesa, netrukus statysime atominių atliekų sandėlį visai Europai, va tada uždirbsime, a ne?! Tik prisiminkim, ką Linas pasakė apie viduriniąją klasę Lietuvoje – jos nebėra, o gal ir nebuvo dar. Liko į užsienius reguliariai sprunkantys milijardieriai ir pilkoji masė su minimaliais atlyginimais. Bet ateis pavasaris, ir iš po samanų, velėnų  iškels gležną lapelį gilės vaikas – ąžuoliukas. Ir be radijo, be televizijų Šeškevičiai toliau sodins ir sės, globos. Jie džiaugsis tais pačiais džiaugsmais, kuriuos kiekvienas iš mūsų gali susikurti už ačiū. Laukite tęsinio.

      74. Laida_16_01_16_.mp3

2016.01.09. Amžių nesunaikintas optimizmas: Suginčių dvarą išpirkę sodiečiai laikosi tėviškės iki šių dienų. Pažintis su buvusia anglų kalbos mokytoja Stase Skinderyte (73).

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Jos  adresas internete rupeika.lt, nuomonės, jūsų tekstai ir nuotraukos – klausytojų Feisbuko grupėje. Kartais būna taip –susiduri su istorija akis į akį visai tam nepasiruošęs. Dėl visa ko, ruošdamasis į Suginčius, pasivarčiau kelias enciklopedijas, nes knietėjo man dirstelėti į vietą, kur Pilsudskis ir jo motina iki šiol turėtų vaidentis. Pastaroji valdė dvarą neilgai, užstatė jį bankui, tačiau palaidota buvo Suginčių bažnyčios šventoriuje, specialiame rūsy, ir ten ilsėjosi ramybėje 52 metus. Tačiau didžiausio Lenkijos karžygio valia – taip Pilsudskis nesikuklindamas vadino save gyvenimo pabaigoje – Marijos Bilevičiūtės-Pilsudskienės palaikai 1936 m. buvo išvežti į Vilnių ir dar kartą užkasti prie Rasų kapinių tvoros. Net ir šiais laikais man, pagonių „litvinų“ ainiui, toks kaulų, kūno dalių vežiojimas pagal liuterono ir kataliko, Lenkijos viršininko (Naczelnik Państwa) užgaidą yra keistas, dargi reikėjo diplomatškai derinti su Kaunu demarkacinės linijos kirtimo procedūras… Man dar ir katalikiškas smalsumas – ar buvo iš Suginčių  tuom patim išgabenti ir Pilsudskių dvynių – Piotro ir Teodoros palaikai? Kai dairiausi vėjuotą dieną po šventorių, maniau tuos kūdikius tebesant nesvetingoje žemėje užmirštus ir nebereikalingus. Vieta, kur būta keturiasdešimtmetės dvarininkės mauzoliejaus – kad ir stora velėna padengta, bet niekieno neliečiama, nė medis ten neauga. Kaip pasakose kad būna, o pati paskutinioji girdėta – Arvydo Juozaičio fantasmagorija, kai Vilniuje Pilsudskis sutinka sau lygią istorijos šmėklą – Dzeržinskį… Bet pažiūrėkime į savo panegirikų tekstus iš laiko paraščių: abi mūsų tautos neišsaugojo nei kunigaikštystės, nei karalystės. Tuštybė suėdė valstybę (šlėktų valstybę), ilgam liko aitri pralaimėjusiųjų nesantaika. Tame pačiame Suginčių Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, jei tik į ten nuklysit, verta parymoti prie kunigo Juozo Lideikio kapo. Štai didis vyras, kuris kėlė draudžiamą lietuvių spaudą juodžiausiais reakcijos metais, lietuviškai švietė ir kvietė žmones ne į baliukus ar maskaradus, o prie tautos tradicijų, prie darbštumo. Tai jo pamokslų klausę valstiečiai išpirko dvarponių nualintą žemę ir ėmė patys tvarkytis… Iš tos matomos praeities gal tik keli klevai dabar belikę, ir keturios pavardės popieriaus lapelyje. Štai vaikinas prie buvusio kolūkinio tvarto, spėriai tempia šieno paką ir deda į kulnus. Ei, žmogau, sustok, ar čia Skinderiai gyvena? —Štai kaip tada būdavo – gauni diplomą ir turi atidirbti! Bepiga dabar – gauni diplomą ir renkiesi – Norvegija, Londonas ar Balbieriškis ant Nemuno kranto. Stasė Skinderytė iš Suginčių rinkosi tėvus, nes kas kitas be jos būtų prižiūrėjęs? Rinkosi ji ir Saulės gimnaziją Utenoje, kuri tada pirmąja vidurine vadinosi: man taip mielas raudono mūro statinys vidur galingų medžių. Pakrapštęs interneto mygtukus, dar radau jos pavardę mokytojų sąrašuose. Viskas tarsi vakar, tarsi nutautusių dvarininkų ir nuskurdusių šlėktelių laikmečio nebūtų buvę – kaip skėriai ėjo jie per Lietuvą iš vietos į vietą, baudžiauninkus į šunis mainydami ir tarpusavy kergdamiesi. Pažvelkit į didikų sąrašus, genetikai, ir skaičiuokit, kas iš tų garsių pavardžių šiandien belikę… Kraujomaiša – kilmingųjų nuodėmė, baisios jos pasekmės – garantuotos. O Stasė Skinderytė, sulaukusi 73, nuolat šypsosi – tokia ji optimistė! Kai žiūrėsit nuotraukas interneto adresu rupeika.lt, nesistebėkit darbiniais rūbais – juk susitikome tvarte, ruošos metu. O dar ramentai, kibirai ant rankų… Iš kur imasi tas nuostabus gyvybingumas? —Malonu, kad palikau Stasę Skinderytę jaunatviškai besišypsančią, nušvitusią. Prie trobos jos laukė brolis Juozas Skinderis – stuburo ligos perlenktas pusiau, bet kokių gyvų akių ir proto! Tai jis nupasakojo Marijos Pilsudskovos kapo vietą – niekas kitas juk nebežino, nelabai ir domisi. Dabar visi apie sausio 13-tą klausosi, naujų herojų gretos, matyt, pailgės. O sausio 14-tosios rytą teletaipo juosta išspjovė tokią TASS‘o naujieną: naktį Lenkijos mieste Poznanėje prie TSRS konsulato susirinkę šimtai studentų reikalavo nutraukti kruviną smurtą prieš beginklius Lietuvos žmones. Taip, lenkai akimirksniu parėmė mus pirmieji, lyg būtų  giminaičiai – istorija visada yra teisingesnė už laikinus tautų viršininkus ir samdomus raštininkus. Kai generolas Jaruzelskis 1989 metų rudenį Varšuvoje oficialiai priėmė Brazauską kaip nepriklausomos valstybės vadovą – jis visų pirma tebuvo anas lenkų karys, ištiesęs ranką Lietuvai prie Tannenbergo… Bet ateina po speigų šiokia tokia šiluma, o už jos – žiūrėk, ir pavasaris, smagiai pradėsime statyti radioaktyvių atliekų saugyklą visai Europai. Bet dabar – kaip ten sakė Paltanavičius – sniegenų visur pribarstyta! Nuotraukos internete rupeika.lt, geri žmonės po pietų renkasi laidos Feisbuko grupėje, o gyvenimas – tas ir tamsoje kruta

      75. Laida_16_01_09_.mp3

2016.01.02. Žiūrėkite, kas atėjo! Trisdešimtmečių karta:  Dainius, Gintarė  ir Suginčių darželį pradėjęs lankyti Jonukas. Zaleckai jau turi šiltą namelį ir aiškią gyvenimo prasmę.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Dar Suginčiuose pagalvojau, kad jauni mano kalbėtojai savo pavyzdžiu paprasčiausiai paneigia be perstojo pliurpiančių „ekspertų“ teorijas, praskolintais žodžiais ekranus smardinančių „analitikų“ vizijas apie tai, kaip bus ir kaip turėtų būti. Gyvenkite ir tada rodykite! Tas Zaleckų namelis mane ir pristabdė – visai naujas statinys palei vieškelį, bet šalia nei ežero, nei upės ar miško.Jei miestiečiai – kokia prasmė ant plikos kalvos vasaroti, jei vietiniai – kodėl toli nuo Suginčių, kur ir parduotuvės, ir kultūros pabiros, o dar ir bažnyčia? Pasibeldžiau, bet man ne iš karto buvo atidaryta. Už stiklo durų mirgėjo televizorius, jaunas vaikinas su gobtuvu kniūbsojo ant sofos. Maniau, pašoks ir iš karto nusiteiks priešiškai. Bet ne, vaikinas sutriko ir ėmė atsiprašinėti prisnūdęs, o jauna moteris ženklais rodė, kad įeiti reikią pro virtuvę… Čia mano įžangos baigiasi, primenu laidos interneto adresą – rupeika.lt., kur sudėjau 50 nuotraukų iš tos dienos Suginčiuose, kai Lietuvoje pradėjo snigti… —Dainius ir Gintarė Zaleckai: jei nėra kitų argumentų, lieka pagrindinis – tavo paties gyvenimas. Jei nepakanka patirties metų – yra tėvai ir seneliai, prosenelių istorija. Lobis, kurio vertė žinoma ne visiems. Dar daugiau – su kiekviena santvarka perrašoma valstybės istorija, ir visai kita – perduodama iš lūpų į lūpas. Iš kartos į kartą. Neabejokite pastarąja – artimieji ir giminės visada sakys tiesą, nes tai – genties išlikimo pagrindas. Kiek didikų ir turčių pavardžių gyvenimas jau ištrynė iš atminties be gailesčio… O kam įdomūs jaunieji Zaleckai prie Suginčių – Želvos kelio? Nuotraukos internete rupeika.lt. —Gintarė ir  Dainius. O dvimetis Jonukas tuo metu kaip tik nubudo ir pareikalavo viešumos. Didelės vaikystės akys ir begalinis noras kuo nors pavaišinti tą nepažįstamą dėdę, atėjusį pas Zaleckus drėgnu vieškeliu. Krito sniegas ir rūkas, visos drėgmės tądien krito iš dangaus. Nuotraukų adresas rupeika.lt, naujametiniai sveikinimai – laidos draugų grupėje Feisbuke. Ten tebevyksta savanorių registracija, įstoję per šalčius (prie-20°C) mažiau sirgs lengvatikystėmis. Mėginkite tad!

      76. Laida_16_01_02_.mp3

2015.12.19. Raudonų plytų mūras pirmojo sniego baltume arba medingėniškio Liongino  Kuzminsko (60)  gyvenimas prie Patyralio ir Minijos santakos.

Sveiki, Benas Rupeika, paskutinė šiais metais laida „Kaip žmonės gyvena“. Tik joje  dar ir galite išgirsti gruodžio pradžioje iškritusio sniego gurgždėjimą, o interneto nuotraukų galerijojje rupeika.lt turite tą baltą spalvą pamatyti. Mums su Lionginu besikalbant, praskrido juodas paukštis varnas, ir tapo aišku – iki Naujų žiemos nebus. Ir karo nebebus, ir grėsmės atslūgs, o norvegiškos dujos taip atpigs, kad miesčionims visos sąskaitos nuo šilumos susitrauks. Ir Paksas šiemet jau nebeatsireanimuos, nes Mazuronis jam taip padarė, kad nė vienas lietuvis nemokėtų artimui savo geriau pakenkti. Žodžiu, metai baigiasi gerai, nes gerai buvo vadovauta, oi kiek daug buvo fondų ir medalių išdalinta! O man, žinot, kas labiausiai patiko? Ogi penkios Kuzminskų karvutės, sugulusios mediniame tvarte pokaičio. Sočios, ramios, neuždusintos chemija ir technologijomis. Taip tik pas gerus žmones gyvuliukai atrodo, nors… Priemenėje gaspadinė visai nebuvo draugiška. —Mantos ir gyvulių slėpimas negandų metais – rūsiuose ir kapčiuose. Jeigu prireiktų – prisiminkit protėvių patirtį, žemėje mums saugiausia. Apie savo gyvenimą kalba Lionginas Kuzminskas – statęs laivus – o jie išplaukė ir nebegrįžo, aręs laukus, vežiojęs grūdus – o sau tik žmoną Ramutę iš Jurjonų į Medingėnus parsigabenęs. Rūpestinga – atnešė vyrui šiltesnį rūbą, juk šnekamės lauke ant sniego. Jei jums klausant nešalta, galit internete nuotraukas žiūrėti, adresas rupeika.lt. Pasidairė Lionginas po Minijos slėnį ir taip sako apie orus. —Lionginas Kuzminskas iš Bliūdelių kaimo prie Medingėnų. Kaimo nebėra kadaise, atminties tik trupinėliai. Gerai, kad tokiems kaip Lionginas viskas smalsu, o toliau? Toliau  Kalėdos, Nauji metai. Laida „Kaip žmonės gyvena“ visus jus sveikina, džiaugiasi jūsų laimėjimais. Interneto svetainėje rupeika.lt yra mėlynas Feisbuko langelis, ten kaip eketėje – galima patekti į pačių klausytojų susikurtą žydrą pasaulį. Žodžiu, švęskime, šventėkime, nušviskime! Iki 2016-ųjų!

      77. Laida_15_12_19_.mp3

2015.12.12. Neišskridusių gervių šauksmas kaime, kurio rytoj nebebus. Mokytoja Danutė Pilypavičienė (78) apie savo prosenelius Kinčiuliuose, tėviškę ir tėvynę, pareigą sau ir mūsų ateičiai.

Sveiki, Benas Rupeika ir pusvalandis ant Virvytės kranto. Dvylikto mėnesio dvylikta diena, šiandien prasideda tikroji lietuviška žiema. Prieš vienuolika minučių nusileido saulė, o nematomas – labai jaunas, betgi nujaučiamas mėnulis visiškai pasislėps už Žemės laidai „Kaip žmonės gyvena“ baigiantis. Esame didelio gamtos virsmo papėdėje, būkite atsargūs… su ugnimi ir televizoriais, kai tiek tamsos – reikia daug malkų, meilės ir maldų. Dar keli privalomi dalykai – laidos adresas internete rupeika.lt, ten 46 nuotraukos iš to rugsėjo meto, kai prie Virvytės nuostabiai žydėjo raudonųjų dobilų atolas. Ėjau pakrante į tą vietą, kur turėjo būti lieptas per upę, ir nesitikėjau nieko sutikti. Bet še tau – šalia trobelės ant gervės kojelės triūsė dviese, krovė į maišus nukastas bulves… —Danutė Pilypavičienė Kinčiuliuose, prosenelio Blindos žemėje, tėvo gimtinėje. Netoliese jos vyras Antanas – didelis, darbštus ir kuklus žmogus. Iš mokytojų kilusi mokytojų šeima, ir dukros  į ten pat, o dėl anūkų viena yra tikra – iš Lietuvos nepabėgs. Atidžiai klausantis pokalbio, galima suprasti, iš kur toks tvirtumas, pasitikėjimas tėviške ir Lietuva. Primenu laidos nuotraukų galerijos adresą – rupeika.lt, per ją tiesiausias kelias į klausytojų grupę Feisbuke, vakar į ją įstojo Arūnas Banuškevičius ir Dalė Barkutė, su interneto švente jus! —Neišskridusių gervių šauksmas prie Virvytės. Su jumis buvo Danutė Pilypavičienė, jos ir Blindos gimtosios vietos laidos nuotraukų galerijoje, interneto adresas rupeika.lt. Tik šiuo adresu galite pasiklausyti laidų įrašų. Bet geriau patiems gyventi taip, kaip žmonės gyvena. Iki!

