ačiū už Jūsų laidas. Jei savaitgalį nenuvažiuoju iki savo giminių sodybos, tikrojo lietuviško vienkiemio su namu po kaštonu Prienų rajone, tai nusikeliu ten mintimis, klausydamas “Kaip žmonės gyvena”.
Kodėl Jūsų laidų įrašų nėra lrt.lt Fonotekoje ar Mediatekoje? Kodėl šiame puslapyje galima rasti tik trijų laidų įrašus? Kada įrašai yra įkeliami?
Kūrybinės sėkmės, įdomių sodybų, jų turinio!
Susirašinėjimas su laidos klausytoju Leonu Milčium iš Raudondvario (prie Kauno):
Sveikas, Leonai, Zapyšky krikštytas!
Pažiūrėjau Tavo FaceBooką, daug gražių nuotraukų! Patiko ypač Nemuno vaizdai, labai šiandieniški, nuotaiką kelia paskutiniojo renginio Raudondvary veidai.
Galėtum įdėti vieną kitą ir į laidos KŽG Facebooką.
Va, ko trūksta, mano akimis – teksto apie tai, kas nuotraukoje rodoma. O komentarai eilėmis – naujas Leono Milčiaus žanras?
Sėkmės!
Benas
Sveikas , Benai,
Nustebinai ir pradžiuginai savo laiškeliu.
Dabar teks į FB žiūrėti atsakingiau, nes va, kokie žiniasklaidos asai gali užklysti. Tik žinau, Tu geras, tavo žodžiai visi tikri, nuoširdūs.
Taip, dabar turiu tokias dvi silpnybes: fotografuoti ir eilėraštukus rašyti, tad dažnai juos sujungiu į vieną, darau pusiau nuotraukų, pusiau eilėraščių albumus. Jau bene aštuntą FB’e pradėjau. Kartais nuotraukos, matytas vaizdas ar atskira detalė padiktuoja ir temą, pirmą eilėraščio mintį. Vėliau jau prie kompiuterio išplečiu. Žinai, Raudondvaris gražus, vaikštai mišku, pamiškėle, Nevėžio ir Nemuno šlaitais, lankomis, tai visokių minčių mintelių gimsta. Kažkokią savo teoriją sukūriau, kad neužrašyta mintis supyksta, pabėga ir paskui save kitas nusiveda. O tada kūrėjui jau blogai. Tad vertinu kad ir menkiausią man Dievo siųstą kūrybos dovanėlę. Jeigu ir neraštingai, vis tiek bandau užrašyti. Vėliau ir pats sugrįžtu, prisimenu, kas tuo metu jaudino, ką mąsčiau, lyg ir turtingesnis tuo tampu. Žinai, kai kitokių turtų nemokėjau susikrauti, tai kraunu tokį.
Suprantu, kad nuotrauka be aprašymo yra menkavertė, aiški tik labai artimiems žmonėms. Tik aprašymams reikia laiko, be to, kartais pavardės labai greitai pasimiršta. Šiaip turiu gausią Raudondvario, Zapyškio, o ir Kauno rajono gyvenimo kroniką, kaip ir Signatarų klubo. Čia noriu parodyti, kad gražus ir aktyvus gyvenimas ir mažuose miesteliuose. Į mano nuotraukas dažnai pažvelgia ir šio krašto žmonės, kurie jau gyvena toliau. Jiems tai labai įdomu ir patinka. Nežinau, kur viską padėsiu ir ar tai kam nors dar bus be manęs įdomu, reikalinga. Šiaip, tai naudojasi Kultūros centras, J. Naujalio muzijeus, seniūnija. Gi kartais prisireikia.
Manau, kad Tavo puslapyje būna tik tos nuotraukos, kuriose pavaizduoti tavo laidų personažai. Jeigu ką ne taip įdėsiu, ištrink.
Didelės Tau sėkmės visuose gražiuose darbuose.
Leonas Milčius
Raudondvaris
Ačiū, Leonai už tokį nestandartinį patyrimą!
