Apie laidą
Šeštadieniais 16.03 val. per Lietuvos radiją – susitikimai tolimiausiose sodybose, pažintys su paprastais žmonėmis, sudarančiais valstybės daugumą. Gal tai – jau išeinančios pokario Lietuvos žmonių portretai, nuostabių tarmių, kuklios buities, nuoširdaus bendravimo parodymas?
O gal – moralinis pagrindas ne tik dabartinei, bet ir ateities Lietuvai?
Laidų „Kaip žmonės gyvena“ anonsai
Dėmesio! Čia pristatomas laidas galima klausyti, paspaudus nuorodą po anonsu!
2013.06.01. Kaip begyvena mūsų kaimų pardavėjos iš pokario laikų, tokios smagios, neieškančios žodžio ir visada draugiškos? Stanislava Gudavičienė (72) būtent tokia ir yra, metai, žinoma, padarė savo, tačiau moters būdo nepakeitė.
Sveiki, BR ir KŽG. Nelabai ką bėra pridurti prie to, ką girdėjot. Kaimo parduotuvė anais laikais buvo visa ko centras, visiems rūpėjo ten užeiti ir paklausti, pasakyti, pranešti…Už prekystalio visada sukdavosi moterys, vyrams kažkaip tais laikais prekyba užsiimti nepritiko. Lentynos būdavo tuščios, bet pačios reikalingiausios prekės visgi atsirasdavo ir greitai išnykdavo. Pardavėjos kartu su visais pasidžiaugdavo ir guosdavosi, į jas žiūrėjo, kibino, jas kviesdavosi į svečius per šventes. Nežinau nė vienos, kuri būtų padariusi karjerą ar pralobusi, tuo labiau – prasigėrusi. Gal perdedu, vaiko akimis prisimindamas tuos laikus, kai basi bėgdavome duonos, silkės, saldainių…Būtų buvę neįtikėtina tada paprašyti pieno ar sviesto – šitos prekės kaime atsirado dar ne taip seniai, kai laukuose išnyko karvutės. O kai išgirsit kalbant Stanislavą Gudauskienę, žiūrėsit ir nuotraukas adresu rupeika.lt, gal būt savo atmintį Facebooke atgaivinsit. O jauniems klausantiems bus tas pats, kaip savo tėvus ar papunėlius išgirsti.
—Kada ir kur begirdėjot tokį nevaržomą juoką? Tai Stanislava Gudauskienė iš Getautės, tas kaimas prie Viešėvėnų pasiskleidęs. Trobelė prie didžiosios žvyrduobės, iš ten buvo supilti visi aplinkiniai keliai ir betoninės gyvenvietės. Dabar gilioje dauboje padangomis nužymėtos lenktynininkų trasos, griūvantys skardžiai kur aptverti, kur nusmukę. Nuotraukose interneto adresu rupeika.lt ir tolimesnių apylinkių vaizdai,. Žiūrintiems reikia atidžiai skaityti parašus, o klausant be gero žemaičių kalbos žinojimo daug gerų pasakymų nesuprasi. Šalia Stanislavos yra jos sūnus Albinas ir jauna kaimynė Virginija, visų savi gyvenimai, o iš tokių susidaro mūsų Lietuva.
—Kas čia per dyvai šiandien Stanislavos Gudauskienės trobelėje Getautėje? Viso labo radijo laida apie tai, kaip gyvena dauguma iš mūsų. Nuotraukų galerijoje rupeika.lt matyti ir Žemaitijos ąžuolai prie Viešės, ir Minijos aukštupys, nusirpusių valdininkų pervadintas tarmišku keiksmažodžiu, ir dar šviežias girto kelių policininko aukos kauburėlis…
Tačiau pažvelkim aukštyyn – koks nuostabus dangus virš mūsų visų žemės!..
2013.05.25. Ar gyvenimas yra kova? Paskutinis močiutės Eugenijos mūšis su gyvatėmis dar nesibaigė, tačiau narsi žemaitė savo namus tikrai apgins…
Ir nereikia mūsų gąsdinti visokiais niekais – mokesčiais, kainomis, padidęjusiais kyšiais. Yra, kaip girdėjot, svarbesnių dalykų – ne tik plėšikai, bet ir suįžūlėjusios gyvatės puola nuošalius vienkiemius, bando užgrobti sėklai paruoštas bulves ir kėsinasi į rūsyje užslėptas kojines su paskutiniais pensijos litukais…Netikit? Žiūrėkit laidos nuotraukas internete: rupeika.lt.
