Minčių pieva

Čia galite rašyti kas tik patinka!

413 komentarų

  1. Algimantas sakė:

    Sveiki visi.
    Benai, su malonumu klausosi jūsų valandos pusvalandžio. Įdomūs ir „visokie“ pašnekovai.
    Noriu pasiūlyti apsilankyti Mažeikių rajone Renavo kaime. Dabar tas kaimas nuo sovietmečio pervadintas į Skėrių ir Vadagių, bet čia kita istorija…
    Susiraskit, kol dar galima, 96 metų, tikrai šviesaus(šviesesnio nei kai kurių jaunų) proto, mokytą ir gyvenimo vėtytą Vladą Danielių. Tai buvęs mokytojas, konstruktorius, savadarbės vėjo jėgainės, savadarbės mašinos, savadarbio traktoriaus ir t.t.. Jo sūnus Romualdas Danielius. Parašau keletą nuorodų: http://www.veidas.lt/lietuviskasis-billas-gatesas, http://www.yrasalis.lt/desimt/mokslininkai/dr-romualdas-danielius/. Prašau paskubėti, nes prieš porą savaičių jis buvo sunegalavęs.

  2. Alfridas Čiučiurka [alfridas.ciuciurka@gmail.com] sakė:

    2017 m. rugsėjo 17 d. 23:07
    Jos Ekscelencijai LR Prezidentei Daliai Grybauskaitei
    LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
    LR Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui

    PRANEŠIMAS

    Prieš kelis metus buvau nuteistas už alaus reklamos žymėjimą A4 dydžio popierinės kaukolės ženklu Vilniaus gatvėse įrengtuose stenduose, esą tai ne alaus reklamos pagerinimas, o svetimo turto tyčinis sunaikinimas, už kurį baudžiama iki 2 metų kalėjimu.

    Apie pavojų išsigimti dar Sąjūdžio laikais įspėjo Česlovas Stankevičius, o dabar švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, bažnyčios, o ypač akivaizdus teisėsaugos išsigimimas, apie kurį liudija piliečių dalyvavimas bado akcijoje už teisingumą palapinėje, pastatytoje Daukanto aikštėje prie Prezidentūros: juk nuteistas buvo net Jėzus.

    Įvertinus kun. Roberto Gedvydo Skrinsko knygoje “ BŪKIME BLAIVŪS“ bei J. Tumo – Vaižganto straipsnyje „Šitai ir dar vienas panašus atsitikimas, arielkos pagimdytas“ (Raštai . V t., 1994 m) nustatytas aplinkybes, tenka pripažinti, kad keturmetį Matą mušę iki užmušimo mama ir sugyventinis, H. Daktaras, masiuliai yra aukos dar didesnio nusikaltimo, kurio priežastis, pasivadinusi nealkoholiniu alumi, nors alkoholio šiame gėrale būna iki 1%, pateikiama melagingai viešai kaip švyturys, naudojant krepšinio įvaizdį (Viena šalis – viena komanda, mes – nugalėsim ir t. t. ).

    Išvada:

    Būtina iš teisėjų atimti privilegiją nuosprendžius skelbti Lietuvos Respublikos vardu, nes kalėjimuose sėdi visai ne ta publika.

    Ko gero, teisus prancūzų mokslininkas Marelis, ištyręs net keturias alkoholikų kartas. Jo nuomone pirmosios kartos psichika buvo nedaug sutrikusi; antroji karta be saiko gėrė ir buvo bevaliai, trečioji karta buvo melancholikai, linkę į savižudybę, ketvirtoji karta buvo bukapročiai, idiotai ir nevaisingi. Šie faktai rodo, kad žmonija. girtaudama gali išsigimti ( A.Urbelis, „Alkoholizmas ir jo profilaktika“, Mokslas ir Gyvenimas, 1983 m)

    Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, nes Šiaurės Korėja yra Kremliaus agresijos forma, o abi apsišaukėlių respublikos Ukrainoje yra kitokia agresija.
    Krymas, Astravo atominė, karinės pratybos kaimyninėje šalyje irgi skirtingos agresijos rūšys, bet priežastis ta pati, t. y. in vino veritas.