      78. Laida_15_12_12_.mp3

2015.12.05. Upė palei slenkstį, vaikai aplink trobą, o Birutės Stonytės-Vaišvilienės (38) dienos panašios į kitų užpeliškių moterų gyvenimus.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena“ tamsiuoju transliacijos laiku tradiciškai draugauja su pelėdomis. Jos  adresas internete rupeika.lt, nuomonės, norai ir nurodymai – klausytojų Facebooko grupėje. Jau dešimtmetis, kai galite ne tik girdėti, bet ir matyti kalbančiųjų nuotraukas tose abiejose vietose po vienu kompiuterio mygtuku. O šiandien bus apie pirmąjį sniegą, kuris jau ištirpo, nulėkė kartu su vėjais per dangų ir audromis pargrįžta. Tai vis nuo tų karštų mūsų kalbų apie gamtos saugojimą atmosferos šyla ir kyla. Įsivaizduokit berną, sėdintį ant šakos ir ją pjaunantį. Kitas pasitraukė arčiau medžio kamieno ir kad juokiasi, kad leipsta! Šaka, žinoma, triokšt, tas su pjūklu žemyn keberiokšt ir muistosi tarp lapų. O anas, kuriam buvo taip linksma, nuo atatrankos pakyla į orą ir galva trenkiasi į grindinį. Amen! Toks mano ekologinis pamokslas, būčiau Jonauskas –  tęsčiau iki gaidžių, bet – kaip ten sakė zuikis dramblį pamatęs?.. Prisiminkit patys, o aš nuo Medingėnų judu Purvaičių link. Ir štai – upė palei slenkstį, vaikai aplink trobą, o Birutės Stonytės-Vaišvilienės (38) dienos panašios į kitų užpeliškių moterų gyvenimus. O Užpeliai yra nuo Palos upės, kuri po lietaus ar sniegui pasileidus darosi srauni, plati ir netgi grėsminga. Tačiau už Medingėnų, palei Rietavo žvyrkelį ji vasaromis varvėte bevarva, kilpuodama tarp raistų ir eglynų iki pat Plauskinių, kur girių vidury gauna pradžią. Bet nemanyk, radijo beklausantis žmogau, kad Pala kaip kokia bala. Ne! Tavaruoja uodegomis po duburius joje margi upėtakiai, tokiu, kaip dabar, prieškalėdiniu metu brūžuoja per akmenis nuo Minijos pakilusios lašišos, gyvatėmis rangosi pavasarį pasirodančios nėgės. Vietiniams žmonėms žuvis tėra kaip zabova, vislab vaikų džiaugsmas. Manęs pasiklausęs koks museliautojas ar spiningo meistras puls prie žemėlapio tyrinėti – ar teisybę kalbu, gal net kuprinę užsimetęs  prasibraus brūzgynais visus dvidešimt upelės kilometrų ir… grįš be laimikio, išvargęs, bet civilizacijos mažai tepaliestą pasaulį pamatęs. Nes nėra upelės pakrantėse nei išpaišytų vilų, nei tvoringų rūmų, tik keli stiprūs žemaičių vienkiemiai. Nėra net asfalto, nė stulpų su Mazuronio arkangeliškais apsireiškimais, yra tik vietos, kur  buvo miškai, o dabar kirtimai. Bet ir sutręšęs kelmas gamtoje gražesnis  už  šunų nupėduotą miesto medį. ..O  kadaise šventą ąžuolyną buvo nuodėmė kirviu paliest. Juk ne svetima ranka sodino!.. Tačiau ąžuolų Užpeliuose iki pat Minijos nematyti, užtat prasideda skardžiai, rėvos ir vos ne  kriokliai. Visgi maži tie mūsų vandenys, bet savi. Neišponėję kaimuose likę žmonės, bet visi jie mūsų. Vyžota, lopyta ta Lietuvėlė, bet – mano! —Pirmojo sniego pokalbis laidoje „Kaip žmonės gyvena“. Birutė Stonytė-Vaišvilienė dar neturi keturiasdešimties, o viską teisingai atspėjo. Du jos sūnūs ir dukra kasdien keliasi į mokyklą, o jauniausias, kuris taip smalsiai žiūrėjo į objektyvą pro langą, po trejeto metų irgi įniks į vadovėlius. Visos nuotraukos internete, adresas rupeika.lt, buvęs dvaro kumetyno pastatas nebėra nei išvaizdus, nei patogus. Per Lietuvą šlama europiniai, o jei tiksliau – mūsų visų – pinigai Oginskiams šlovinti. Vakar Vilniuje net kalbos vakaras surengtas Michailo Kleofaso garbei,  ar tik ne už uolų žemaičių lenkinimą? Keturios nežinia iš kur atsiradusių „kniazių“ kartos stengėsi lenkti supirktus baudžiauninkus, vadino juos ne kitaip, kaip chamais. Ir dabar prieš germanus atsilaikiusi tarmė knibžda polonizmų. Tai praeitis, bet kaip nesmagu, kai vietiniai  mokinukai pasakoja, jog mokytojai ir šiandien  draudžią jiems kalbėtis žemaitiškai. O, kad prisikeltų jūsų kaimynė anapus Minijos – Šatrijos Ragana, ką ji pasakytų? Bajoraitė, bet pati atsisakė kalbos luošinimo ir plačiausią vagą lietuviškoje edukologijoje išvertė!  Ką gi, tarmių metai praėjo, svetimų kniazių laikai vėl prasidėjo?.. Geriau miegoti eikim tad, Birute!.. — Birutė Stonytė-Vaišvilienė, pasakė savaip, bet geriau, nei iš kokio ekrano valdininkai valdiškais žodžiais atliks pareigą pagal statusą ir bėgs žiūrėti reitingų kavos tirščiuose. O jau tamsu, jau kyla vėjas klevo šakose, vėl pučiasi Palos vanduo. Baltą sniegą galit pamatyti tik laidos interneto svetainėje rupeika.lt. Iki kito sniegelio tad!..

      79. Laida_15_12_05_.mp3

2015.11.21. Trečias brolis Jonas Bružas (95) yra taikus žmogus – Sibiro tremtyje pardavinėjo lašinius, o Lietuvoje po darbo fermose statė žmonėms namus. Visą gyvenimą buvo agnus, prieš nieką nelenkė galvos ir nelaikė suspaudęs pinigų.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“. Kodėl aš apie Joną Bružą anksčiau negirdėjau? Juk pažįstu tas apylinkes, mėgstu lygiai banguojantį peizažą abipus Sruojos upės, reljefiškus vietinių žemaičių charakterius. Jie neturi tokio bruožo, kaip tuštybė, plikbajoriško noro tuščiai pamandravoti prieš kitus. Tik susitikęs, priėjęs arčiau gali žodis po žodžio išknebinėti nepaprastas istorijas, pamatyti tvirtas sodybas ir ramius, kompiuterinių technologijų neišdarkytus veidus. Šiose vietose dar gali tikėtis, kad gili praeitis siejasi su dabartimi, kad protėvių sukurta moralė bus pamatas valstybei. Aną savaitę  čia, Makščiuose, jau buvome, bet dabar visai kitas žmogus – viena, kad amžius – 95-eri, o antra – nenuknebęs ir neužgesęs, viskuo besidomintis ir daug pastebintis. Kad mums visiems tokio gyvenimo džiaugsmo ir supratimo! Pasikalbėjimas su Jonu turi tik tokį trūkumą, kad vyksta žemaičių kalba ir yra kiek dusloko tembro. Bet nieko tokio – laidos svetainėje įrašo galit klausyti tol, kol pagaliau suprasit, ir neklaidžiokit tad po visokias mediatekas, nieko ten nerasit… Laidos svetainės interneto adresas rupeika.lt,  jis ir aš nesikeičiame jau penkiolika metų. Nauja gal tiek, kad dabar ir Feisbuke galima  laidą „Kaip žmonės gyvena“ matyti ir patiems ten parašyti. Bet tai pasaka be galo ir be krašto, kaip lietuviškų dujų kaina, šį sykį nebekartosiu. Ant suoliuko krašto  prisiglaudžiau aš,  o Jonas Bružas atsisėdo savo mėgstamoje kėdėje. Sakai, pažįsti mane, Jonai?.. —Jonas Bružas Makščiuose, o gimė  kitame Plungės rajono kampe – Vydeikiuose. Pasitaręs su broliu, partizanauti nėjo.  Pabėgo nuo išvežimo į Sibirą, o pagautas turėjo pats vienas traukiniais nusigauti į tremties vietą. Gerai, kad tėvas nebuvo susiženijęs su sugyventine, ji kaip buožės nuskriausta moteris liko sodyboje  ir taip bent trobą išgelbėjo nuo suardymo. Bružai grįžo į savo, o Jonas atėjo užkuriom irgi ne į tuščią vietą. Kai pokario biedniokai iš ten išsiskirstė – namus atstatė. Dabar pažiūrėkit į nuotraukas internete, adresas rupeika.lt – ar kas pasakys, kad namui jau pusantro šimto metų? Žiūrim ir klausom toliau. —Kieta Jono Bružo, gimusio 1920 metais Vydeikiuose, o dabar gyvenančio pas sūnų Kazį ir marčią Birutę Makščiuose, ranka. Karo metų žmonės, pokario darbininkai. Nuotraukos internete, rupeika.lt. Sėjo, augino, statė. Juos gaudė ir vežė kuo toliau nuo Lietuvos – o jie išgyveno, grįžo ir vėl darė tą patį. Dabar mūsų eilė grįžti, ieškoti pasaulyje draugų, rodyti kitiems tautos talentus ir darbštumą. Bet… Koks prūdelis, toks ir malūnėlis. Kai nyku ir tuščia, tegieda miškų viršūnėse vilties strazdas!

      80. Laida_15_11_28_.mp3

2015.11.21. Taisyklingas Birutės Masiliauskaitės – Bružienės (57) gyvenimas: studentaudama labiausiai mėgo  kalnus, o vyrą pasirinko iš klasiokų Alsėdžiuose. Du sūnūs, dukra ir pieno ūkiukas, kurį tvarko vieni patys.  

Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena“, sveiki prieš tamsą. Saulė jau palindo už eglių, tuoj užkniauks naktiniai miestų žvėrys – katinai. Tad pats laikas iš saugaus atstumo, lapkričio vėsumoje prisiminti praėjusios vasaros kaitras – juk buvo tvanku ir alsu, o dabar atrodo kaip didžiausias malonumas… Nuotraukos tą irgi patvirtins, adresas rupeika.lt. Makščiuose tebebuvo ankstyvas rytas, kada po kiemą vaikšto nebent gaspadinės…Klausykitės apie taisyklingą Birutės Masiliauskaitės – Bružienės (57) gyvenimą: studentaudama labiausiai mėgo  kalnus, tačiau vyrą pasirinko iš savo klasiokų Alsėdžiuose. Du sūnūs, dukra ir pieno ūkiukas, kurį Bružai tvarko vieni patys. —Birutė Masiliauskaitė, pagal vyrą  Bružienė. Nuotraukos internete, spaudi rupeika.lt, ir mirguliuoja. Feisbuke tokių, kaip jūs, visas klausytojų kooperatyvas (grupė), į ten irgi iš karto nepriima, bet sienų kontrolės užtat nėra. O  buvo rugpjūtis, ką tik po rytinės liūties. Bružai spėjo dar iš vakaro šieną nutvarkyti, sekmadienį jau ramu. Nesugadinta žemaičių tarme vedu taip ir kalbamės senovinės sodybos kiemo vidury. Jeigu nori  darbą turėti ir Lietuvą kurti, kitaip negali – meile ir darbštumu statyk savo ir vaikų gyvenimą! —Birutė Masiliauskaitė-Bružienė. Prie kūdros pasirodė ankstyvas šienpjovys – iš Jonavos atvykęs vyro brolis Jonas. Parėjo į trobą kitas Jonas – senasis Bružas, jam tuoj devyniasdešimt penkeri. Su juo dar matysimės, o dabar primenu laidos nuotraukų svetainę internete, adresas rupeika.lt. Dabar jau sutemo, o tada Makščiuose prieš akis buvo dar ilga diena. Klausykit, žiūrėkit,  kaip atrodo žmonės, kurie šypsosi ir dirba – ne tik sau, ir ne tik už pinigus. Ir tekniaukia sau riebūs Vilniaus katinai!

      81. Laida_15_11_21_.mp3

2015.11.14. Jaunos šeimos istorija: kol kepė obuolių pyragas, pasakojo Svetlana Raugienė (45), o perspektyvą ateičiai nusakė jos vyras Eugenijus.