Taigi, sveiki, BR ir KŽG, viskas gamtoje ir tarp žmonių sukasi savo ritmu.Kai ateina pavasaris – ne tas, kur dabar, o vos juntamas, su ledo krešuliais kūdrose, rudai rainos gyvatės išlenda iš urvų, iš po kelmų ir perpuvusių šiaudų ir virvėmis traukia į savo veselijas. Esu kartą matęs tokį kresčio dydžio kirbantį gniužulą miškuose prie Grūdos, o dabar močiutė Eugenija, vos duris pradariusi, pasakoja apie savo išgąsčius. Tik tos tikrosios baimės balse kaip ir nėra…
—Eugenija Barauskienė, pagal tėvIs – Stasiulytė iš Janapolės Eidžiotų. Žemaičių toks būdas – apie savus telktis, pas savus gyvenimo pabaigon grįžti. Kalbamės kiemo vidury, aplinkui viskas gerai matyti – tokia buvo skaidri diena ir keisti debesys virš Žemaitijos. Laidos nuotraukos interneto adresu rupeika.lt, ten pat įdėjau ir gero pažįstamo Leono Milčiaus porą paveiksliukų. Vis raginu, kad į mūsų Facebooką siųstų kartu su iliustruojančiais eilėraščiais. Platesnis mūsų susirašymas svetainės komentarų skiltyje, toks foto poezijos žanras turėtų daug kam iš jūsų patikti…
Bet grįžtame į močiutės Eugenijos ir… gyvačių puolamą kiemą.
—Amen aleliuja, baigia kalbą močiutė Eugenija ir vis pasidairo, ar neiššliauš iš po žolės angis. Nuotraukos interneto adresu rupeika.lt.
Niekas Lietuvoj sodybų neužleidžia be didelės nelaimės, savo noru tėvų išauginto miško nekerta. Bet kaukė tą dieną pjūklai gretimuose Klaišių ir Krėpštų miškuose – ten brandžiausius sklypus susigrobė matininkai, agrarinės tarnybos klerkai – vis tos pačios angys, pajutusios Lietuvą silpstant.
Štai, jau treti metai baigiasi, kaip vietinis ūkininkas Justinas nesulaukia, kol brangiai apmokėtus darbus užbaigs Adolfo Tarvainio matuotojai iš Telšių, jie vėl žada atvažiuoti. Tokiems, pasirodo, jokios valdžios nesą – nei Vilniuje, nei Briusely, nei prie kiosko patvory… Ateis pavasarėlis, gegutė užkukuos, išeis iš miško Jonas, galbūt šikinę ištarkuos?
2013.05.18. Jei ėjimas, tai į kalną, jei arimas – tai per akmenis… Tačiau skurdi žemė subrandina turtingą dvasią ir linksmą būdą, arba antrasis pusvalandis Juozo ir Apolonijos Kazickų sodyboje Stabulankiuose.
Sveiki, BR ir KŽG. Po praėjusios laidos klausiusieji man sakė: oho, kokie pavyzdiniai kalbėtojai Kazickai, tarsi specialius mokslus būtų ėję! (Laidos nuotraukų galerija rupeika.lt). Iš tikro, neeilinius ėjo mokslus abu – Apolonija Utenos trikotaže eiline siuvėja, Juozas – prie vairo ir dar remontininku. Kur pradėjo savo darbus, ten po dešimtmečių ir baigė, o kiekvieną laisvesnę valandą lėkdavo pas tėvus į kaimą – tarybiniais laikais kastuvo nečiupinėjęs tuščią lėkštę šaukštu tarškindavai! Taip kad savom rankom darė, ir dar svetimus į svečius kviesdavo.
Dabar, kai aš taip kalbu, Stabulankiuose pas Kazickus jau renkasi kaimynai iš aplinkinių kaimų – Sabelkų, Antalgės, Tirmūnų, Karčiupio, Gaspariškio, Šileikių…Bus tradiciniai Sekminių šokiai, o Juozapas visiems gros, užlipęs į specialią muzikanto koplyčią. Ir nė vieno lito niekas niekam nei mokės, nei siūlys! Žodžiu, į Stabulankius lietuviškas kapitalizmas dar neatėjo, nes žiemą trobos užpustytos, o vasarą kraujasiurbiai valdininkus šiurpina. Telefonu vakar klausiau Juozo apie medžioklę, nes jis savam pamiškio bokštely šernų tyko kartu su Apolonija! Lietuvoje dar negirdėjau, kad kiti vyrai tokiam žingsniui ryžtųsi…Ne, medžioklės dar nebuvo, buvo sėja ir sodinimai, užtat žiedų žiedai dabar ant visų kriaušių ir obelų, Aknystėlio pakrantės baltomis gubomis kūpso. Bet nemanykit, kad iš čia Lietuvos ar pasaulio nematyti.