Pavėlavau Tavo laišką atrasti – pavasario dienoms kompiuteris nėra būtinas dalykas… Tavo nuotraukas dedu į 2013.05.25. laidą, tiksliau – į svetainės puslapį. Jei kas norės, galės išgraibyti į populiaresnį FB. Taip, beje, visuomet daro paslaptingoji Gita K., pasivadinusi Muilo burbulu, taip anksčiau elgdavosi ir FB grupės steigėja Laura (dabar aktyviai besiruošianti vestuvėms)! Manau, kad ir Tu pats, Leonai, galėtum dėti savo nuostabius žiūrėjimus mums visiems po akim. Juk žinai – technologijų amžiuje viskas turi būti padėta ant lėkštės ir dar šakutė įsmeigta.
O šiap tai traukia mane Tavojo Ežerėlio pusėn – kai keliavome kažkada nuo Jūrės su kuprinėmis per durpynus, taip ir liko pasiilgimas grįžti. Va, ir ši laida bus „iš pelkių“, apie tikras gyvates ir narsiąją močiutę Eugeniją…
Benas
Su Viliumi praėjome Paminijais gerą kilometrą . Brautis per bruzgynus nebuvo lengva. Bet mūsų nuovargį kompensavo nuostabūs Minijos aukštupio vaizdai. Milžiniški statūs skardžiai, o tarp jų kukliai įsispraudusi Minijos vaga. Patvinęs pavasarinis vanduo šniokšdamas ritasi per akmenis ir aštriadančių bebrų upėn suverstus medžius. Tikra relaksacinių gamtos garsų simfonija. Pavasarį atgimstančios natūralios gamtos grožis neišpasakytas. Taip ir glosto sielą ir širdį. Bet kai apsižvalgai atidžiau,ant upės krantų pamatai dešimtis apsamanojusių vyriško glėbio storumo kelmų. Vadinasi, čia prieš keliasdešimt, o gal keliolika metų praeita viską naikinančio savanaudžio žmogaus. Ir kaip nekeista, prasidėjus privatizacijai, pirmiausia brandžiausius miškų plotus nemokamai nusigvelbė patys miškininkai. Jie žaliąjį visos tautos turtą pavertė moderniais pastatais, naujais automobiliais. Žodžiu tapo šiuolaikiniais bajorais. Tokius žingsnius jie pateisina tuo, kad atseit sovietmečiu labai rūpinosi miškais, gausino juos, todėl turėjo teisę dalį šio turto pasidovanoti sau. Bet pagal tokią logiką ir kolūkių agronomai, zootechnikai, statybininkai kitų sričių specialistai turėjo nemokamai pasidalyti po ketvertą hektarų žemės, fermas, visuomeninius pastatus ir kita. Niekaip nesuprantu, kodėl tokia išimtis buvo padaryta tik miškininkams. Gal jie tada buvo arčiau Pondziejaus, o gal todėl, kad jų valdose anais laikais slapstėsi miško broliai. Girių prižiūrėtojų pėdomis vėliau pasekė berniukai mafiozai, ir šiandien rezultatas toks, kad Lietuvos miškus ištiko poeto Baranausko aprašyto Anykščių šilelio likimas. Ir žvelgiant į kelmuotas Minijos pakrantes tiesiog norisi verkti. Bet argi Motina Tėvynė irgirs ? Vargu, nes ji pati aimanuoja biurokratų ir korumpuotų valdininkų gniaužtuose. Tad tegyvuoja užguitų žmogelių smegenų eterinis pudruotojas-pūkas, kuris kaip ir daugelis kitų žada išganymą ir rojų Lietuvoj.
Ačiū už Jūsų laidas, puiku, kad yra internetinis puslapis. Smagu būt paklausyt ir ankstesnių įrašų. Yra Lietuvėlėj tikro žmonių bendravimo, o tokius, kaip pasakytų Vaižgantas, deimančiukus Jūs atrandate ir padovanojate mums visiems. Ir dar – labai šaunu nuotraukos, jautiesi lyg pats tose vietose pabuvojęs.
Prisiminiau, prie kurį laiką Jūsų svetainėje buvo iškirsto miško nuotrauka, kaip rašėte, netoli Vilniaus. Dirbu Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritoriniame poskyryje, žinau tą mišką. Tas kirtimas teisėtas, leidimas išduotas vadovaujantis patvirtintu miškotvarkos projektu, kuriame yra ir atskiras skyrius apie kirtaviečių atkūrimą. Kirtavietės privalo būt atkurtos per trejus metus po miško iškirtimo (gali būti ir savaiminis miško atžėlimas, jeigu tai leidžia poįstatyminiai aktai, atsižvelgiant į konkrečių kirtaviečių sąlygas). Galiu užtikrinti – mūsų tarnybos viena iš pagrindinių funkcijų yra visų kirtaviečių atkūrimo kontrolė.