Sveiki, Benas Rupeika. Laida „Kaip žmonės gyvena“ laikosi įsispyrusi per lapkričio vėtras ir praneša tiems, kas nosies laukan nebekiša: eikite ir grėbkite lapus, jau visi nukrito! O jei kurie ant ąžuolų vis dar kybo, tai išbus ten iki pat gegužio ir šlamės per visus speigus. Tešlamie žieminiai ąžuolai, tešlyja orai, teklykauja pelėdos ant tamsių stuobrių – nes be saulės nėra šilimos, o be meilės nėra gyvenimo. Eugenijus ir Svetlana kartu jau visą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtpenkmetį, man tai yra pavyzdys kartos, kuri atėjo į gyvenimą ne griauti, o kurti. Abu dailininkai, abu Dusetų miestelio pedagogai, kalbėjo laidoje prieš gerą dešimtmetį ir praėjusį šeštadienį, o šiandien  radijo ekspozicija pasibaigs. Internete sudėjau kalbėtojų nuotraukas ir Eugenijaus Raugo paveikslų – šiuo atveju naujausių tapybos darbų – fotoreprodukcijas. Interneto svetainės adresas rupeika.lt, pažangūs, lojalūs klausytojai  savo noru susibūrė Facebooko grupėje ir iš ten jų mintys atiteka į laidą – kartais viešai, kartais kitaip – pvz., kepant obuolių pyragą Zaduojoje. —Žinojimas, ką darai ir ką darysi gyvenime. Tarsi labai paprasta, ypač klausantis moteriškai jaukių Svetlanos samprotavimų. Bet dar yra dailė ir kūryba, pamokos Dusetose, kilometrais išdalinti pakelės sodybos rūpesčiai. Dar yra Eugenijaus muzikinės improvizacijos. Buvo netikėta girdėti armonikos džiazavimą, Sartų  bangavimą primenančias melodijas. Interneto nuotrupose – daugybės koncertų maršrutai, parodų adresai… Raugai gyvena intensyviai, bet ramiai, horizontą prapjaunantis miškų kelias čia, Zaduojoje, beveik neturi posūkių. Paklausykite, ką girdėjau,  pasižiūrėkit, ką mačiau, nuotraukų adresas rupeika.lt

      82. Laida_15_11_14_.mp3

2015.11.07. Laisvas žmogus Eugenijus Raugas (50) gimtoje Sartų žemėje. Žvilgsnis po dešimties metų į dailininką, pedagogą, sėlį.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida KŽG (interneto adresas rupeika.lt, ten pat ir nusipelniusių klausytojų sambūris Facebooko grupėje). Rami ir šviesi buvo paskutinė šio spalio diena, tokią įsiminiau ir Zaduoją – Sartų pakraščio kaimą. Prieš dešimt metų buvau netyčia užklydęs į atokią sodybą pušų laukymėje ir dabar vėl į ją pataikiau iš kitos –  miškų pusės. Štai  per sodą nuo medinės trobos ateina panašus į Eugenijų vyras, tik kad plaukai kiek balstelėję… —Šimtas penkiasdešimt kilometrų iš Zaduojos iki Vilniaus, o gal atvirkščiai – jau iš kitos pusės reikia šiandien matuoti? Kalbuosi su dailininku Eugenijum Raugu. Jau žinomu, pripažintu menininku, apie jo darbus kvalifikuotai gali kalbėti tie, kas iš menotyros duoną – kai kada net su sviestu –  valgo. Aš sudėjau į laidos svetainę Eugenijaus abstrakcijas, miniatiūras, tapybą iki 95-tų metų, ir jūs patys spręskite, kodėl patinka. Interneto adresas rupeika.lt. Žiūri ir džiaugiesi –  labai šviesu, optimistiška, junti lengvą Sartų bangavimą. Ryškus ir stiliaus keitimasis per dešimtmetį, kaip kad ir Eugenijaus požiūris į gyvenimą – tą, kuris šalia Zaduojos ir žymiai toliau. Jei kas atmenate aną mūsų kalbėjimą – tada mačiau nuostabią dviejų žmonių sąjungą, gražuolė žmona Svetlana – irgi dailininkė. Bet palikime tas temas kitam kartui, juk ir Eugenijus Raugas ne viską į savo kuriamas dainas sudeda… Nusileiskime ant žvyruotos Sartų žemės:  iš ko gyvena kaimo mokytojas ir Lietuvos tapytojas? Ką jam užrašo algalapy? —Gyvenimo vykdytojas ir kūrėjas Eugenijus Raugas iš Zaduojos, dabar Ataugu pervadintos.Čia gimė, užaugo, iš čia mina taką į Lietuvos meno istoriją. Nuostabu, juk Dusetose visa krūva tokių sėlių krašto entuziastų, jų veiklos ieškokite ne tiek internetuose, kiek patys nepatingėkit atvykti ir vietoje grožėtis. Nors –  laidos nuotraukas rasite ne kur kitur, o interneto adresu rupeika.lt.  Čia, prie Sartų, kitoks Lietuvos regėjimas, čia žmonės tiesūs ir geri. Laidą baigs Eugenijaus daina, o po savaitės bus jau kita melodija nuo Sartų.

      83. Laida_15_11_07_.mp3

2015.10.31. Kada pasensta kaimų trobos? Kai žmonės jas apleidžia. Onutė Matulevičiūtė – Žydelienė  sugrįžo į Šlaitą po ilgo gydymo, ir vėl nušvito sodyba gėlėmis.

Sveiki, Benas Rupeika, laidos „Kaip žmonės gyvena“ pusvalandis. Nuotraukos internete,  adresas rupeika.lt. Dešimt minučių iki užvirė puodai daržovėms konservuoti – Onutė tada nubėgo ugnies išjungti – o pasibaigus šnekėjimams atnešė iš trobos siuvinėjimo darbelius parodyti. Lankoje link Taurupio mosavo uodega Žydelių arklys, tolėliau, prie kadagių, dairėsi į kiemą dvi ožkos – gal šeimininkė ką skanaus atneš? Buvo pats vasaros galas, vidudienis, tuomet namai dažniausiai tušti, tik švieži automobilių pėdsakai ant siaurų keliukų smėlio.Kaip ir dabar, kai visi tais keliukais smėlio kalneliuosna  pajuda… —Dirvonų zulinimas perpirktose sodybose… Onutė Matulevičiūtė – Žydelienė. Atvažiavo pas mane pažįstami mokytojai iš Danijos ir sako – nuvežk mus į Lapelių kaimą, pasiilgome prieš dešimtmetį matyto lietuviško peizažo! Vežėm su Vidmantu Zablacku ir žiūrėjom, o svečiai darkyta anglų kalba aiškino, kad gerai esą Lietuvoje, kur nesistengiama kiekvieną kupstą nurauti, duobutes užlyginti, medžius išrikiuoti. Gamtos sukurta įvairovė, akys atsigauna! Tik niekaip nesuprato danai, kodėl pačiam vidury Budelių kraštovaizdžio draustinio žvyro karjeras atidarytas. Tarybiniais laikais viskas užkonservuota, sutvarkyta, o dabar – knisam kur norim?.. Nepriknisnybė tik Širvintose ar ir kitur?.. Su Onute Matulevičiūte – Žydeliene kalbamės Šlaito kaime, į kurį ji atitekėjo nuo Jonionių prie Merkinės. Gal todėl, kad Nemuno slėny išaugo – nenustygsta be veiklos. Atidžiai klausydami  jos pasakojimo, galėsit stebėtis – daug negandų lankė Onutės namus, bet sugebėjimo džiaugtis neišnešė.  Prigimtis ar tradicijos? Liaudy dar taip yra sakoma – geras medis negali pikto vaisiaus atnešti… Nuotraukos vis ten pat – internete, adresas rupeika.lt.  Iš tolo fotografavau ir Žydelių arklį, per atstumą likau nesupratęs – o gal kumelė? Dvi dzūkų moteros susigalvojo, kad joms reikia žirgo  – ir ganosi štai bėris palei Taurupį. —Tai va, kokia ta Lietuvos paslaptis – kai visi kažką nesustodami dirba, tai ir valstybė dar laikosi. Pažinot šį kartą Onutę Žydelienę iš Šlaito, ar labai nuo kitų Lietuvos kaimo moterų skiriasi? Į nuotraukas pasižiūrėkit, kai nuo kapų sugrįšit, adresas rupeika.lt. Jei įstojot į klausytojų grupę Facebooke – savais vaizdais ir įspūdžiais pasidalinkit. O rytdiena atsineš savo duoną.

      84. Laida_15_10_31_.mp3

2015.10.24. Geri žodžai apie Gegrėnus iš gero žmogaus Kazimiero Bario (76) lūpų. Buvęs zootechnikas nepatenkintas tik tuo, kad šiandien atpažįsta nebe visus pasisveikinančius vaikus.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida „Kaip žmonės gyvena”. Apie ką kalbėsiu jau pasakiau, tad iškart kraustomės ant kalvų  tarp Žemaičių Kalvarijos ir Platelių. Čia į Varduvą supuola upeliai tokiais pavadinimais: PagardinisSruoja, BradumasKvistėGūžėDubulis ir visai paprastas Eglynupis. Gražaus slėnio nuotraukos internete adresu rupeika.lt. Jei žiūrėsit nešiojamam kompiutery, nestovėkit sankryžoje, nes atvažiuoja istorinis motociklas Minsk! —Ir tada visi tau geri, kai taip vertini žmones. Apie savo gyvenimą pasakoja Kazimieras Barys, prieš 46 metus atvykęs į Gegrėnus su paskyrimą mokytojauti gavusia žmona Janina. Prisitaikyti teko būtent jam, tad persimokė, tapo ūkio zootechniku ir buvo kiaurai su žmonėm. Klausotės laidos „Kaip žmonės gyvena”, interneto puslapy rasit daug nuotraukų, adresas rupeika.lt. Fotografavau ir didžiulį Gegrėnų kalną, bet jis niekaip netilpo į ekraną, neišsilaiko ir žmonės ant stačių šlaitų. — Apie gyvenimo sėkmę kalbėjo Kazimieras Barys iš Gegrėnų, aparatūros prigamintos nuotraukos internete adresu rupeika.lt. Kiek tokių kadaise jaunųjų specialistų dar tebėra išplitę po visa Lietuvą! Įskiepyti prigijo, augo ir augino, išauklėjo  po vieną ar dvi jaunąsias kartas. Viltį laisvei išsaugojo, meilę žemei. Dauguma, kaip ir Kazimieras, liko savose vietose, kaip žmonės tarp žmonių. Klausytojai, užsirašę į laidos grupę Facebooke, gali pasiskaityti ir kadaise jauno mechanizacijos specialisto Leono Milčiaus eilėraščių – kiek ten meilės tėvynei ir žemei! Sukiodami laikrodžius, neburbėkit ant valdžios, jai dabar terūpi kam atpigusias dujas įpiršti. Aš žinau, kaip bus, ir jūs žinot.

      85. Laida_15_10_24_.mp3

2015.10.17. Pušis prie kelio – kokia buvo, tokia ir tebėra, o gėlės Kaveckų sodyboje kaip žydėjo dešimtmečiais, tebežydi ir dabar. Tik laikas Bronės (80) ir Vytauto (85) šypsenas rudeniškai nušviesino…

Sveiki, BR, laida „Kaip žmonės gyvena”. Rotinėnuose, kur keli kilometrai šiauriau Alsėdžių, pirmiausia pasirodo galinga pušis, o kryžkelėje į Kūbakius po medžiais prigludusi trobelė. Tai tik iš šalies menkas statinys. O kai pro gyvatvores įsibrauni kieman – atsiveria didelė erdvė Kartuvių kalno pusėn. Jei ten nesate buvę, jums belieka laidos nuotraukas pasižiūrėti, kalbėdamas galiu kartais ir nusišnekėti, o tiekos vaizdų piešti nepavaliočiau, adresas rupeika.lt. Taip taip, prie baudžiavos ponams nereikėjo gudrių darbo kodeksų žmogeliui sudoroti – panorėję užplakdavo rimbais  arba nerdavo kilpą ant kaklo ir kabindavo kur aukščiau, kad kiti drebėtų. Bet nesakykit, buvo ir gerų ponalių, imkim į pavyzdį teipos dabar garbinamus Oginskius. Bogdanas štai elektrą pirm Iljičiaus įtaisė Rietave, Kleofasas mėgo italų bambinas ir prie orkestrų pagastroliuoti. Kilę iš gūdaus rusyno, persimetė į lenkus, sukilo prieš carą (bet ne prieš baudžiavą), tada bloškėsi pas Napoleoną, kol Kleopas Michailas galiausiai vėl caro malonėn įsitrynė ir pasiūlė gyvenimo projektą: laisva valia Lietuvai į Rusijos imperiją amžiams įstoti… Neįstatė, nes nutiko karas, Vilnius apteko žūstančiais prancūzais, bet mes, va,  jau ir turime ką garbinti. Galima dar priminti, kad prie Oginskių žemaičių kalba buvo labiausiai polonezuota, jokia kita lietuviška tarmė nėra taip užteršta polonizmais. Ag, nepamatydami savų šviesulių, mylim mes be saiko visokius kniazius ir ksionžus,  ciesorius, kaizerius, carų uošvius bei imperatricų meilužius … O Rotinėnų pušis ošia sau dabar vėjyje ir mano kalbų apie lietuvių meilę svetimiems ponams negirdi. Ir gerai, nes eisim pas vietinius žemaičius Kaveckus, čia pat, netoli… —Vaikystės laikų medžiai ir žiedais šviečianti gimtinė, Almantas Kaveckas. Po šalnų gėlių mažiau, bet rožės dar turėtų laikytis. Žiūrėkite į nuotraukas, adresas rupeika.lt, kas turi daugiau laiko, stoja į klausytojų grupę Facebooke. Ta grupė turi porą ypatumų – nepriima prekeivių ir apsivalo nuo bambininkų. Gal jums tiks? —Bronė ir Vytautas Kaveckai, šalia stovėjo iš Vilniaus atvažiavęs sūnus Almantas ir didžiuodamasis šypsojosi. Dar buvo saulė – jau nebestipri, buvo švarus mėlynas, voratinklius plukdantis  dangus.Nuotraukos internete,– adresas rupeika.lt. Grįžęs nukakau į Širvintas – laidojom ilgametį laikraščio redaktorių Marijoną Barbaravičių. Kadais su juo kartu galvojom, kad privalom sakyti žmonėms tiesą, kad surėmę pečius galim sukurti naują Lietuvą. Marius taip ir darė – stovėjo nesilankstydamas. Ir žinot, kas nudžiugino –  prie žurnalisto kapo nepasirodė nė vienas valdininkas, o žmonių gausybė. Kauburėlis prie Širvintos – švari vieta!

      86. Laida_15_10_17_.mp3

2015.10.10. Kas nauja prie Blindos pušies? Senos ir naujos Kinčiulių istorijos, Danutė Stoškienė (63) ir jos pagrandukė dukra Viktorija (20).