    Su valančiškais linkėjimais,
    Alfredas Čiučiurka

    P. S.
    Bet ar laužo sau galvą nors vienas sūdas dėl dasižinojimo teisybės?
    ( Vincas Pietaris, „Kaimo sūdas“, Rinktiniai raštai, psl. 51, Vilnius, 1973 m.)

  3. Benas Rupeika sakė:

    Laidos klausytojo Stepo Kaupo laiškas BENUI
    …parašyti? ar patylėti?
    … ar verta burną aušinti?
    O vistik – gal TAIP,
    Nes patiko man Beno laidos,
    buvo autoritetas…

    Sveiki.
    …karšta popietę, ar žvarbią žiemą – trioboj pasijungi radijuką…
    ąąąą – o ką Benas postringauja, taip jumoristiškai ir su ale nukrypimais…
    kažkaip smagu paklausyti…
    Vertinimai? Lai vertina situaciją, kuri priklauso
    – o iš kurios pusės pasižiūrėsi.
    Žmogus ir jo valdomas pasaulis – nesikeičia šimtečius.
    Esmė išlieka ta pati – civilizacijos pasiekimai tik išryškina to Žemės parazito niekšybes.
    Blogis – nemarus… Irrr – ko? – o ko labjausiai mums trūksta – pasakyta valstybės himne.
    Melo, apgaulės ir niekšybių valstybė ? Tokie jos pamatai? Juk 1995 m nusikaltėlių klanai paėmė valdžią. Ne? Tai juk prieš kelis metus – akivaizdžiai parodė, priminė – kas čia šeimininkas – vidury baltos dienos pavogė du bankus. IR BE KAUKIŲ IR BE PIŠTALIETŲ… Nu ir kas? Ogi – nieko… visi tyli / ay čia kaip nors iš biudžeto…
    Na o naivuolis Benas stebisi kad paupy dingo keli ąžuolai.
    Ne, nematė Benas kaip 2000 – 2005 m dingo ištisi prichvatizuotų miškų kvartalai – nelegaliais kirtimais. Švariai nukirsta – viskas ką tik galima parduoti… Nu ir kas? Ogi – nieko… nukirto, neliko… bomžus , ant kurių vardo supirkti miškeliai -po vėjovartos kelmu pakišo… Tyliai mediena išvežta į kažkieno? garbaus politikieriaus kuruojamas lentpjūves, ar be apskaitos iškiškeliavo užsieniuosna…
    Organizuotas nusikalstamumas… telšiškę, plungiškę, kauniečiai..
    .Ar buvo kas matė, nekentė ir darė? – buvo – tokie žaliaskariai… sekė, matavo rašė, kėlė ieškinius ir bylas prokuratūroje…
    Kai užvertė teisėsaugą popieriais kažkas valdžioje nebeapsikenė – ėmė ir reorganizavo teritorinius miškų kontrolės padalinius…
    Lapelius atleidimo dantysna ir varykitės…
    Per daug uoliai dirbote / arba – jūs kolega žaliaskvernis – apsivogė / atsisėdo į miško vagių kišenę – ir jūs visi esate tokie… tėškė žaliu purvu… ir niekas nesigynė…
    Nu ir kas? išpjovė niekadėjai savavališkai visur kur tik galėjo ir kam tik reikėjo ąžuolus iš paupių – išvogė… ay ne… gal jau tokio ir žodžio PAVOGĖ AR VAGIS ŠITOJ VALSTYBĖJE NEBĖRA. Įvilko viską į padorų“ rūbą“ ( įvilko ir žudikus ir sukčius ir prievartautojus – visi juk jie yra ŽMONĖS ir turi garantuojamas ES Žmogaus teises / tik ne jų aukos…)
    Vagis – nu gal tik tas , kas kaimyno vištą ar surūdijusį dviratį nugvelbia…
    Bet liko dar miško – ir gero. Bet jįjį apsižergę žalaiskariai . Ir ten žaliaskverniai girininmkai“ tvarkosi“. Ten įlysi – būsi „patvarkytas“ greitai… Buvo ir yra tvarka, ar „tvarka“ – kur ir kiek kirsti, želdyti, ugdyti, prižiūrėti ir kam ir už kiek parduoti pravaroma elektronioniam viešam aukcione…