Jūs išmaišote Lietuvą skersai išilgai (net pavydas ima), todėl kilus įtarimams dėl veiksmų teisėtumo miškuose galima kreiptis į mūsų tarnybos pareigūnus, kurių kontaktai (ir mobilūs tel.) paskelbti inter. svetainėje http://www.amvmt.lt. Mano tel. 8 693 65072, būsiu dėkingas, jei skambinsite kilus abejonėms dėl veiksmų teisėtumo Vilniaus rajono miškuose. Patikėkit, kiek tenka bendraut su kolegom, susidariau įspūdį, kad čia žmonės dirba ne dėl kokių išskaičiavimų.
P.S. Beje, geras gerbiamos Laimos Petronienės eilėraštis, suręstas tvirtu anapestu. Dar kartą ačiū už tikrą žmonių bendrystę Jūsų laidose.
Akis į akį su brakonieriumi
Buvo prieš Velykas Didysis penktadienis. Mes trise grįžome pavargę miško keliuku, nes visą dieną kirtome malkas. Staiga iš alksnyno ant keliuko išsliuogė du vyrai. Pamatę ateinančius , jie susimėtė ir pasuko priešais. Susitikę pasilabinome, nužvelgęs aukštesnįjį atpažinau kadaise čia gyvenusį gero bičiulio kaimyną, Dabar sutiktojo piliečio sodyba visiškai sunykusi, susmukusi, kaip sakoma vieni pūzrai belikę. Taigi, pagalvojau, kad žmogelis atvažiavęs iš Telšių eina savo griuvėsių apžiūrėti. Tad paklausiau gal jis žada tą apleistą sodybą parduoti. Oho, kad užsinešė ant matęs sutiktasis! Atrodė, kad po užpakaliu jam dilgėlių pluoštą būčiau pakišęs. Sakė, kad seniai mes jį iš čia norime išgyvendinti. Bet jis nesiruošiąs iš čia už jokius pinigus trauktis. Sodybą ir žemę paliksiąs dukrai, kuri gal būt kada namą statysianti. Klausiausi pikto porinimo ir galvojau: o kuo aš čia dėtas? Nenori- neparduok, bet paklausti juk galima.Paskui mano pašnekovas šiek tiek aprimo . Jis sakėsi atvažiavęs iš Telšių ir atvežęs kukurūzų šernams. Kirsdami malkas pastebėjome, kad ilgaknyslių aplinkiniuose miškeliuose yra tikra gausybė. Tiesiog suminti kruvini jų takai. Tad gal draugo kaimynas ir buvo toks piktas, kad sutrukdėme jam pasimatymą su šernais? Bet man kilo įtarimas šio ,, gamtos mylėtojo” geranoriškumu, nes čia tebegyvenantis vienas kaimietis rado miškelyje paspręstų kilpų, į kurias buvo pakliuvęs jo šuo ir pernykštės vados šerniukas, kuris kilpoje labai susižalojo knyslę. O išsivadavęs nebegalėjo susirasti maisto, ir radome jį virbyne nugaišusį. Vėliau šernioką užuodė vilkai, pasikėlė sau velykinę puotą.
Kodėl aš sutiktą žmogystą įtariu ketinus brakonieriauti? Ogi, kai jis prieš kelioliką metų gyveno minėtoje sodyboje, vakarais amžinai poškėdavo šūviai. Buvo pasidaręs palaukimo bokštelių kaimynų žemėse be leidimo, virė naminukę, savavališkai kirto valdišką mišką. Žodžiu, buvo super ,,kručas” . Manau, tokiu ir liko.
O, žinia, senam brakonieriui žvėrių kvapas stingdo kraują. http://telsiailt.blogspot.com/
Šviesuolis, išminčius, tikras Lietuvos inteligentas – toks Stasys Žlibinas Beno laidoje ir gyvenime. Kad išliktum literatūros storijoje, užtenka vieno gero eilėraščio, o pono Stasio, dainomis pasklidusių, jų – daugybė. Ilgiausių metų, laimės visai šeimai!