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena”. Nepatariu šiandien klausytis tiems, kas nepakelia galvos nuo ekrano – televizinio, kompiuterinio ar, dar dažniau – mobilaus. Tikras gyvenimas yra kur kas painesnis ir žiauresnis už spalvotus serialus, turi žymiai daugiau, nei penkiasdešimt, džiaugsmo atspalvių. Ir jei tas gyvenimas šalia gamtos – jis visada kupinas vilčių. O Kinčiuliuose – ir pirmos meilės stebuklas, ir vaizdas Virvytėje, kai elektra jaunamartės akyse nukratė jos vyrą. Ir begalinis jaunučiukės mamos pasitikėjimas aplinkinių gerumu, kai liko viena su ką tik gimusia dukryte… Laidos internetinė svetainė rupeika.lt –vėl su naujomis nuotraukomis ir tekstais, galite pasižiūrėti į kalbėtojus ir juos supančią aplinką, parašyti ir pasiskaityti, ką kiti parašė. Laidos klausytojai Facebooke turi savo grupę, visuomeninius administratorius, tik prisirašyti į ten negalima iš karto, automatiškai. Užtat apsieiname be reklamos, keiksmų ir užkalninių čiupinėjimųsi žemiau bambos… Ir šunų nebijom! —Čia jau reikia žiūrėti į laidos kalbėtojų Danutės ir tuoj laukan išeisiančios Viktorijos nuotraukas – adresas internete rupeika.lt, ta pavardė įeis į istoriją kaip įkyriausias žodis lietuvių kalboje, matysit. Vieta, kur kalbamės –raudonųjų  dobilų lauko ir Bivainės girios pakraštys. —Viktorija Stoškutė iš Kinčiulių. Kalbėjo ir jos mama Danutė, vakar paskambinau –bulves jau seniai  nusikasė, grybų prisisūdė. Pamiršau paklausti – ar dobilų laukas teberaudonuoja? Nuostabi atolo spalva ir Virvytės slėnio erdvė!  Jūs patys nuvažiuokit pažiūrėti, paskui laidos svetainėje parašysit prie nuotraukų. Adresas rupeika.lt. LT – tai Lietuva, ar dar nepamiršot?..

      87. Laida_15_10_10_.mp3

2015.10.03. Ten, kur susikerta penki vieškeliai ir prasideda Bivainės giria, kūpso Duseikių kaimelis, o jame po ąžuolais ir liepomis jaukiai prigludo molinė pirkelė. Čia gyvena Virkučiai: brolis Alfonsas (64)  ir sesuo Aleksandra (75) …

Sveiki, Benas Rupeika, keliam medinius vartelius ir einam kieman! Kol mus pasitiks gaspadinė, primenu, kad bus laida „Kaip žmonės gyvena“, interneto adresu rupeika.lt  jau galit pamatyti ir būsimų kalbėtojų nuotraukas. —Gyvenimas pagal vaikystės papročius – brolis ir sesuo Virkučiai, Aleksandra ir Alfonsas, Olė ir Alpis. Abiejų nuotraukos internete adresas rupeika.lt. Kas neturi kompiuterio, gali nuvažiuoti į Duseikius ir pasižiūrėti į jų molinę pirkią, o savo įspūdžius aprašyti Facebooke. Ten susibūrę laidos klausytojai irgi yra kaip didelė šeima. Kažin, kas būtų, jei visi Bivainės pakrašty susieitų ir imtų baravykus pušynuose rauti? O pas Virkučius galėtų grybus tuoj pat nutaisyti… —Kad taip visiems po dvi bulves po laidos! Numaukit lupeną, pakabinkit sviesto su druska – ir makt burnon! Taip dauguma žmonių kaime ir valgo, ne tik Olė ir Alpis Virkučiai iš Duseikių kaimelio, kurs prie pat Bivainės girios, kelios pušys iš tolo kamienais šviečia. Toliau giria sąžiningai iškirsta, išparduota, atsidarykit Googlo žemėlapį ir pamatysit kelmynus bei smėlynus. Bet Telšių miškininkai nors buvusius molio karjerus Duseikiuose šiemet rekultivuoja, trisdešimt hektarų užsodins medžiais ir prižiūrės. Nors tiek. O jūs, sakau, mažiau kalbėkit apie Putiną – nė minutės negalim be jo ištūrėti nepareklaminę. Mums ir Putinaitės į valias, sakau, geriau imkit ir kokį laukinį putiniuką iš miško parnešę prie namų pasisodinkit. Žiedų grožis, uogų skaistumas! Ir ąžuolą, ir liepą – kaip Virkučiai savam kieme. Jų nuotraukos internete adresu rupeika.lt, laidos įrašai irgi ten pat, už mygtuko. Neklaidžiokit po mediatekas  ir vynotekas tad, o eikit tiesiai, į spalį, kaip kad Vincas Mykolaitis Putinas: Tavo paletėj visoki dažai. Liepas ir beržus prie kelio, Klevus ir kaštonus pakiemiais Geltonai, rudai ir raudonai paišai, O dangui nesigaili pilko Su mėlynom properšom Ir šitais lengvais debesėliais Iš balzgano šilko. Pro juos į pakalnės šešėlius antai Dar spindulius saulės Kur ne kur barstai.

      88. Laida_15_10_03_.mp3

2015.09.26. Ten pat po septynerių metų Butvydonyse: du sūnūs ir mąžtanti nuoskauda. Odeta Antulytė (27) įsikūrė pas savo tėvus , tebėra išdidi bei rami dėl ateities.

Įstrigo man Odetos pasakymas: negi senelis ar brolis gali su vaikais nepasidalinti! Taip yra pas dzūkus nuo seno, todėl ir išsilaiko čionykštės giminės per visokiausias negandas. Sveiki, Benas Rupeika, vis apie žmonių gyvenimus.Visą mėnesį laidų nebuvo, tik seni įrašai interneto adresu rupeika.lt ir Facebooke susibūrusi klausytojų grupė tuo pačiu adresu. Maniau aptrupės ir nubyrės, ogi ne! Vieni rašė eilėraščius – ak, koks gražus Tomo Antanausko paraginimas raudondvariškiui Milčiui: rašykit, Leonai, rašykit… Tas pats žodis tinka mūsų dzūkei Laimai Petronienei, juk tiek josios eilių belaukiančių! O atrodo – beorė erdvė tas internetas, ką jis gali sušildyti?! Kas gali paguosti Europą, niekaip neatsipeikėjančią nuo demokratinio chaoso iš po gerųjų bombardavimų? Ar jau stovi prie jos sienų naujasis Atila, vėl kuriantis islamo hunų valstybę? O mums tai kas – kaip didieji pasakys, taip ir darysim, mums žymiai svarbiau nusistatyti, kokia kalba rašysime ateivių pavardes pasuose! Tiesa, turime mes ginklą, kurio nežino jenarolas Tutkus – didžiausią Europoje skurdą, o iš to ir didžiausią emigraciją! Bet už tai ačiū pensininkams ir tokioms jaunoms mamoms, kaip Odeta – šypsodamiesi ištveria ir žino, kad kiti į jų vietą per Lietuvos sienas nesiverš… Primenu – laidos nuotraukas galite matyti internete rupeika.lt, ten bus ne tik Odeta, kuri po septynerių metų manęs neatpažino, bet nors prisiminė,– bus ją apdraskę miesčionių vilkšuniai, Versekos grožis ir rugpjūčio gėlės… — Nuoširdi ir tiesi dzūkutė Odeta nuo Versekos krantų. Jei ką sako – taip ir yra, Butvydonių pušynuose gudraudamas nepragyvensi. Mūsų pokalbį lydi jos sūnelių čiauškėjimas, stebėjausi berniukų guvumu. Kai užaugs, prisimins mamą būtent tokią – garbingą, nesiblaškančią po svetimas vietas. Didelis tai turtas – vaikystę praleisti tiesoje. Kaip atrodo kalbėtojai – pasižiūrėsite internete adresas rupeika.lt. Klausytojai, susibūrę į Facebooko grupę, irgi turėtų žinoti, kad likusios nuotraukos sudėtos į laidos galeriją. — Odeta Antulytė ir jos sūnūs – Oskaras ir Augustas. Praeis dar septyneri metai –kaip klostysis jų gyvenimai?  O man ramu – išliks ir bus Dzūkija, nes pamatai dar stiprūs.

      89. Laida_15_09_26_.mp3

2015.08.22. Šeštadienis, kada visi buvo namuose prie Žiego: sūnūs Modestas ir Eimantas, dukra Liveta ir vyresnieji Barzdai – Donatas (51) su Regina (46).

Laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika, sveiki! Ar seniai čia dar aš po Dusetų apylinkes klajojau, o žiūrėk, jau ne tik  vaistingosios žolelės apvyto po Žolinės, bet ir smilgos vislab su kitais stagarais į rudenį traukia. O man kad tik mėlyni ežerų vandenys ir žmonių šypsenos kaip žiedai sodybose! Pažiūrėkit į Žiego ežero kontūrus žemėlapy – nuo savo jaunesniojo brolio Žiegelio vos kelis šimtus metrų atsitraukęs, bet dumblu ir akivarais liula. Pro ten tiesiausias kelias iš Būgos į Dusetas, jaunasis Kaziokas prabildėdavo mediniu tiltu ir braukdavo smilgas Antažiegės link. Kur dabar tie senieji poliai, rąastų paklotas? Nė ženklo. Nė krypties, o tepraėjo tik 125 metai! Ką po tokio laiko žmonės matys mūsų vietose? Dabar eini ir matai ką tik išpiltus keliukus ežero link, aukštėliau – transformatorinės, būtinai šlagbaumas ir surūdijusi spyna. Pakrantėje statyba, priversta žvyro krūvų, izoliacinių pundų, cementinių blokų stirtos.  Dar viena plastmasinė gėlė –  kaip kapinėse, iš kurios nebus nei grūdo, nei vaisiaus, ir taip per visa Lietuvą. Į ką jau pavertėme savo tautosakinį kraštovaizdį, kokia tuštybės ekonomika? Jokios, nes kažkokie europiniai pinigai sumokami už tai, kad nušienauta ir čia pat supūdyta. Kam tas agrarinis vaidinimas, gal yra koks planas, pagal kurį savo noru nuvarysime  tautą nuo žemės, o paskui ir nuo tėvynės? Abejoju. Bet žinot, kaip tuose pačiuose, tik dar tankiai gyvenamuose kaimuose sakydavo – gera vieta tuščia nebūna! Nuleis direktyvą ir kolonizuos dirbtinai, kaip genialusis Bismarkas padarė su prūsais. Juk anie baltų kalbos irgi atsisakė savo noru, nes būti germanais apsimokėjo labiau. Savo akimis mačiau lietuvninkus aplink  Aukštumalių pelkes. Kai tik pravėrė sieną – visi iki vieno išsprūdo Vokietijon, tuomkart dar rytinėn. Kur jūs dabar, tautiniai memelenderiai, jau tada sakėt mums, basakojams vaikėzams – Litauischen  Schwein!..  Negi ir vėl pradėsim nuo Vydūno, mielieji emigrantai ir visi kiti, Būgos žodžiais kalbantys? Už Antažiegės piliakalnio keliukas toks, kad molio nugarkauliai net blizga nuo  automoblių dugnų. Užtat tolėliau pamatai vienintelę apylinkių karvę ir kelias sodybas po klevais. Jei dar loja šuo – vadinasi, čia žmonės gyvena. Dvi mergaičiukės rodo, kur neužrakinta troba, ir palydi. Viduje žmonės pietauja, jaunuolis prieangy sutrinka ir kviečia mamą…Klausykit, o kalbėtojų nuotraukos internete rupeika.lt. —Regina ir Donatas Barzdai liks Pakniškėse neabejotinai, įsikabins tėvų žemės vaikai. Nuotraukų galerijoje (interneto adresas rupeika.lt) rasit ir kaimynus – Viktorą Grižą, dukreles Gretą bei Gabrielę. Pasirodo, talkininkauja prie stogo, todėl namai ir uždaryti. Tas darbas jau seniai užbaigtas, užtat atsirado daug kitų. Tačiau į Pažiegės žemėlapį žiūriu jau kitaip – tikrų gyvų sodybų aplink ežerus visai nedaug, netgi iš palydovinių nuotraukų gali atskirti plastmasinius stogus ir namus be daržinių. Poilsiaujam kaip svečiai savo pačių namuose. —Regina ir Donatas Barzdai, Pakniškės prie Žiego ežero. Laidos klausytojų sambūris prie Facebooko adresu rupeika.lt. Rasit daug nuotraukų, galėsit nusikopijuoti pažįstamus veidus, pasidalinti savais vaizdais. Laidų įrašai irgi ten pat, galėsit klausytis iki pat rugsėjo 26-tos, tą  dieną  baigsis redakcijos atostogos. O tada vėl už vadžių – ir iš pradžių! Nepervarkim tad!

      90. Laida_15_08_22_.mp3

2015.08.08. Gyvenimas be stebuklų, visko pasiekiant darbu. Evelina Šukelytė-Mieželienė (87) pati arė, pati sėjo ir kaimo mokytoją sau į vyrus nusižiūrėjo.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Veiksmo vieta ta pati iš praėjusio šeštadienio: Būgos vieškelis, Eivenių kaimas, Mieželių sodyba. Tuo keliuku iš Pažiegės į mokyklėlę Dusetose – o dėstoma buvo griežtai rusų kalba! – pėdindavo jaunasis Kazys  Būgiokas. Pramokęs rusiškai, traukiniu nuo Dūkšto išvyko į Petrapilį, iš kur į Lietuvą suvisam grįžo 1920-tais kaip kalbotyros profesorius ir žymiausias bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas. Išvyko vaikiščias, grįžo Lietuvos atgimimo milžinas. Vietiniai gal ir susigyvenę su žymiojo kaimyno praeitimi, vienaip ar kitaip ši pavardė įsipynusi į miestelio istoriją, žmonių gyvenimus, apylinkių vardus. „ Vaikščiojo rinkdamas žodžius kaip žiedus toks Būgiokas Kazys iš Pažiegės“ – išgirdęs kaimo pavadinimą, pacitavo posmą mano kolega Mindaugas Rastenis. Be abejo, tai kito šviesaus aukštaičio Antano Miškinio eilės, kurias Mindaugas girdėjo patį poetą užu stalo deklamuojant. Deja, jokiame internete ar rinkiniuose pilno šaltinio nesuradome, gal kas gali padėti? Tačiau kelionei užtenka ir vienos frazės, nuo kurios prasideda vaizdais užpildoma atmintis. Eik ir žiūrėk – tik be išankstinių parėdymų, be planavimų ir grafikų –viskas bus netikėta ir nauja. Bus gyvenimas, kaip kad Evelinos Šukelytės istorija.Nuotraukos internete adresas rupeika.lt. Evelinai 87-eri, o koks guvumas ir gyvos nuotaikos! Kiek darbų visam šeštadieniui susigalvojusi – ir bulves apžiūrėti, kibiran prikasti, koloradus nupurtyti, pupas nuo vabaliukų – na, kaip jie vadinasi?- apvalyti, šunelį ne šiaip pašerti, o pamaitinti. Pasakysiu į priekį – nustebino močiutės Evelinos džiaugsmas apie marčios sūnų kalbant – kitas juk kraujas, bet rūpestis ir pasididžiavimas tokie tikri, kad jaukumą Mieželių namuose skleidžia. —Gyvenimo stebuklas: dirbti, dirbti, dirbti! Kalba Evelina Šukelytė-Mieželienė, jai 87-eri. Stovim bulvių lauke, už jo pievos ir tik toliau – pamiškė. Buvo pačios Oninės, tuo laiku aplink Dusetas gražiausias metas. Pievos dar nenugeltę, kalvų gūbriai tamsiai žali, nors tarp medžių lapų jau randasi ir parudusių, apvytusių šakelių. Po lietų oras skaidrus, tik apie horizontą kartais paraibuliuoja miražais. Svarbiausia spalva atvykusiam – mėlyni vandenys iš visų pusių. Žydri blyksniai prasimuša pro eglių viršūnes ir karklų apačias, mesk į šalį žemėlapį – tikrovėje viskas kitaip! Iki Kazimiero Būgos gimtinės mane pavėžėjo Linas Pūras – sakė, vargiai būčiau be keliuko atsikapanojęs. Ir kai jau po krūmynų ir žolių  tankynįų pamatėme metalinę Būgos gimtinės iškabą (žiūrėkite laidos nuotraukas adresu rupeika.lt), Linas priminė, kad ilgaamžė jo mama tebeturi gretimos Bileišių pradinės mokyklos baigimo diplomą su Būgos pavarde. Viskas čia, aplink Žiego ir Žiegelio ežerus, susisiekia požeminėmis srovėmis! Atkampi Būgų sodyba savaime įspūdinga, kukli, bet gražiai sutvarkyta. Memorialinio muziejaus prižiūrėtoja Laima Milaknytė retai kada svečių sulaukia, bet laukia ir džiaugiasi kiekviena lietuvybės istorijos pasiilgusia dūšele. Kai Vilniuje vis ruošiamasi lietuvių raidyno kirkilizacijai, tokios vietos, tokia tarmė yra kaip priešnuodis nutautinimui… — Evelina Šukelytė-Mieželienė iš Eivenių, prie vieškelio į Būgos tėviškę. Nuotraukos adresu rupeika.lt, aktyvių klausytojų grupė yra susibūrusi ten pat, spauskite mėlyną Facebooko langelį.  Pasižiūrėkite į Evelinos veidą – toji karta pokarį ne tik išgyveno, bet ir ateičiai išlaikė kalbą, mokė darbštumo ir kuklumo, išgyveno ir į gyvenimą tūkstančius talentų išvedė. Ką paliksim mes? Kitą šeštadienį švęsime Žolinę, tad laida „Kaip žmonės gyvena” bus po dviejų savaičių. Šventos kantrybės tad!