    ( grėbliuku ir peiliuku mišką išgražinti? nūūū – gerai – ar dar kokios pakazūchos nuveikti? – kad Generalinei miškų urėdijai įsiteikti… Tvarka yra – dirba 2500 žaliaskarių… Beno žaliais purslais aptaškytų. Ir visi jie VAGYS? – priputoję , išpampę, ale viskuom pertekę nuo besaikio miško vogimo…///?
    Visiems atleidimo lapelius dantysna ir lai varosi…
    – savo darbą jau padarė – priaugino miško / nu ir kam tiek daug priaugino ir gero , kad tūlas lobistas nedrebėdamas pro šalį praeiti nebegali…
    Ir tik dusinti – aplinkos ministerius ir seimūnus – nu greičiau tą betvarkę sutvarkykite…
    Išvyti tuos žalaskarius, panaikinti miškų įmones ir
    ĮSISAVINTI neracionaliai naudojamą valstybės turtą – MIŠKUS.
    TAS SALDUS (KAIP MEDUS) – ŽODIS ĮSISAVINTI – NAUDOTI RACIONALIAI VALSTYBĖS TURTĄ…
    ————————————-
    Tegu…
    Tegu…plaka, žaliaskarina, paplavom pila per visus marijonečių TV…
    teisūs nesiteisina.
    (žinau – kur skauda, kas negerai, kas keistina – bet tai tik mažos bėdos ir blogybės – prieš nubalsuotąjį griovimą ir pasiruošimą tyliai ir visuotinai miškų prichvatizacijai )
    TIK , KAD MINKŠTAKIAUŠIAI – DAR TIKI PURVASKALAIDA…
    IR MASINIŲ INFORMAVIMO PRIEMONIŲ ĮTAKA / SUMODELIUOTA YRA EFEKTYVI.
    LT žMOGELIS…Apsišvietęs ir prie gamtos ir nedurnas – o sapalioja / kaip iš TV? Ne, nesupranta žmonės – kaip yra įtakojami žiniasklaidos…
    O tie, atvestieji / pakviestieji valdžion ir dar kojų nesušilę ale žalieji ale valstiečiai ( ir nori būti super? žaliaskariais?) – KĄ SUMANĖ? O kaip visus išdurti irrrr? visus miškus PASITVARKYTI? per savo kadenciją ( toks juos pastačiusių valdžion lobistų nurodymas – uždavinys) – nuimti visą miškų derlių (nu – čia juk viskas aišku? ir viskas privalo būti teisėtai /// nūūū, gal kaip nors suspėsime per tuos 3 metus“ įsisavinti“ LT miškus? jei ne / tai bus labai , labai gaila, kai nebaigtą kirsti teks pasiūlyti švedui iš aukciono… KĄ JŪS SAKOT? TAI JUK VALSTYBĖS TURTAS PRIVALO BŪTI NAUDOJAMAS, įsisavinamas (kaip ir ES lėšos) EFEKTYVIAI? nepamenat „Anykščių šilelio“ – juk tik / TIK kalnai kelmuoti ir pakalnės nuplikę ir be šapelio – švedui ar danui privalo būti aukcione parduoti. ( nepergyvenkit – šiais laikais ir kelmus išraus)
    IR KĄ? IR MŪS ŠAUNieji ŽURNALISTAI ? ( ne veltui kažkas pavadino žurnaliūgomis – suprask -pigiais trupinių ugabautojais) PLOJA IR GROJA PAGAL NAUJOSIOS VALDŽIOS (superžaliaskarių iš Aplinkos ministerijos) UŽSAKYMĄ? (o? – o kas už tuos trupinius lesyklėlėje apmoka?)
    Žurnalistas – idėjinis? Už tiesą? Už Lietuvą? kokią ir kieno?
    Žurnalistas – marazminis? Nebesuvokiantis kas ir prie ko?
    Žurnalistas – prisitaikėlis? Šiūnes loja? ahą – taip reikia ir ašei pritarsiūūū…AŪŪŪ? am – am…
    Kaip toj dainoj -„… mersedesai trys sustojo – net gražu į juos žiūrėt…“
    Net „gražu“ – kaip žiniasklaida – tamsion skylėn lenda…arba paplavas ant šunų aplotųjų lieja?
    NESUPRATAU…
    TIK KURIOJ PUSĖJ MANO BENAS?