Stasys Žlibinas (specialiai laidai „Kaip žmonės gyvena“):
Dėkui už Stasio Žlibino pakalbinimą. Labai įdomi pradžia apie
kurapkas, kuri privertė suklusti, nes mes irgi žiemą prie savo namų
šiuos paukščius prižiūrime. Ar galėtumėte pasidalinti Stasio Žlibino
kontaktais? Kaip tik dabar rengiame sau ir savo draugams fotoknygą
apie kurapkas, tai, galvoju, keletas p. Stasio eilėraščių praturtintų
albumą.
Benas Sigitui
Ką tik kalbėjau su Stasiu Žlibinu ir gavau sutikimą perduoti jo telefoną. Paskutinės naujienos: palei poeto sodą baugiai pasirodo tik viena kurapkėlė iš viso didžiojo būrio. Ta proga Stasys padiktavo trumputį eilėraštį „Baidyklės“, jį įdedu atskiru laišku.
O tamstos, Sigitai, nuotraukos puikios, net per gražios! Įsivaizduoju, kiek laiko reikėjo tuos paukštelius „ganyti“…
Šviesių Velykų!
Benas
Sveiki, Benai,
ačiū už Jūsų laidas. Jei savaitgalį nenuvažiuoju iki savo giminių sodybos, tikrojo lietuviško vienkiemio su namu po kaštonu Prienų rajone, tai nusikeliu ten mintimis, klausydamas “Kaip žmonės gyvena”.
Kodėl Jūsų laidų įrašų nėra lrt.lt Fonotekoje ar Mediatekoje? Kodėl šiame puslapyje galima rasti tik trijų laidų įrašus? Kada įrašai yra įkeliami?
Kūrybinės sėkmės, įdomių sodybų, jų turinio!
Sveikas, Leonai, Zapyšky krikštytas!
Pažiūrėjau Tavo FaceBooką, daug gražių nuotraukų! Patiko ypač Nemuno vaizdai, labai šiandieniški, nuotaiką kelia paskutiniojo renginio Raudondvary veidai.
Galėtum įdėti vieną kitą ir į laidos KŽG Facebooką.
Va, ko trūksta, mano akimis – teksto apie tai, kas nuotraukoje rodoma. O komentarai eilėmis – naujas Leono Milčiaus žanras?
Sėkmės!
Benas
Sveikas , Benai,
Nustebinai ir pradžiuginai savo laiškeliu.
Dabar teks į FB žiūrėti atsakingiau, nes va, kokie žiniasklaidos asai gali užklysti. Tik žinau, Tu geras, tavo žodžiai visi tikri, nuoširdūs.
Taip, dabar turiu tokias dvi silpnybes: fotografuoti ir eilėraštukus rašyti, tad dažnai juos sujungiu į vieną, darau pusiau nuotraukų, pusiau eilėraščių albumus. Jau bene aštuntą FB’e pradėjau. Kartais nuotraukos, matytas vaizdas ar atskira detalė padiktuoja ir temą, pirmą eilėraščio mintį. Vėliau jau prie kompiuterio išplečiu. Žinai, Raudondvaris gražus, vaikštai mišku, pamiškėle, Nevėžio ir Nemuno šlaitais, lankomis, tai visokių minčių mintelių gimsta. Kažkokią savo teoriją sukūriau, kad neužrašyta mintis supyksta, pabėga ir paskui save kitas nusiveda. O tada kūrėjui jau blogai. Tad vertinu kad ir menkiausią man Dievo siųstą kūrybos dovanėlę. Jeigu ir neraštingai, vis tiek bandau užrašyti. Vėliau ir pats sugrįžtu, prisimenu, kas tuo metu jaudino, ką mąsčiau, lyg ir turtingesnis tuo tampu. Žinai, kai kitokių turtų nemokėjau susikrauti, tai kraunu tokį.