      91. Laida_15_08_08_.mp3

2015.08.01. Būgos vieškelis, Eivenių kaimas, Mieželių sodyba. Viduvasaris.

Atskirai reikia pasakyti apie Dusetas, į kurias Kazys Būgiokas pėdindavo mokytis lygiai prieš 125-erius metus. Bet pirma pasisakau – aš esu Benas Rupeikiokas, laida, kurios jau pradėjote klausytis, vadinasi „Kaip žmonės gyvena“. Yra jos interneto puslapis  adresu rupeika.lt, klausytojų grupė prie Facebooko. Žinoma, dar yra elektroninis paštas, popierinis adresas – oi, kaip esam įsipainioję į visokiausius pažangos tinklus, dūzgia ausyse ir smegenyse! O juk būna – trenkia perkūnas į gluosnį prie sodybos (tie medžiai yra patys geriausi žaibolaidžiai trobų apsaugai!) ir viskas pasibaigia: sučirškia rozetės, pasvyla telefonų krovikliai. Visuotinė  ramybė! Anei tau elektros, anei klaviatūros, dairaisi kaip basliu gavęs ir pirmąkart metuose išgirsti tylą. O ji ne  tokia bebalsė, kaip radijo pauzė: ir lašai nuo stogo kapsi, ir lapai sušlama, ir pelė tarpusieny po audros sukrebžda… Jei taip kokią parą ar daugiau – o kaimuose niekas nieko taisyti remontuoti strimgalviais nelekia, bet užtat padaro garantuotai – tai gali būti, kad vėl žmogum pasidarysi. Trumpam, porai dienų iki savojo miesto, bet vis būsi pajutęs gamtos ritmą – kaimynų gaidžius, saulės patekėjimą, pirmąjį vėjelio dvelktelėjimą, dūmų kvapą nuo krosnies pakuros. O jei taip visą gyvenimą – pagal gamtą? Dažnai stebimės kaimo žmonių patvarumu per karus, marus ir revoliucijas, jų paveldėta išmintimi ir tūkstantį kartų matome, kaip nesudėtinga gamtos filosofija išveda tautą per amžių pavojus ir aukštuomenių sunykimą. Didelės šeimos galva be jokių algoritmų paskirsto ūkio biudžetą, numato gausybę gyvenimo netikėtumų ir pranašiškai sprendžia, kuris iš vaikų eis į mokslus, kuriam paliks neišdraskytą žemę bei trobesius… Kaziui Būgiokui tėvai numatė kunigystę, bet tas Peterburge jau suprato galįs gyventi savarankiškai ir greitai nuo teologijos pasisuko į  ten, kur po spaudos draudimo prasidėjo bendrinės lietuvių kalbos kūrimas – pas Kazimierą Jaunių. Kaip tada, be kompiuterių ir elektroninės atminties Pažiegės  kaimo berniokas surinko ir sistemiškai išdėliojo pusę milijono mūsų kalbos žodžių, sukūrė  lietuvių kalbos mokslo pagrindus? Žmonės kaip milžinai, tautinės idėjos pagauti! O rėmė šią veiklą stipriausi to meto rusų kalbininkai. Gal, sakau, Dusetose niekada ir neatsiras  vietinių šarikovų,  dėl studijų Rusijoje nepuls versti puikios Kazimiero Būgos skulptūros? Jos autorius –  Bronius Vyšniauskas, 1985 metai… Kartais pagalvoji – kodėl kiekvieną Lietuvos istorijos posūkį būtinai palydi tuščiažiedės kartos? Grobti, griebti, griauti. Ir nieko mūsų ateičiai, tik sąskaitos užsienių bankuose ir maržomis  aptekę televeideliai. Kaip toli  Dusetoms iki sostinės plastmasinio blizgesio! Jokių šlagbaumų, tvorų ir sargybų, laisvas Sartų ežeras, skulptūrų parkas, dailės galerija. Eidamas per miestelį, nemačiau nė vieno draudžiančio užrašo, gąsdinimo privatumu ar raginimo mylėti Europos pinigus, kuriuos susišlavė vietinis oligarchas. Švaru, tyku, tik jaunas keliaujantis italas Enriko (jo nuotrauka irgi laidos galerijoje rupeika.lt) teiravosi  Dusetų centro.  Bet čia keli centrai, kelios sankryžos, keli aukštaičių talentai, išgarsinę Lietuvą. Tik Šventoji viena, vienas kelias į Pažiegę ir pirmoji atvira sodyba klevų pavėsy. —Žmonės žmonių neliečia. Janina ir Valentinas Mieželiai, pirmoji sodyba iš Dusetų link Užpalių. Nuotraukos internete adresu rupeika.lt, kartu su jumis pradedam kelionę Kazimiero Būgos tėviškėn. —Per savaitę lietūs palijo Lietuvoj, močiutė Evelina turės ką kasti. Bet jos istorinio pasakojimo klausysimės kitą šeštadienį, o tai aštunto mėnesio aštuntą dieną. Dabar atsisveikinam su Janina ir Valentinu Mieželiais ir einam į karą su koloradais – kas su tikrais, bulviniais, kas su išsigalvotais. O jei jau mūšiai – reikės ir generolų, ir seržantų, ir agitatorių. Ir bulvių, nes bananai mūsų valstybėje  kol kas dar neauga.

      92. Laida_15_08_01_.mp3

  2015.07.25.Tris stulpus bėgo, du ėjo, o iš paskos – laiškininkės krepšys. Zosė Vyšniauskaitė – Batavičienė dabar mano, kad geriausia santvarka yra ant savęs būti, ir kasdien kopia į Alko kalną  gyvenimu pasidžiaugti.  

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Ne kartą esu mates, pravažiavęs, o ant paties Alko pirmąkart užkopiau. Visai be reikalo atidėliojau – kad ir neaukštas, matuojant nuo Baltijos paviršiaus tėra 150 metrų – kalnas kyla virš aplinkinių lygumų ir pelkynų be jokios konkurencijos, Alkas  visa savo didybę atskleidžia nuo viršaus. Jei ir jūs turėsit laiko užkopti, būtinai pasiimkit šiokį tokį žemėlapį, gerą kompasą, žiūronus ar stiprų monoklį su stovu, ir tada  kelios valandos ant viršūnės įsirėš į atmintį kaip įspūdingiausi gyvenimo vaizdai. Suprantama, ne pasaulio stogas tie mūsų kalneliai, bet užtat gimta, protėvių užlaikyta žemė. Dairykis po šonus iš lėto – šen bei ten žybteli kur tolimos sodybos stogas, kur gelsvas pasėlių lopas, vandentiekio bokštas ar elektros malūnai link Šilalės… Ir bažnyčios – istorinės architektūros švyturiai. Raimondas Paknys, sudėjęs jų  dešimtis ir šimtus į fotoalbumus, taikliai pastebėjo, kad pagrindinė nepakartojamų statinių išlikimo sąlyga – buvimas vieno šeimininko rankose. Koks netikėtas komplimentas katalikybei ir jos hierarchams! Anais laikais važiuodavom į Baltarusiją kas ko, aš dažniausiai upėtakių į pasienio upeles. Ir ką matydavom? Miesteliai ir miestai baltiškais pavadinimais ir žole, medeliais apžėlusios bažnyčių griuvenos. Ten katalikybė pasidavė be kovos arba suklupo prieš stačiatikius, užteko valdžiai deramai paspausti. Lietuvoje, žinoma, irgi buvo mėginama griauti, bet tada pakildavo visa tauta. Griuvo rūmai, degė dvarai, keitėsi valdovai ir santvarkos, o bažnyčių bokštai tebešviečia mums iš istorijos tolybių. Žavėkimės ir didžiuokimės, kad ir laikinų dievukų apakinti, mus siejančių dalykų kur kas daugiau, nei ardančių. Kol kas. Užkopi ant Alko ir savo akimis matai istoriją. Gali į ateitį pažvelgti, jei nori, bet šiandien geriau susilaikyti. Juk ir Alko kaimas, į kurį buvau užklydęs prieš gerą dešimtmetį, sunykęs tiek, kad jau ir rodyklės šalia Medingėnų vieškelio nebenusipelno. O gal ir gerai – bambalinių valkatų mažiau, dirvonai nenutrypti. Tikra sodyba yra už kelių šimtų metrų, vidury kiemo koplytėlė, vištos ir ančiukai, kadaise dailūs mediniai trobesiai. Nuotraukos internete, adresas  rupeika.lt. Šeimininkė visus pasakojimus pradeda nuo senelio ir dėdės Vyšniauskų – jie ir namus statė, ir mūrinę koplyčią ant Alko kalno surentė. Istorinės vietos priežiūra tapo šeimos tradicija, o Rietavo  seniūnija negi tam prieštaraus? Taigi, labas, gaspadine! —O ką,- sako Zosė Vyšniauskaitė,- Rietavas dabar miestas, dukart per mėnesį savivaldybė Alko gyventojus nuveža mokesčių susimokėti, į bažnyčią pasimelsti. Kaip prie caro pas kniazius Oginskius, tik tada važiuodavo brikomis ar karieta, geriausiu atveju jote ant žirgo. Laidos nuotraukose (rupeika.lt) matysit:  nesibaigiančiu žvyrkeliu tįsia krepšius veniša moteris, niekur neskuba, užtat nepavėluos ir nesiskųs. Pro šalį nuriaumoja miškavežis, kitas – ir iš kur  dar ta suplonėjusi mediena? Jau visi pagrioviai išrinkti, o veža! Pasaulis nualpo, kai sužinojo, jog mūsų ordinuotieji miškininkai yra geriausi visoje planetoje! Bet kitais metais jie nusirito žemiau Afrikos čiabuvių ir Amazonės indėnų. Kas nutiko, kietmetrių generolai? Ogi patikrino iš oro lietuviškus popierius ir nustatė, jog statistikos primeluotos be saiko. Iškirstų miškų špyga neuždengsi, valstybinio melo kyšiais neužkiši… Bet veža – pro šventą Alko kalną, pro piliakalnius, pro naująsias pilis. Ne į Lietuvą, o iš Lietuvos – kaip ir žmones. Tačiau Zosė nuo Alko tikrai nesitrauks, ir karvutės į mėsą nepaleis… —Ir jums į sveikatą, juk šeštadienis. Kalbėjo Zosė Batavičienė, ant Alko kalno lydėjo jos vyras Stasius. Labai draugiškas, paslankus ir atviras žmogus. Nors iš nuotraukų gali pasirodyti kitaip, jų adresas rupeika.lt, žiūrėkit kritiškai. Jūsų patogumui – tuo pačiu adresu veikianti Facebooko klausytojų grupė, kai kada joje  pasirenku būsimą maršrutą laidai. Bet geriau ant saves būti, kaip sako prie Alko…

      93. Laida_15_07_25_.mp3

2015.07.18.Trumpame Dubulio vingyje sutilpo ilgas Kuzminskų (Vlado – 84 ir Anicetos – 74) gyvenimas, prasidėjęs nuo pažinties ant dviračio ir davęs Lietuvai keturis darbščius vaikus.