  4. Benas Rupeika sakė:

    Laidos klausytojo, tikro kupiškėno Algimanto Zolubo prisiminimai.
    Kėp korvas ir avalas ganiau ir mokslan ajau
    Mūsų šeimyna buvo didala: tėvėlis ir mamyta, dvi bobutas – tėvėlio ir mamytas mamos, trys broliai ir kėturios sėserys. Mon motos, kad sunkiausių dolių turajau aš; dvėjų vyrėsnių brolių ir dvėjų sasarų turadavau klausyt, o dviem seserim savo lagadnumu ir storaulyvumu turadavau rodyt kokiais jiem raikia būtė. Piemenio tėvėliai nesumda, vyrėsnėm korvas ir avis ganyt nebatiko, tai mon ažu piemenį tako būtė, kelius matus vargėli vargtė. Kėltis raikėdavo unksti saulalai takunt, o gyvulalius tvortosna varyt kai saulala laisdavos. O unksčiau mono atminty dienos būdavo daug ilgėsnas, arba labai korštos, arba labai lėtingos, musios, gyliai, ir sparvos buvo labai piktos, korvas no jų zyliodavo, o mon raikėdavo unt jų laikyt viršenybį, kad par vasarojus balalan nebagtų.
    Nusinašdavau brolių gimnazistų kokių knygų, tai, kai pasisotinį korvas ganykloj sugulavo, skaitydavau, ailėraščius unt pomėtės mokydavaus. Susiedas Baranauskas tai piemenį sumda, ažu gonymų jom mokėjo, o mon tėvėlis pavoserį linktinį peiliukų, o rudenį unt Visų Švintų lūpinius vargonėlius nupirkdavo. Labai mon padadavo šunėlis Margiukas, katras žinojo kur gyvuliom nevolnia ait. Jis nė korvam, nė avim nė kojon, nė snukin nekųsdavo, ale tokį olasų pakėldavo, kad gyvulaliai, bijodami piemenio botagėlio, traukdavos.
    Rudeniop, kai no laukų javai būdavo jau sudoroti, ganiava būdavo liuosasna, gyvulaliai galadavo valnai voikščiot, dėl to kaimynų piemenys galadavo suveit krūvon, susikurt laužėlį, štukavot, lapaut. Dėl pėmanovimo rudenį kartais valuodavau unt mokslo matų pradžios, ale grait prisivydavau.
    Voikščiojau Lebėdžių pradžios mokyklan prė kelių mokytojų. Ilgiausiai mokytojovo Kazys Pranas Inčiūra iš Ažušiekščio (jis rošėsi dviem vardais, kad nepoiniotu su kitu Kaziu Inčiūru). Inčiūra voikščiodavo su lazdali, nors dėl pasirumščiovimo ji nebuvo raikalinga (musėt iš mundrumo). Ringės tvarkingais rūbais, visadu išsiprausįs, nusiskutis, tik možu barzdalį palikįs. Nekūrijo, ale kešėnaj nešiojos papėrosų, kad su sutiktu rūkorium lingviau saktųsi ažmegzt kalbų. Kolbydavo kožnų sutiktų, išklausinadavo, kai kų patordavo.