—Laida KŽG, kalbamės su Juozapu ir Apolonija Kazickais iš Stabulankių. Jei norėsit gerai įsitėmyti, ką ir kaip sakė, nesiblaškykit po kambarį, po dešimties minučių laida ir taip baigsis. Tada nuotraukų svetainėje interneto adresu rupeika.lt lengvai rasit įrašą ir galėsit klausyti iki pat lakštingalų. Kazickų sūnus dar geriau padarė – viską įrašė ir dabar tą patį daro. Ką žinai su tais kompiuteriais – nukris meteoras ant interneto, ir vėl laužus ant piliakalnių kūrensim, alksnių ir karklų ten priaugę į valias. O čia minėtieji Katinas, Butkevičius –visai ne žvėrys ir ne premjerai, o Utenos savivaldybės veikėjai. Jeigu vietiniai viršininkai supranta, kad tokie žmonės, kaip Kazickai, ne tik sau, bet ir apylinkėms tradicines gegužines, šokius rengia, vadinasi, teisingai mąsto: geriau jiems kelią prie Aknystėlio asfaltuoti, negu Vilniaus zuokemheimo pavyzdžiu visai eismą sugriauti ir Varšuvoj pasislėpti… Ir mano klausimo apie tvoras Kazickai niekaip nesuprato, nes nuo žmonių niekada nebuvo apsitvėrę.
— kaip ir viskas čia pasakyta, ką Apolonija ir Juozas Kazickai dabar kalbėjo. Pirmą kartą per radiją, pirmą kartą visiems. Aną šeštadienį kas darėsi –pažįstami, vos tik nugirdę, ėmė skambinti vieni kitiems, ragino klausytis, o po to aptarinėjo, ko Juozas apie Apoloniją nepasakė, ir ką Apolonija apie Juozą praleido…
Lietuviškos čia vietos, lengva su žmonėmis bendrą kalbą rasti, o jau tarmės vingrumas! Taip ir matai Vaižganto herojus gyvus prieš akis, visą Lietuvos istoriją kaip vienišus laukų ąžuolus gali surinkti krūvon. Kur tik didelis, traktoristų ir melioratorių pagailėtas medis – ten kažkieno namai, kaimas, ten buvo gyvenimas. Dabar girdime pasiutusių, nuo pinigo springstančių perėjūnų putojimą – parduoti, perparduoti, išparduoti tuos Lietuvos žemės likučius, kurie dar spekuliantų nenugvelbti arba neperkelti iš vienos vietos į kitą, kurie tremtinių vardu „neišmušti“ iš vietinių, iš tų, kurie dar aria, sėja. Va, jei nieko nedarai – Europa dar primoka ir plastmasiniais medaliais apkarsto, bet paskui tą greitąjį kreditą išlups su dirvomis ir visa kuo, kas po jomis gamtos giliau sudėta ir dar neišsiurbta, kas giriose neiškirsta! Anuo metu Paksas grasinosi paskelbsiąs žemgrobių sąrašus. Atmenat, kas iš to išėjo? Latifundijos – pati didžiausia mūsų valstybės „paslaptis“ ir atsakymas, kodėl turime keliolika įžūlių milijardierų su tarnų institucijomis ir du milijonus labiausiai skurstančių Europoje…Kas bus, kai susirinks dvigubi piliečiai jūsų palikimo dalintis?
Kai sueini krūvon su kolegomis – šiuo atveju praėjusį šeštadienį Kaune, per žurnalistų balių, jis vienintelis taip gausiai sutelkia Lietuvos plunksnabrolius– belieka tylėti, nes ir mes viską matėme, bet ne visada sakėme. Tik nemaišykit garbingų spaudos eilinių su propagandos oligarchais!
Laidos nuotraukų galerijoje rupeika.lt sudėjau tuos pažįstamus veidus iš Kauno, neabejoju, kad ir jūs po daugeliu fotografijų galėtumėte parašyti savo nuomonę…
Sako, mikrobai visada nugali? Bet jie labiausiai bijo saulės šviesos. Kaip ir istorija. Tad į pavasarį, dar kelios šviesos valandos…