Sveiki, Benas Rupeika, laida „Kaip žmonės gyvena”. Jūs girdėsit ramų, kaip tyrų upelio tėkmė, pasakojimą be staigmenų ir prisiminimų šuolių. O juk buvo čia visko – šūvių ir kraujo, apgaulės ir patyčių. Dar ir dabar ausis pagauna žodžius ir frazes, kuriomis kaimo žmogus gynėsi nuo prievartos ir žiaurumo –  nebūtinai ginkluoto. Nemačiau, negirdėjau, mažas buvau ir nieko nežinau… Štai kaip giliai, dešimtmečiams į priekį, įdiegta pasyvios gynybos filosofija! O ką žinai – sako tautos išmintis, juk iš pačios gražiausios pievos varlė dažniausiai šoka į balą… Ir kiek dar kartų vilkas nepaliks sveikos avies? Svarbiausias dalykas, kuriuo Kuzminskai gali didžiuotis (nors  garsiai to niekada ir nesakys!) – jų keturi vaikai ir anūkai – nė vienas nepaliko savo krašto. Tai nereiškia, kad tas Lietuvos trečdalis, kuris jau išvyko svetur ir nebeparvyks (nekurkit romantikų ir nepūskit nostalgijų, jos be jokio valstybinio pamato), tas trečdalis yra pats geriausias mūsų tautiniame genofonde, pats drąsiausias ir nenusimenantis. Tačiau visos tos savybės  neatstoja vienos, labiausiai reikalingos akyse tirpstančiai nacijai – ištikimybės. Prireikus aukotis, istorija atsisuks į tokius, kaip kad Kuzminskų  giminė, ir lauks eilinio žygdarbio. Tik kur tokių nors vienas pulkelis dar rasis?.. —Aniceta ir Vladas Kuzminskai. Sėdi ant suoliuko prie gryčios, už kampo – šimtametis alyvų krūmas. Pievoje – karvutė, po obelim šuo Teris, kurio pareigingas amsėjimas lydi visą mūsų pokalbį. Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, ten pat ir laidos tekstai. Pokalbio įrašo papildomai galima pasiklausyti ten pat ir bet kada. Kelias nuotraukas atrasite ir Facebooko langelyje, ten galima įstoti ir į pažangių klausytojų grupę – patiems klausti, siūlyti ir kitaip kaip dalyvauti. Bet kam visko tiek daug, tarsi norėčiau prastą prekę įsiūlyti? Ką gi, ant stovinčio užeina, o bėgantis pats užbėga. Rinkitės, kas jums geriau – prie upės žemuogių eiti ar pakaičio gultis. Taip tarmiškai kalba Kuzminskai, kai klausiu apie paukščius. —Šaltinyje atvėsintas pienas, Vlado ir Anicetos Kuzminskų sodyba prie Dubulio vingio. Nuotraukos internete, adresas panašus į Mindaugo sūnaus vardą: rupeika.lt. Girdėjau, bus steigiama šaltibarščių ministerija, ir aš ten kilmingai noriu, nes sosnovskio barštį galiu įveikti nesukeldamas jokios panikos  Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kviečiu ir jus prisidėti prie naujojo burbulo pradūrimo, susitiksime Facebooke!..

      94. Laida_15_07_18_.mp3

2015.07.11. Kuo tikras gandras skiriasi nuo plastmasinio?  Lino Žukausko (45) gyvenimas ir veikla gimtojoje Getautėje, kur vieversio treles keičia kalviuko varpelis, o vėžiai mataruoja uodegomis Ankštaros duburiuose.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Iš tikro – gražu prie Getautės piliakalnio, ant Liudvikavo kalvų, po Kungių ąžuolais, nuotraukos internete rupeika.lt. O kurioje gimtinėje yra prasta, neišvaizdu? Iš Rygos į Vilnių  važiavę danai klausė, kodėl Lietuvoje karvių nebematyti, kodėl javų plotai tik retais tarpais po dykvietes. Sakiau, kad pas mus Lietuvoje sėkmingai sužlugdyta kooperacija, liko tik buožės ir prasčiokai. Atotrūkis tarp jų toks, kad vėlu pradėti, belieka tik išsiparduoti ir emigruoti. Į tą pačią Daniją, sėkmingai perėmusią mūsų žemdirbių rinkas ir atsiuntusią kiaulių. O Danijoje toks nagingas žmogus, kaip Linas Žukauskas, klestėtų, nes jam nereikėtų ant kelių hektarų laikyti trijų traktorių, gausybės padargų, sudėtingų aparatų remontui ir visąlaik žiūrėti, kad dar ko nepritrūktų. Kiek tokių gabių ir darbščių esu sutikęs – plakasi kaip žuvys džiūstančioje kūdroje, viską patys, viskas sudėvėta,  ir viskas jų pačių, tik krūvis nežmoniškas ir įtampa sveikatą ėda. Raskit, kad kur keli  penkiahektarininkai būtų susibūrę ir tarpusavy darbus pasiskirstytų – kas aria, kas purškia, kas ant kombaino labiau įgudęs. Nėra ir nebus, nes stambieji suės. Žiūrėkit, kaip pieno statytojus gražiai naikina, o samdomi klounai iš ekrano loja ir ploja, kolkozais nutukėliai gąsdina. Jei kas – dar ir kokį gabesnį signatarą stambieji išsinuomos, kaip bankininkai, gausit tada jūs palūkanų kaip kad ūkanų po penktadienio lietaus… Kas beldžia, tam atidaro! — Linas Žukauskas, po kariuomenės vėl grįžęs į Getautę. Pažiūrėkit į nuotraukas – koks vyras! Ratinį traktorių viena ranka pakels, o kita diskinę šienapjovę užkabins. Skaitmeninių nuotraukų galerija internete rupeika.lt, ir vasarinių facebookiečių sąskrydis ten pat, į laidos klausytojų grupę galima įstoti net palapinėje, įčiuožti gulomis, juk drėgną stogą lyjant baisu liesti, nutrenks wifi! Perkūne dievaiti, netrenk bent į žemaitį Liną, nes tas kad pasakys… —Priprasti dalykai Lino Žukausko gyvenime, nuotraukos internete rupeika.lt. Pakalbėjom, pažiūrėjom, einam darbų daryti, nes už graikų žaidynes reiks  susimokėti. Girdit, kaip tylu –euro kurso pranašai žado netekę, o ponai kad doleriuojasi patyliukais, kad springsta. Perkūne dievaiti, būk gailestingas…

      95. Laida_15_07_11_.mp3

2015.07.04. Su tėvuko dalgiu per vaikystės pievas! Narkūnai prie Utenos, Saulės kalno papėdė, septyni broliai šienpjoviai eina per gyvenimą draugiškai ir linksmai. Laidoje Petras (57) ir Algirdas (63) Motiejūnai.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Vienai dienai atšilo – jau ir baisūs karščiai, nugrumėjo perkūnija – uragano grėsmė, zuikis į kopūstą atsitrenkė – dangus griūva, karas! Nepasiduokit panikoms, žmonės. Dar nėra taip blogai, kaip jie kalba per radiją. Žiūrėjau vakar neatsitraukdamas, kaip didelis laumžirgis perskrido vandenyną – septynius tūkstančius kilometrų be kuro lašo, penkios paros vien iš saulės energijos! Va, žygdarbis, kurio didybę mums, Dariaus ir Girėno anūkams, dar sunku aprėpti. Šveicarai, mokslas ir drąsa – štai ką gali demokratija ir jos išlaisvinti piliečiai! Ką  galime mes? Būti savimi, išmokti džiaugtis ir didžiuotis bent tuo, ką turime ir pasijuokti iš nesibaigiančių isterijų. Tokia mano įžanga prieš jums gulant pokaičio ant šieno kupetos. Veiksmo vieta – Narkūnai iš pa Utinas, kalbėtojų nuotraukos – interneto adresu rupeika.lt. —117 kilometrų iki tėviškės, Petras Motiejūnas su broliu Algirdu Narkūnuose, nedidukė sodyba Saulės kalno papėdėje. Abu šventė Petrines, abiejų moterys savarankiškai kentė pavėsinėje. Vieta ir žmonės man patiko jau prieš daugelį metų, kai kalbėjau su tėvais, smagu ir dabar, sutikus du sūnus. Tokie žmonės nusisukę  neapkalbės, jie atviri ir pasitiki pirmąkart sutiktu, dar – Motiejūnai gyvena iš darbo ir nei prašys, nei meilikaus svetimų malonių. Patys žiūrėkit nuotraukas, adresas internete rupeika.lt. Ką, dar neįstojot į klausytojų grupę Facebooke – nesibaiminkit, dar  ne partija, ir jokių mokesčių už kikilio giesmę bei laisvų žmonių juoką!.. —Ir pražydo liepos Motiejūnų sodyboje Narkūnų kaime!  Nuotraukos internete rupeika.lt. Ir laužas valstybės garbei  ten rytoj suliepsnos, ir paaugę strazdai iš lizdo serbentų krūme ta proga išskris. Ir graikų žaidynės baigsis, ir “Kruoja” prieš lenkus išgalės, ir gyvenimas bus toks, kokį numato kirkilinė abėcėlė, juk dar ne kirilica…

      96. Laida_15_07_04_.mp3

2015.06.20.Tarpuvasaris kaime: suvoluotos pievos, nuvagotos bulvės, gandrai meta iš lizdų savo vaikus, o močiutės laukia parvykstant anūkų. Gedvydų giminės kalnelis tarp Viešvėnų ir Lauksodos.   

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Po mano kalbėjimo, kuris netruks nė pusvalandžio, sutems dviem minutėmis anksčiau, nei per Jonines. Persiritom! Tačiau koks dar judėjimas ir krutėjimas visame kame! Vieni važiuoja, kiti mitinguoja, treti plaukia. Andai, prasibrazdinau šonais su Selemonu Paltanavičium – ir tas leisis Nemunu pasroviui, bus trise valtyje, neskaitant Bumblausko. Prie Lukšto patariu nebeganyti karvių, nes užtrūks nuo partinių savaitgalio agitacijų ir kurį laiką baubs nebe mū mū, o mazūrū-rūrū-mazūrū! Pamirškit vasarai Tunisą, Egiptą, gal net Paryžių, juk  islamo džinas išlindo iš ąsočio, o Ali baba jau surinko nebe keturiasdešimt, o keturis šimtus tūkstančių plėšikų… Bet mes ne prie ko, mes nebuvom nieko kolonizavę nei Afrikoje, nei šiaurės vakarų Azijoje, nenuteisėm myriop dar nė vieno prezidento ir kol kas nieko nebombardavom. Mes geri, ir norim dar geriau. Štai jums tautiškas vaizdelis pro autobuso langą: pats didžiausias  visureigis Gedimino prospekte, kieno? Amber Grid, naujoji dujų kontora. Sako, išgelbės mus nuo Maskvos ir ištuštins pensininkų pinigines. Ir kokie eurai jau plaukia vokiškais vamzdžiais prie Žarėnų, nors dujų dar nė kvapo! (Nuotraukos internete rupeika.lt). Nauji džipai jau išrikiuoti prie parketų, jau sklypai palei trasą apdairiai pasidalyti, berniukų susirašytos žemės nuomos kainos mirgu marguoja nuliais. Tai tik pradžia, bet kokia graži sėkmės istorija! Juk  ne iš savo – iš valstybės kišenės, o tai reiškia, Benai ( plaukiantis dabar į Nidą), kad tu ir visi tavo broliai Jonai mokėsite ir dar norėsite iš savo centrinio šildymo  centukų… Bankai jau laukia jūsų kaip vorai musių, tuoj sužinosim kiek Graikija kainuoja, padalijus kiekvienam europiečiui po lygiai… Nebent atsipirksim po pigiaiski, lietuviškas raides pardavę, bet kam dar, be lenkų ir Kirkilo, mūsų gyvenimo abėcėlė rūpi? Tad apsistokim senoviniam Žemaitijos kely iš Lauksodos į Luokę. Raitytas, kalvotas, užsilikęs nuo karietų ir brikų laikų vieškeliukas. Kur medžiai didesni – sodybos, kur kalvų viršūnės – giminių vietos. Štai koplytstulpis, trys kryptys, į kur? Senu papratimu sukam ienas kairėn, va ir žmogus tarpdury! Pradedu aiškinti, kad nieko neperku, neparduodu, bet… — Graži vieta Virgilijaus Černiausko ir jo mamos Vandos gyvenimuose. Aplinkiniai žino sodybą kaip Gedvilų lizdą. Pažiūrėję nuotraukas, galite vertinti patys ir žmones, ir apylinkes. Adresas internete rupeika.lt, nesistebėkit, jei tuom patim atsidursite  Facebooke. Kažkodėl vis pataikau ant aukštų vietų, šioji Muitaičiuose yra lygiai 150 metrų virš artimiausio tvenkinio, kaip toli matyti, bet sunku  kvėpuoti! —Šviesus Vandos Černiauskienės veidas, bet liūdesys akyse – to paties kraujo anūkas klajoja po pasaulį, gimtosios vietos nematęs. Buvo Joninės, per kurias į Gedvilų sodybą grįžo čia užauginta Donata, ir ne laužai, pramogos, o susitikimo džiaugsmas buvo už viską svarbiau. Kaleno gandrai, prieš tai išmetę du savo vaikus iš lizdo, bet supraskim gamtą ir pagalvokim, ką ji nori mums tuo pavyzdžiu pasakyti.

      97. Laida_15_06_27_.mp3

2015.06.20.Šatrija su saule prikelia, Lukštas dieną nulydi, o Medvėgalis žalia kepure mosteli vakarop… Visa tai įprasta Šaltmierių sodyboje, kur Genoveida Gintvainienė (63)  užaugo, apsuko ratą po Žemaitiją ir vėl sugrįžo  prosenelių vieton.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika. Mačiau, kaip į televiziją būriais rinkosi tautos atstovai už naują darbo įstatymą agituoti. Visi gražiai parėdyti, prie visų valdžių prieinantys ponai. Tokie bet ką įrodys per penkias minutes, tik klausyk išsižiojęs, juk naujoji baudžiava jiems labiausiai ir rūpi. Ėjau pro šalį ir galvojau – kaip čia yra, kad niekur kitur Lietuvoje tokių lakuoto parketo aktyvistų nesutinku?.. Prakutusių, Europos tešmenį žindančių veikėjų matau, bet jie vienas nuo kito per kelis kilometrus ar net toliau. Tvorų, pilių gausu prie balų, bet dirbančių ten nematysi, nebent samdiniai žolę skuta. Tataigi, Europos fondai bliūkšta, vakarykštis euras šiandien centų sauja pavirtęs, tad, žmogau, ruoškis patobulintam lažui! Tik tu dar gali išgelbėti mūsąjį elitą!.. Užlipam ant kalno ir žiūrim, kur papuolėm. Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt. —Volungė, gandras, kregždžių pulkelis – viskas pas Genoveidą Gintvainienę, kalbamės 180 metrų virš jūros lygio, Jaušaičių kaimo aukštikalnėje. Nuotraukų galerijoje rupeika.lt  matysit dar ir  ypatingą katiną, besiraivantį ant žolės. Jis yra ne kartą nugalėjęs lapę ir taip išgelbėjęs kiemo vištų. —Genoveida Gintvainienė – gražiausia vieta gyvenime yra tėviškė! Nuotraukos interneto sandėly adresu rupeika.lt, ten pat ir Facebooko puslapis patyrusiems laidos klausytojams, jokių reklamos išmislų ar mįslių. Ar matot, kaip bėga vasara pro Vembutų piliakalnį? Lėkit iš paskos kartu  su volunge tad!

      98. Laida_15_06_20_.mp3

2015.06.13. Kur eglės debesis šukuoja, o kalvos akmenimis karūnuotos. Pasidairymai nuo Varnelių aukštumų po gyvenimo slėnius su vietos žmogumi Petru Vainauskiu (73).