    Lebėdžių pradžios mokyklaj mokėsi ir vyresni, katros mūsų mokytojas pamokydavo kvotymam vadlug gimnazijos raikalovimų. Žinojom, kad mūsų mokytojas poetas. Kai mokydavomas pasakėčių, turadavom jų suvaidintė, o kai eilėraštį, katrom buvo sukurta malodija, mokytojui ažtraukus visi dainuodavom. Klausydavom mokytojo su uvogu, galvon dadavom viskų, kų tik pasoko, žinodavom, kad raiks prėš kitus viskų atkartot, kad bus griežti kvotymai. Par diktantus mokytojas dažnai diktuodavo: „Už vieną kailį dirbtą, dešimtį duoda nedirbtų kailių, už vieną vaiką mokytą dešimtį duoda nemokytų vaikų, už vieną vaiką luptą dešimtį duoda neluptų vaikų“. Dėl švintos teisybas, raikia pasakytė, kad mokytojas kartais ir palupdavo (gol buvo ažu kų).
    Kazys Pranas Inčiūra, vyriausiasis iš dešimtės vaikų, gima 1903 m. kovo 6 d., Ažušiekščio kaimi Untono Inčiūros ir Karolinos Šiliūnaičios iš Girbučių šeimoj. Ruošės būt kunigu, vėliau vėnuoliu, ale nei vienu, nei kitu būt neišėjo. Pirmojo pasaulinio karo matais mokės Voroneži, vėliau – Ponvėžio mokytojų seminarijoj. Mokėdamas svetimų kalbų, vartą į lietuvių kalbų N. Nekrasovų, M. Lermontovų, ailias iš vokėčių ir lenkų kalbų. Buvo Lėtuvoj pirmutinis A. Puškino vertėjas. Savo kūrybų spausdino daugiausia prieškarinaj katalikiškoj spaudoj.
    Pokario matais, kai raikėjo pagėlbos į pavojų patakusiam jaunimu, rizikuodavo, padadavo. Par jo padėjimų ne vienas berniokas išsigėlbajo no pražutės. Kiek jis gimimo mėtrikų yra išrošįs, sunku pasakytė, ale mono du broliai ir gimnazistas kaimynas su tokiais „dakumintais“ atjaunėjo ir tep nebuvo pajimti frontan, nėjo miškan. Jis ir žėnijos iš raikalo apsaugot nuo Reicho dorbo tarnybos Janinų Katelyčių iš Laukminiškių.
    Kai poeto tavus ir du jo brolius išgabano Sibėrijon, jom tako do žiaurasna dalia. Araštuotas ažu partizanų būrio vado priglaudimu, kalėjmi kunkintas, ale nieko neišdovįs, buvo nutaistas 25 matams kalėjmo. Po teismo, nesulaukįs ir pinkiasdešimtės matų, mira Vilniuj Lukiškių kalėjmi.
    Poeto saso Valerija KGB archyvi rodo brolio mirtės aktų (1952-04-16) su užrašu „sekretno“(sloptas), katrų pasirošė felčera Sergejenkova ir lėtinantas Bacharovas. Mirtės pričinia ažrašyta „obščėjė malokrovijė“ (mažakraujysta), pažymata, kad viršutinaj pilvo daly, unt abėjų pečių ir dešinas blauzdos, po operacijų (kokių?! – nebuvo ligonis, nesioperovo) yra rundai. Raikia suprost, kad tė rundai no kunkinimų. Kai Alizovos bažnyčios švintoriuj parapijonys stota par sovietinį okupacijų žuvusėms parapijonims paminklų, nuvežiau ir įmūrijau akmenėlį su iškoltais mono mokytojo vardais ir povardi.