Suprantu, kad nuotrauka be aprašymo yra menkavertė, aiški tik labai artimiems žmonėms. Tik aprašymams reikia laiko, be to, kartais pavardės labai greitai pasimiršta. Šiaip turiu gausią Raudondvario, Zapyškio, o ir Kauno rajono gyvenimo kroniką, kaip ir Signatarų klubo. Čia noriu parodyti, kad gražus ir aktyvus gyvenimas ir mažuose miesteliuose. Į mano nuotraukas dažnai pažvelgia ir šio krašto žmonės, kurie jau gyvena toliau. Jiems tai labai įdomu ir patinka. Nežinau, kur viską padėsiu ir ar tai kam nors dar bus be manęs įdomu, reikalinga. Šiaip, tai naudojasi Kultūros centras, J. Naujalio muzijeus, seniūnija. Gi kartais prisireikia.
Manau, kad Tavo puslapyje būna tik tos nuotraukos, kuriose pavaizduoti tavo laidų personažai. Jeigu ką ne taip įdėsiu, ištrink.
Didelės Tau sėkmės visuose gražiuose darbuose.
Leonas Milčius
Raudondvaris
Ačiū, Leonai už tokį nestandartinį patyrimą!
Pavėlavau Tavo laišką atrasti – pavasario dienoms kompiuteris nėra būtinas dalykas… Tavo nuotraukas dedu į 2013.05.25. laidą, tiksliau – į svetainės puslapį. Jei kas norės, galės išgraibyti į populiaresnį FB. Taip, beje, visuomet daro paslaptingoji Gita K., pasivadinusi Muilo burbulu, taip anksčiau elgdavosi ir FB grupės steigėja Laura (dabar aktyviai besiruošianti vestuvėms)! Manau, kad ir Tu pats, Leonai, galėtum dėti savo nuostabius žiūrėjimus mums visiems po akim. Juk žinai – technologijų amžiuje viskas turi būti padėta ant lėkštės ir dar šakutė įsmeigta.
O šiap tai traukia mane Tavojo Ežerėlio pusėn – kai keliavome kažkada nuo Jūrės su kuprinėmis per durpynus, taip ir liko pasiilgimas grįžti. Va, ir ši laida bus „iš pelkių“, apie tikras gyvates ir narsiąją močiutę Eugeniją…
Benas
Vasaros skrydžiui išsiskleidė žiedas obels,
Sklido, pasklido lakus aromatas gimties.
Lauki ir tu, kolei meilė į širdį pabels,
Lauki, tikies, gal kas ranką tau pirmas išties
Būki šviesa, pakeleiviams tavajam kely,
Būki gaiva, šaltiniu ir ramybės sala
Būki savim. Aš tikiu, kad dabar jau gali
Leist savo meilei tekėti, kaip teka sula.
Su Viliumi praėjome Paminijais gerą kilometrą . Brautis per bruzgynus nebuvo lengva. Bet mūsų nuovargį kompensavo nuostabūs Minijos aukštupio vaizdai. Milžiniški statūs skardžiai, o tarp jų kukliai įsispraudusi Minijos vaga. Patvinęs pavasarinis vanduo šniokšdamas ritasi per akmenis ir aštriadančių bebrų upėn suverstus medžius. Tikra relaksacinių gamtos garsų simfonija. Pavasarį atgimstančios natūralios gamtos grožis neišpasakytas. Taip ir glosto sielą ir širdį. Bet kai apsižvalgai atidžiau,ant upės krantų pamatai dešimtis apsamanojusių vyriško glėbio storumo kelmų. Vadinasi, čia prieš keliasdešimt, o gal keliolika metų praeita viską naikinančio savanaudžio žmogaus. Ir kaip nekeista, prasidėjus privatizacijai, pirmiausia brandžiausius miškų plotus nemokamai nusigvelbė patys miškininkai. Jie žaliąjį visos tautos turtą pavertė moderniais pastatais, naujais automobiliais. Žodžiu tapo šiuolaikiniais bajorais. Tokius žingsnius jie pateisina tuo, kad atseit sovietmečiu labai rūpinosi miškais, gausino juos, todėl turėjo teisę dalį šio turto pasidovanoti sau. Bet pagal tokią logiką ir kolūkių agronomai, zootechnikai, statybininkai kitų sričių specialistai turėjo nemokamai pasidalyti po ketvertą hektarų žemės, fermas, visuomeninius pastatus ir kita. Niekaip nesuprantu, kodėl tokia išimtis buvo padaryta tik miškininkams. Gal jie tada buvo arčiau Pondziejaus, o gal todėl, kad jų valdose anais laikais slapstėsi miško broliai. Girių prižiūrėtojų pėdomis vėliau pasekė berniukai mafiozai, ir šiandien rezultatas toks, kad Lietuvos miškus ištiko poeto Baranausko aprašyto Anykščių šilelio likimas. Ir žvelgiant į kelmuotas Minijos pakrantes tiesiog norisi verkti. Bet argi Motina Tėvynė irgirs ? Vargu, nes ji pati aimanuoja biurokratų ir korumpuotų valdininkų gniaužtuose. Tad tegyvuoja užguitų žmogelių smegenų eterinis pudruotojas-pūkas, kuris kaip ir daugelis kitų žada išganymą ir rojų Lietuvoj.