Sveiki, Benas Rupeika ir visus pavasario darbus nudirbęs birželio kikilis.Yra kelios priežastys, kodėl ropščiausi į tas akmenuotas aukštybes nuo Lukšto ežero palei Domanto vagą.Ten, kur upelis vos prasideda, kelk galvą nuo liūnų aukštyn ir pamatysi baltus debesis, besispraudžiančius tarp juodžalių eglių, o pamiškiais ant šlaitų prilipusios kalninių žemaičių trobelės. Kažkoks Telšių valdininkas, pasiskaitęs istorijos pasakų, užvadino lauko keliuką gatve, o Vainauskio daržinės gale prikalė  skaičių v13. Nagi, kuri šiandien birželio diena? Va, ir susitikom tryliktą – visai netyčia, arba – madingiau- ne prie ko čia! Dar labiau suglumau, kai iš karto atspėjau gaspadoriaus vardą. Tokie cūdai būna tik laidoje „Kaip žmonės gyvena”, sakysit – išsigalvoju? Betgi yra nuotraukos, pasitikrinkit, pakyrėjęs interneto adresas, žinau, sukels  žiovulį, gal net prišauks perkūniją, bet turiu  jums jį pasakyti: rupeika.lt! —Petras Vainauskis kalba apie Domanto upelio ištakas, versmės kadaise malūno užtvanką pripildydavo. Iš visur į mus dvelkia istorija, praeitį byloja skambūs vietovardžiai, statūs piliakalnių šlaitai, keistais ratais surikiuoti ir ženklais pažymėti akmenys. Laidos kalbėtojas prie kolūkių ir MTS-ų buvo traktorininkas, raikė apylinkes noragais, draskė akėčiomis, augo ir mokėsi prie žibalinės. Iš visų vaikų tik jis, Petras, grįžo į kalnų trobelę žiūrėti močiutės bei mamos ir, kaip dažnai tokiais atvejais būna – liko vienas. Dažnai pats sau pasigailiu, kad negausiems Lietuvos antropologams ar genetikams dar neįdomūs mūsų  etninių grupių ypatumai, veidų tipai. Tai irgi istorija, jos liudijimas. Antai, Petro veido profilis – ko ne iš antikinių pavyzdžių? Nuotraukos internete rupeika.lt, savąsias dėkite į laidos klausytojų Facebooką, viskas vienoje vietoje, nuo sofos nereikės keltis…Ar piliakalnių statytojai ir valdytojai ėmė ir išnyko į kažkur? Žinoma, buvo užkariaujami, grobiami, bet buvo ir nugalėtojai, niekada nuo savo žemių nustumti nebuvo ir neprarado būdo žemaitiško išdidumo. Kalbame mažne 200 metrų aukštyje, o šalia – dar aukštesnė akmenų kepurė! —Ir visas mūsų kalbas nustelbia karvės  melžimas. Visai šalia Domanto upelio bėga kalnais ir padebesiais vasara, o Petras Vainauskis po viskam eis tvarkyti elektros piemenio, kad karvės nuo bimbalų neįsisiautėtų. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt, kažin, ar Valdas Adamkus pasiklausė ką šnekėjom? Vienas pirmųjų laidos draugų, po tiek metų atgal žiūrint – padorus žmogus, ir, kas man ypač patinka – juoką ir žmones supranta. Tad, sakau, sveikatos, Prezidente, matysit, kaip padės atsigauti, tuoj šviežio pieniuko primelšim!..

      99. Laida_15_06_13_.mp3

2015.06.06. Menas gyventi: kuklumas, saiko jausmas ir, žinoma, artimo meilė. Kaip tai atrodo iš arčiau? Asta ir Valerijus senojoje Bertašių sodyboje prie Alaušo, pokalbio pabaiga.

Sveiki, laida „Kaip žmonės gyvena”, Benas Rupeika.Patiko  man šaltas, todėl užtrukęs žydėti  pavasaris, siūlau vėl grįžti prie Alaušo. Ūžia vėjas virš klevo šakų, nuo raktažolių geltonuoja visas kiemas, už kalnelio – ežero platumos… Nuotraukos internete (adresas rupeika.lt, pasiklausyti ankstesnių įrašų galima tik šiuo adresu, tad neklaidžiokit po visokias mediatekas ir nenuklyskit į  vynoteką).  Asta ir Valerijus Denisovai atvažiuoja į sodybą savaitgalį, nes  jie čia gyvena, o dirba Vilniuje. Tiesa, buvimą tėviškėje  trikdo girtų „kaimo turistų“ orgijos. —Sudeikių herbo kilmė. O jūs ar pažįstat savo miestelio, vietovės simbolius, ar jūsų protėviai prisidėjo prie Lietuvos istorijos kūrimo? Asta Bertašiūtė-Denisovienė ir jos vyras Valerijus, pasižiūrėkit į nuotraukas, kaip atrodo penkiasdešimtmečių pora. Dar geriau – po laidos nusifotografuokit ir siųskit savo atvaizdus į klausytojų grupę Facebooke (rupeika.lt), kaip tai daro plungiškiai Danguolė ir Artūras Jankauskai, Vitalija ir Valdas iš Londono, Marisa de Gama San Paule  arba Daiva Danasienė, kurią (tada dar moksleivę) sutikau Marciuose šieną grėbiant… O tu, Valerijau, kas tu esi? —Kristina Denisovaitė, kuri laidos metu skubėjo pas tėvus Astą ir Valerijų iš Vilniaus. Nesusitikom, bet nuotraukų radom, ir Kristina teisėtai įeis į Bertašių sodybos istoriją. Įgimtas skonio jausmas neleis bjauroti gamtos, niekinti tradicijų – kai važiuosit po šimto metų, matysit ten Lietuvą. Sutariam?..

      100. Laida_15_06_06_.mp3

2015.05.30. Kaip keisti Lietuvą rankomis? Pamokos prie Alaušo senojoje Bertašių sodyboje, Asta ir Valerijus apie medžius, juos sodinusius protėvius ir taikią kovą už ramybę.

Laida „Kaip žmonės gyvena”, jau porą amžių į jus byloja, Benas Rupeika. Nieko dar neperauklėjau, niekam gyvenančiam nepakenkiau, sutinku kokį žmogų ir sakau – tu vienintelis toks pasauly, pasipasakok! Ir tada pats stebiuosi – kokia maža, ir kokia didelė, akimis ir jausmais neaprėpiama ta Lietuvėlė… Jei pro Sudeikius kada važiuosit ar plauksit, būtinai pamatysit pirmą sodybą Bikūnų pusėn. Kiek ant kalniuko, bet nėra privažiavimo. Vienąkart užsispyriau ir pasukau ne nuo ežero, o nuo Apušalo pusės. Ir pataikiau, įrodymas – nuotraukos internete (adresas rupeika.lt) ir medžiuose tądien šniokštęs vėjas. Kieme tarp raktažolių buvo dviese. —Asta Meidutė-Denisovienė ir jos vyras Valerijus, laida „Kaip žmonės gyvena”. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Man visada patinka seni archyviniai kadrai, ir dabar jų, ištrauktų iš medinės močiutės skrynelės, į valias. Asta vėliau internete surašė giminaičių vardus, metus, man beliko tik suklijuoti interneto svetainėje. Laimingi žmonės, turintys savo mažąją istoriją, iš  tokių šeimų visada užauga ateitis. —Žmonių, norinčių padėti savo kraštui, o ne jį nualinti, skaičius didėja – tvirtino Asta-Bertašiūtė ir jos vyras Valerijus. Bus dar ir antra pokalbio dalis, nes nei geri darbai, nei kilnios mintys neturi likti nepastebėti. Tiesa, laidos nuotraukose matysit ir spynomis užrakintą, mūrinėmis tvoromis uždarytą Alaušą, kičines girdyklas „kaimo turistams”, bet pavasarį, kad ir priešpaskutinę jo dieną, viskas daug gražiau!.. Rodykit ir jūs savo matymus, reikškit nuomones Facebooko klausytojų grupėje rupeika.lt, su tuo interneto adresu ausyse jau nauja karta užaugo, o senoji dar ir taip gyva!

      101. Laida_15_05_30_.mp3

2015.05.23. Akmenų muzika ir protėvių legendos Girgždutės papėdėje. Tėvas Bolius (69) ir sūnus Nerijus (27) Kombariai sodyboje prie Nevardos upelio.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida „Kaip žmonės gyvena”. Kada paskutinį kartą buvot ant Girgždutės? Gal išvis nežinot tos kalvos, kuri pusei Žemaitijos matyti. Ko stebėtis – nepanaši nei į uolą, nei į bokštą, bet kai bandai  artėti – tik tada supranti, kad  Girgždutės vaizdas paprastas, o visa jos didybė pasirodo nuo viršūnės. Klonių kloniai su išbertais  miestelių trupiniais ir blyksinčiomis saulėje bažnyčiomis. Dairykis, ir rasi ko nebuvai dar matęs ar jau primiršai. Bet visada bus Lietuvos didybė, kuri veikia stipriau nei kada nors matyti ar lankyti didžiojo pasaulio stebuklai. Todėl, kad sava, kad mūsų, kad  bent čia niekas nenusavins žvilgsnio platumo ir vaizduotės skrydžio… Nuotraukos paįvairins laidą (adresas rupeika.lt), bet jos tikrai  neatstos to įspūdžio, kurį galima patirti tik apsilankius. Girgždutė jau visai čia pat, o medžiais apsodintas kelelis kviečia į čionykščių žmonių  Kombarių sodybą. Tačiau kieme dvimetrinis vaikinas sutrinka ir bando kviesti  pokaičio prigulusį tėvą… —Nerijus ir Bolius Kombariai, tėvas ir sūnus. Nuotraukų adresas internete rupeika.lt. Čia pat praėjusių  amžių liudininkė Girgždutė ir naujausios technologijos. Krūvon skirtingus dalykus sieja vienas  kalbėtojų bruožas –atsakingumas. Nė vieno palaido žodžio, juokelio ar ironijos. Kombariai – iš tų genčių, kurios šimtmečiais laikėsi pilių papėdėse, o kilus pavojui kildavo iš sodybų į viršūnes ir atsilaikė. Nerijus, pasirodo, jau bandė dalyvauti praėjusiuose rinkimuose į savivaldybę. Kaip gerai, kad šitas  pavyzdys iš apačios, iš papėdės, o ne atvirkščiai – per pinigus ir pataikavimus įkišant į šutvę. Kas anuomet valdydavo pilis? Tikrai ne liurbiai ar kryžeivių nupirkti perėjūnai… —Gyvenimas prie Girgždutės, Nerijus ir Bolius Kombariai. Nuotraukos ir Facebooko sueiga tuo pačiu adresu: rupeika.lt. Žmonės, kurie gali atsilaikyti ir nepabėgti iš savo žemių. Tokiems tvirtiems – ir laukų akmenys skamba kaip muzika.

      102.  Laida_15_05_23_.mp3

2015.05.16. Tikras kaunietis, o dar suvalkietės vyras! Juozas Bartusevičius (58), gimęs, augęs ir tebegyvenantis name prie Aleksoto tilto Marvelės pusėje.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida „Kaip žmonės gyvena”. Nė nemaniau ką nors daryti Kaune, na, nebent pafotografuoti žurnalistus Vido Mačiulio tradiciniame baliuje. Juk žinot, kaip mėgstu ulioti! Bet kai autobusas mane netikėtai iškratė prie Nemuno, susidomėjau galingu ąžuolu. O manimi irgi  susidomėjo kieme vaikščiojęs žmogus. Buvo draugiškas, mandagus ir stebino žiniomis apie gimtąjį Aleksoto tiltą bei vyrišku tembru.  Žodžiu, tikras kaunietis! Taigi, ne tik iš ten prigrūdau į laidos svetainę nuotraukų (adresas rupeika.lt), bet dar ir iš Senamiesčio, iš Laisvės alėją pranokusios Vilniaus gatvės.  Prisijunkite tad, žiūrėkite, o jei praėjusį šeštadienį  jūs ten buvot, atrasit ir save. —Juozas Bartusevičius, kalbėjo man gegužės devintą per pietus. Kaunietis iš prigimties, forma atitinka turinį, kai pažiūrėsit nuotraukas, patys pasakysit. Adresas rupeika.lt, ten pat Facebooko langiukas, kurį numygęs patenki į elitinių klausytojų būrį, arba grupę. Ir niekur niekas nieko iš jūsų neprašo, tik siūlo ir rodo! O Juozui nė to nereikia – Aleksoto tiltas po pat langu! — Juozas Bartusevičius, nuotraukose – Aleksoto tiltas, gausybė sutiktų žmonių Senamiesty, Kauno žurnalistai, pavasaris, Lietuva. Iki kito šeštadienio tad, sodinkit bulves, bet žiūrėkit, kad nebūtų apsikrėtusios slaptųjų pažymų grybeliu…

      103. Laida_15_05_16_.mp3

2015.05.09. Gimtasis kalnelis Rubežaičiuose, šalia kurio prasideda trys upės: Vilka, Ankštelė ir Judra. Algis (59) ir Rima (56) Žukauskai apie save ir sodybą, kurioje grįžę gyvena taip, kaip protėviai mokė.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida „Kaip žmonės gyvena”. Gegužės devintoji, bet mums visai nė motais pasauliniai karai, mums savų kariukų per akis – kas dieną vis po mūšį, po nukirstą galvą ir būtinai – po pergalę! O gal jau valstybinis subobėjimas, moksliškai vadinamas matriarchatu?.. Kai tokie subliuškę vyrai, tai žinot patys… Liaudyje paprasčiau sako: kai nėra žuvies, gerai ir grybas. Kai nėra tikrų lietuvių, tiks laidai ir žemaičių pora nuo Lauksodos pavieto. Kai brauniesi į  Rubežaičius miškais ir pelkynais, ta vieta taip ir iššoka prieš akis: kalva, sodyba, šimtamečiai medžiai, o aplinkui upelių slėniai… Šeimininkai skiepijo obelis, tad suabejojau – gal gi miestiečiai? Galite ir nuotraukose pasižiūrėti, adresas rupeika.lt. —Rima Lukavičiūtė – Žukauskienė rodo vietas, kur vaikystėje basomis lakstydavo. Klajoklis gandras, pajutęs mus besikalbant, tuoj grįš į lizdą ir gražiai pasisveikins. Spėjau jį ką tik nutūpusį nufotografuoti, nuotraukų adresas rupeika.lt. O Algiui paskambino ne iš darbo, o iš Airijos sūnus Artūras, gaspadorius tuoj vėl prieis prie mūsų… —Aukštalipis elektrikas Algis Žukauskas ir jo žmona Rima, Rubežaičiai, trijų upių ištaka. Žiūrėjimas nuo gimtųjų kalvų į save ir pasaulį. Laidos svetainėje daug nuotraukų iš sodelio (adresas rupeika.lt, ten pat ir Facebooko langelis pilietiškiems klausytojams), kur ant vejos ir kelmų išdėliota gausybė retų senosios buities padargų, ne vienas muziejus pavydėtų. Pvz. niekur kitur Lietuvoje, (išskyrus Juozą Jurgelėną), dar nemačiau „išviešinto” tikro samogono aparato, kaip kad nemaniau, jog prisipažinusių KGB agentų skelbimas bus prilygintas valstybės sugriovimui! Žiūrėkite, kas labiausiai rėkia prieš, ir pusę sąrašo jau turėsite… O jei dantimis kur iš baimės smarkiai kalena – tai gali būti ir Žukauskų gandras, gyvatę lizdan partempęs.

      104. Laida_15_05_09_.mp3

2015.05.02. Kaip eiti pažliugusiu keliu? Ogi bėgti. Kad purvas nespėtų prilipti! Linksmai ir  draugiškai Vidgiriuose gyvena  Nadeždos Galeckienės (33) šeimyna – dukros Svetlana,Karina ir Kotryna, sūnus Paulius bei vyras Eimantas.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida “Kaip žmonės gyvena”. Su šventėmis tuos, kas jau atšventė ir dabar pelnytai ilsisi! O Vidgiriai yra ten, kur nebėra jokios girios, tik automagistralė Via Baltica viename šone ir Vilkaviškio kaminai kitame horizonte. Nuotraukos internete adresu rupeika.lt, jose matysit lygius laukus, gražiai išpurentas žemes ir jaukius sūduvių vienkiemius. Prie kurio sustosim tad? Ogi štai atokesnis, su trimis eglėmis kieme, čia praviros durys ir jauna šeimininkė… —Nadežda Galeckienė. Ne viena namuose – šalia keturi jos vaikai. Nei įrašas, nei nuotraukos (jų adresas internete rupeika.lt) negali nusakyti šilumos, kuri tvyrote tvyro trobelės viduje. Mažieji mandagūs ir draugiški, kiekviena proga glaudžiasi prie mamos, jokių riksmų ir netvarkos. Primenu – atsiradau pas Galeckus netikėtai, tad vaizdas nė kiek neperdėtas. Pasikalbėjimas ir nuotraukos užėmė lygiai valandą, įskaitant minutes senosiose kaimo kapinaitėse ir prie Nepriklausomybės paminklo. Protokolinu, nes dabar apie vaikus ir jų globą perdėm priaikčiota ir pridūsauta, po karo vos ne tautinė isterija. O jūs, visus mus mokantieji, savo pavyzdžiu rodykit, kas yra šeima… —Nadežda Galeckienė iš Vidgirių, nuotraukos internete rupeika.lt, jei turit laiko, galit klausytojų grupėje Facebooke sudalyvauti. Per visą pokalbį neakivaizdžiai dalyvavo ir buvusi šio kaimelio gyventoja Eugenija Sakalauskienė. Tai ji užleido sodybą Nadeždos šeimai, kad ir iš tolo – bet rūpinasi jais. Koks kilnus pavyzdys, o juk netinkantis parketinėms instrukcijoms! Kita vertus – kiek šnekų ir popierinių kovų dėl lietuvių kalbos! Ir štai girdėjot suvalkietišką Nadeždos tarmę, ar suvokėt, kad ji ne įstatymų prievarta, o visuomenės geranoriškumu grįsta? Kad Lietuva per 25-rius metus smarkiai pakito ir į gerąją pusę, tapo išdidesnė! Eikite tad ir žiūrėkite, o žiūrėdami matykite!

      105.  Laida_15_05_02_.mp3

2015.04.25. Augustė, Vilijos duktė, ir kiti Vakarinų šeimos gyvenimo Patilčiuose įdomumai.

Benas Rupeika, laida “Kaip žmonės gyvena”, sveiki atsigavę nuo darbų ir darbštybių! Patilčiai yra ten, kur nereikia jokio tilto, nes Rausvė nuteka kaimo šonu, o buvusio dvaro belikęs tik parkas su karkiančių varnų tuntais. Žodžiu, pati Sūduva, vienam šone Bartninkai, kitam Karkliniai, kam įdomu – pašonėj prigludę dar ir keli Rugiagėlių vienkiemiai. Balandy pilkas vaizdas tol, kol neišgirsti melodingos vietinės tarmės ir skambaus juoko…Kai iš stubos išeina graži moteris, jau turi būti paruošęs savo klausimą, pvz. kad ir apie medinį gandrą nupjautoje liepoje! Žinoma, yra ir nuotraukos, neabejoju, kad mano kalbėtojai dabar jas ir žiūri, primenu interneto adresą: rupeika.lt. —Suvalkietiška Vilijos Vasiliauskaitės meilė: puc puc puc! O toliau – trys sūnūs ir pagrandžiukė Augustė, kuri vis labiau apsipranta prie mikrofono. Vakarinų sodyba Patilčiuose, nuotraukos internete rupeika.lt. Solidarizuodaniesi su kalbėtojais, galit įsirašyti į klausytojų grupę Facebooke ir ten papildyti laidą komentaru ar nuotrauka, tik atminkit – visa ko pradžia yra žmogus, jo balsas ir mintys. Be šio prado ekrano stebuklai ir technologijų gudrybės pasimirš tą pačią akimirką, kai išjungsit kompiuterį… Dar geriau, jaunieji, patiems surašyti šeimų ir giminės istorijas, nes joks nusamdytas raštininkas ar gudri genealogijos programa to nepadarys. O laikas, kai nebeus ko pasiklausti, ateis greitai!.. Paklausykit, ką antrokė Augustė žino apie savo tris brolius. —Devynmetė Augustė Vakarinaitė ir jos mama Vilija. Patilčiai – kur dviejų Sūduvos žvyrkelių susikirtimas. Iš čia penketas kilometų iki Bartninkų, už kurių – Jono Basanavičiaus gimtinė. Kai sprogsta ąžuoliukų pumpurai, ten pats gražiausias metas.

      106. Laida_15_04_25_.mp3

2015.04.18. Užaugink medį iš sėklos ir pasidžiauk, sulaukęs jo brandos! Regina ir Algirdas Vaikučiai: menas gyventi gamtoje ir tarp žmonių, pasikalbėjimo pabaiga.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida “Kaip žmonės gyvena”. Vėl ežerų krašte, nors iš Vaikučių kiemo vandenų nematyti. Bet jauti – ir Alaušą, ir Giedrį, ir Paštį, ir dešimtis mažesnių. Erdvės nuojauta sustiprėja, palypėjus ant gretimų kalnelių – deja, grobuoniškai iškirstų. Kitąsyk pagalvoji, kad naujieji sklypininkai turėtų bent kokį privalomą kraštovaizdžio arba estetikos pradžiamokslį išeiti, nes pinigai prigimties neatstoja, baudžiavinės manieros kyšo iš po brangių sermėgų…Pažiūrėkite į nuotraukas, prieš porą savaičių darytas Rukliuose (adresas internete rupeika.lt), pasiskaitykit parašus po jomis ir klausykit Sudeikių apylinkių tarmės. Beje, ką senasis Vaikutis dirbo? —Regina Ramelytė-Vaikutienė, kuri ant savy daug trūkumų rasdavo, tik kaip tas Algirdas per 70 metų to iki šiolei nepamatė? Palyginkit vaizdą nuotraukose (adresas rupeika.lt), bandykit įsivaizduoti visa aukštaičių kraštą. Kol darbų nedaug, galit patys nuvažiuoti, kokios sprogstančių medžių spalvos! —Tiesa, kurios nerasit nė viename balsavimu priimtame įstatyme. Regina ir Algirdas Vaikučiai iš Ruklių, 18 kilometrų nuo Utenos.Tai yra paprasta doro gyvenimo tiesa, tik  kaip sunku jos laikytis! Va, su kuo verta būtų apie tai pasikalbėti – ogi su kolege Loreta Jankauskaite, tik kokią čia dovaną gimtadieniui sugalvoti? Manau, ir jūs pritarsit strazdo giesmei!

      107. Laida_15_04_18_.mp3

2015.04.11. Ne tas laimingas, kas daug turi, bet tas, kuriam nedaug tereikia! Regina ir Algirdas Vaikučiai savo gimtinėje, tėvų ir protėvių žemėje Rukliuose.

Sveiki, Benas Rupeika ir laida “Kaip žmonės gyvena”. Susitinkam po penkiolikos dienų, o su Vaikučiais – po penkiolikos metų. Jie net skaičių betone išbrėžė, kai remontą darė, grįžę į tėviškę iš Utenos. Ta vieta man įstrigo kaip pavyzdinė kaimo architektūros sodyba, viskas buvo kuklu ir skoningai pritaikyta aukštaičių kalvelėms. Va, sakau, grįšiu kada nors su fotoaparatu, tegu kiti pamato mūsų protėvių sugebėjimus. (Nuotraukų galerija internete adresu rupeika.lt ). Deja, dabar statiniai jau buvo tankiai apaugę medžiais… Užtat jūs atrasite žmones, kurie aptvertų paežerių  ir plastmasinių vilų  krašte išlaikė gražiausius tautos bruožus. Klausykite, žiūrėkite, lyginkit su savais giminiečiais, po to bus apie ką su kaimynu pasikalbėti, gal kils noras į klausytojų grupės Facebooką ir savo nuotrauką ar posmą įdėti… —Nuotakų bėdos:  po vestuvių jauno vyro trejus metus nematyti! Regina ir Algirdas Vaikučiai, pirmoji Velykų diena. Jei kiek ir apsiniaukdavo, nuo Alaušo įsibėgėjęs vėjas miglas greit nupūsdavo. Nuotraukos internete, adresas rupeika.lt. Šeimininkams kompiuteris prie ūkio  nereikalingas, tad anūkai atveš, parodys. Tuom patim ir apie bočių jaunystę be tarpininkų sužinos. —Laida KŽG, kalbėjo Regina ir Algirdas Vaikučiai. Partizanų vardu vietinio kolūkio pirmininkas perdavė žmogui raštelį: jei neatneši po Nuodėgulių akmeniu 500 rublių, iššaudysim! Po daugelio metų žentas iš Vilniaus užmatė garbės raštą ir sako uošviui – o kur tas popieriukas? Buvo mat gabus kriminalistas, kreipėsi grafologinės ekspertizės. Ir štai –pirmininkas pasirodė ir beesąs  nuožmus banditas, veikęs partizanų vardu! Utenos rajkomas svarstė, išmetė, bet partijoj paliko – juk brolis centro komitete visam žemės ūkiui iki perestroikos vadovo!.. Tokie tad laikai, nei balti, nei juodi, visokiausių spalvų mate tie, kas gyveno ne prie valdžios, o iš savo darbo. Pokalbis Rukliuose prasitęs ir kitą šeštadienį, pamatykit, kaip skleidžiasi pumpurai, purenkit žemę ir širdis kartu su atgimstančia gamta.

      108. Laida_15_04_11_.mp3

2015.03.28. Šiltą pavasario dieną ir kūlis patvory kuša, ką jau bekalbėti apie Aldonos Einikienės (82) cyrulį vyrulį gaidelį bei morčiaus sulaukusius du juodus katinus. Sveiki, BR ir KŽG. Su Aldona Einikiene (pagal tėvus Bumblauskaitė) man jau seniai reikėjo pasikalbėti, vis prasilenkdavom tai prie krautuvės, tai prie šventoriaus, bet sakiau spėsiu, nes visąlaik kaip ir po  ranka. Taip tad yra su tolimomis giminystėmis, o kiek kartų būna: susigriebi, bet  pamatai, kad pavėlavai amžiams! Kurgi – jei Aldona kas savaitę atmina dviračiu septynis kilometrus iš Feliksavo į bažnyčią, vadinasi, dar jauna, dar spėsis!.. Nuotraukos iš gražios pavasario dienos internete, adresas rupeika.lt. Ir dabar štai Aldona pirmoji kaimely kruta po kiemą ir daržuose, nė kiek nesibaimindama eina žiūrėti, ko tas šunelis įsilojo. —Aldona Bumblauskaitė-Einikienė. Gimė Šašaičiuose, pačioje Saušilės girioje, prie Vilkos upės. Ir kiemo pakrašty tekėjo skaidrus upeliukas, ant akmens atsisėdusios mergaitės prausdavosi ir skalbdavo. Tą vietą aš dabar aplankiau, tebėra didieji akmenys, ir vanduo toks pat skaidrus. Nuotraukos įprastu adresu rupeika.lt Tik iš Bumblauskų gryčios – žemėmis apėję pamatai, sulaukėję serbentai ir tuopų atžalos. Laikas ir stribų piatiletkos sunaikino kaimą visiškai, istorinė atmintis šiandien rusena tik kelių gyvųjų prisiminimuose. Ko vertos tautos be praeities? Išsigimimo ir vergystės, kad ir kaip gražiai sunykimas būtų vadinamas. —Aldona Einikienė. Kalbėjom Feliksave, galvojom apie gimtinę. Akys prašviesėjo, veidas pražydo šypsena. Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, o bendraminčiai kaip gandrai nutupia Facebooko grupėje. Greitos pavasario dienos, visais pašaliais, kur jaunos Aldonos bėgiota, aušras pasitinka gervės ir strazdai, įdienojus virš dykynių suka ratus ereliai, o vakarop pro sodybų liekanas šmėsteli vilko šešėlis. Nyku, bet ne pas Aldoną, kuri viena pati tvarko ūkį, statybas, neskubėdama kartoja tai, ką jos protėviai veikė per šimtus metų. Įgimtas sugebėjimas laikytis patiems iš savęs, dvasios ramybė ir mokėjimas čia pat nusijuokti –pokario moterų  žavesys ir jėga. Ant savo gležnų  pečių Lietuvą išsaugojo ir laukia to paties iš mūsų. O mes jums šią naktį laiką vėl perstumsim – sako, depresijoms labai padeda, nė lakūnai neatlaiko perkrovų. Mes apie karą jums kalbam – jau ne tik pašonėj raketos, bet ir Arabijoj iš oro duoda ant galvų gerojo dinamito… Tačiau paskambinau Juozui Baranauskui, jubiliejaus proga pasveikinau – šitiek metų televizijoj pagrindinis, o išliko vyras! Retas pavyzdys žvaigždžiukams cyruliukams – betgi pateisinamas, juk alkano pokario vaikas… Tad iki povelykinio šeštadienio!

      109. Laida_15_03_28_.mp3

 

 

 

 

   RRS

podcast