Ačiū už Jūsų laidas, puiku, kad yra internetinis puslapis. Smagu būt paklausyt ir ankstesnių įrašų. Yra Lietuvėlėj tikro žmonių bendravimo, o tokius, kaip pasakytų Vaižgantas, deimančiukus Jūs atrandate ir padovanojate mums visiems. Ir dar – labai šaunu nuotraukos, jautiesi lyg pats tose vietose pabuvojęs.
Prisiminiau, prie kurį laiką Jūsų svetainėje buvo iškirsto miško nuotrauka, kaip rašėte, netoli Vilniaus. Dirbu Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritoriniame poskyryje, žinau tą mišką. Tas kirtimas teisėtas, leidimas išduotas vadovaujantis patvirtintu miškotvarkos projektu, kuriame yra ir atskiras skyrius apie kirtaviečių atkūrimą. Kirtavietės privalo būt atkurtos per trejus metus po miško iškirtimo (gali būti ir savaiminis miško atžėlimas, jeigu tai leidžia poįstatyminiai aktai, atsižvelgiant į konkrečių kirtaviečių sąlygas). Galiu užtikrinti – mūsų tarnybos viena iš pagrindinių funkcijų yra visų kirtaviečių atkūrimo kontrolė.
Jūs išmaišote Lietuvą skersai išilgai (net pavydas ima), todėl kilus įtarimams dėl veiksmų teisėtumo miškuose galima kreiptis į mūsų tarnybos pareigūnus, kurių kontaktai (ir mobilūs tel.) paskelbti inter. svetainėje http://www.amvmt.lt. Mano tel. 8 693 65072, būsiu dėkingas, jei skambinsite kilus abejonėms dėl veiksmų teisėtumo Vilniaus rajono miškuose. Patikėkit, kiek tenka bendraut su kolegom, susidariau įspūdį, kad čia žmonės dirba ne dėl kokių išskaičiavimų.
P.S. Beje, geras gerbiamos Laimos Petronienės eilėraštis, suręstas tvirtu anapestu. Dar kartą ačiū už tikrą žmonių bendrystę Jūsų laidose.
Žydruma, giluma ir platybė dangaus
Pro kraštelį akies tavo žvilgsnį pagaus.
Viskas rims ir skaidrės, nebeliks net minčių,
Meilė sielą užlies po daugybės kančių.
Kils, tekės ir almės lyg upeliai jauni
Patyrimas, kad štai – jau tikrai gyveni.
Tik esi ir jauti, kaip pulsuoja aplink
Gyvastis, ir viduj – tiktai imk ir dalink.
Kam saujelę vilties, kam žiupsnelį gardaus,
Meilėj augusio, brendusio sielos medaus.
Kad švytėtų tavi spinduliai iš giliai,
Juos dalinti kitiems tu tiesiog privalai.
Akis į akį su brakonieriumi
Buvo prieš Velykas Didysis penktadienis. Mes trise grįžome pavargę miško keliuku, nes visą dieną kirtome malkas. Staiga iš alksnyno ant keliuko išsliuogė du vyrai. Pamatę ateinančius , jie susimėtė ir pasuko priešais. Susitikę pasilabinome, nužvelgęs aukštesnįjį atpažinau kadaise čia gyvenusį gero bičiulio kaimyną, Dabar sutiktojo piliečio sodyba visiškai sunykusi, susmukusi, kaip sakoma vieni pūzrai belikę. Taigi, pagalvojau, kad žmogelis atvažiavęs iš Telšių eina savo griuvėsių apžiūrėti. Tad paklausiau gal jis žada tą apleistą sodybą parduoti. Oho, kad užsinešė ant matęs sutiktasis! Atrodė, kad po užpakaliu jam dilgėlių pluoštą būčiau pakišęs. Sakė, kad seniai mes jį iš čia norime išgyvendinti. Bet jis nesiruošiąs iš čia už jokius pinigus trauktis. Sodybą ir žemę paliksiąs dukrai, kuri gal būt kada namą statysianti. Klausiausi pikto porinimo ir galvojau: o kuo aš čia dėtas? Nenori- neparduok, bet paklausti juk galima.Paskui mano pašnekovas šiek tiek aprimo . Jis sakėsi atvažiavęs iš Telšių ir atvežęs kukurūzų šernams. Kirsdami malkas pastebėjome, kad ilgaknyslių aplinkiniuose miškeliuose yra tikra gausybė. Tiesiog suminti kruvini jų takai. Tad gal draugo kaimynas ir buvo toks piktas, kad sutrukdėme jam pasimatymą su šernais? Bet man kilo įtarimas šio ,, gamtos mylėtojo” geranoriškumu, nes čia tebegyvenantis vienas kaimietis rado miškelyje paspręstų kilpų, į kurias buvo pakliuvęs jo šuo ir pernykštės vados šerniukas, kuris kilpoje labai susižalojo knyslę. O išsivadavęs nebegalėjo susirasti maisto, ir radome jį virbyne nugaišusį. Vėliau šernioką užuodė vilkai, pasikėlė sau velykinę puotą.
Kodėl aš sutiktą žmogystą įtariu ketinus brakonieriauti? Ogi, kai jis prieš kelioliką metų gyveno minėtoje sodyboje, vakarais amžinai poškėdavo šūviai. Buvo pasidaręs palaukimo bokštelių kaimynų žemėse be leidimo, virė naminukę, savavališkai kirto valdišką mišką. Žodžiu, buvo super ,,kručas” . Manau, tokiu ir liko.
O, žinia, senam brakonieriui žvėrių kvapas stingdo kraują.
http://telsiailt.blogspot.com/
Šviesuolis, išminčius, tikras Lietuvos inteligentas – toks Stasys Žlibinas Beno laidoje ir gyvenime. Kad išliktum literatūros storijoje, užtenka vieno gero eilėraščio, o pono Stasio, dainomis pasklidusių, jų – daugybė. Ilgiausių metų, laimės visai šeimai!
BAIDYKLĖS
Paukšteli, bijoki žmogaus,
Suriš sparnelius, pasigaus!
Žvėreli, tave jis užklups,
Užmušęs kailiuką nulups…
Statykit daržuos baidykles,
Nes uogas paukšteliai nules,
Statykit siaubingai grasias,
Labai į save panašias!
Laba diena, p. Benai,
Dėkui už Stasio Žlibino pakalbinimą. Labai įdomi pradžia apie
kurapkas, kuri privertė suklusti, nes mes irgi žiemą prie savo namų
šiuos paukščius prižiūrime. Ar galėtumėte pasidalinti Stasio Žlibino
kontaktais? Kaip tik dabar rengiame sau ir savo draugams fotoknygą
apie kurapkas, tai, galvoju, keletas p. Stasio eilėraščių praturtintų
albumą.
Keletą mano nuotraukų galima rasti čia:
http://www.efoto.lt/node/898931
http://www.efoto.lt/node/927751
http://www.efoto.lt/node/927213
–
Sigitas Rokas
Benas Sigitui
Ką tik kalbėjau su Stasiu Žlibinu ir gavau sutikimą perduoti jo telefoną. Paskutinės naujienos: palei poeto sodą baugiai pasirodo tik viena kurapkėlė iš viso didžiojo būrio. Ta proga Stasys padiktavo trumputį eilėraštį „Baidyklės“, jį įdedu atskiru laišku.
O tamstos, Sigitai, nuotraukos puikios, net per gražios! Įsivaizduoju, kiek laiko reikėjo tuos paukštelius „ganyti“…
Šviesių Velykų!
Benas