    Kur dūla mono mokytojo kaulaliai, niekas nežino. Nebara ir jo gražaus gimtojo vėnasėdžio, katran pavosarį mokytojas ekskursijon nusivasdavo visus Lebedžių pradžios mokyklas mokinius. Ti gryčioj Inčiūrų šeimynai padainuodavom, mumi vaišindavo paržėm išlaikytais oboliais, o Inčiūros beržynėly vaidindavom „Vilkų ir ėriukų“. Tik įrašas unt kryžiaus Ažušėkščio kapėlios liudija, kad čia gyvano šviesi Inčiūrų šeimyna, iš katros išėjo keturi mokytojai, tarpi jų – ir mano mokytojas, tragiško likimo Kazys Pranas. Nesanai iškeliovo amžinyban mokytojo saso Valerija Ičiūroičia. Vilniaus kupiškėnų klubų do lunko saso Onyta Inčiūroičia, katrų kartais, kai mokytojui raikėdavo iš Lebėdžių mokyklas kur trumpom pasitraukt, palikdavo jaunėlius prižiūrėt ir pamokyt.
    Pradžios mokyklų pobaigiau prė vokėčio, kvotymus laikėm Abėlių pradžios mokyklaj. Kamisija pripažino, kad viskų gėrai moku, tik Pondėlio klebonas Mėlys iš tikybos pinkių neparošė (baisi sarmata!). Misliu, kad ažu mono atsokymo marūdnumu. Paklausa: „Kam mes gyvaname ant žemės“, o aš pamažėl pradėjau: „Kad … įvykdytume … Dievo …“ Čia kunigas neiškinta marūdijimo ir graitakalbi pats išpylą atsokymų: „Kad įvykdytume Dievo valią ir nueitume į dangų“. Ir parošė kėturius.
    Do lunkiau pinktų klasį Jutkonių tremtinio Vičino namuos. Voikščiot toloka, tai su Keršulio Aliuku žiemų, atsiklausį mokytojų, apsigyvanom mokytojų kambary, buvusioj Vičino virtuvaj. Dienų būdavom pamokos, o nokčiai lipdavom unt pėčiaus mėgot.
    Kai raudonieji vokėtį vijo, par bombardovimų mūsų gryčių sugriova, bitalas išdroskė. Tadu pamisliau, kad ir su mūsų šeimynu, kaip su tom bitalam gole padarytė. Tėp ir nutiko.
    Lietuvų ruskiai no vokėčių išvadovo, o mani – no ganiavos. Ale linksmumo dėl to nebūta; tėvėlį, mamytį ir sasutį Sibiran išvežė, o orklius, korvas ir avis kalkozan išvora. Mani geri kaimynai ir giminas kviesdavo pas savi, ale su Margiuku voikščiodavau aplink tuščius namus, raudodavau, volgyt nebanoradavau, gol dėl to ir susirgau kaulo džiovu. Atomanu: žėnijasi brolanas Lionginas Vireliūnas su Kytros Onyti, žmonių daugyba, visi gražiai pasirėdį, Onyta ir mani buvo gražiai apvilkus, visi dainuoja, šoka, štukas krėčia, o mon jokio linksmumo. Nuvėjau rugių laukan, atsiguliau ir raudojau, raudojau.
    Gabriūniena Zasia, kilusi iš Laukminiškių, dirbo Vilniuj medicinos sasali tuberkuliozės instituti, tai ti mani ir pagulda. Ti ir baigės mono vaikysta.
    Likį trys broliai ir kėturios sėserys slopstamas kas kur kol vežimai Sibiran pasibaigė.

  5. Kemblys sakė:

    Benas Rupeika:
    ,,…matau kaip pavyzdį Vytautą Radžvilą – niekada per Sąjūdį nesu šalia jo buvęs, bet gerbiau už drąsą – tada, kai viešai rodė politinės vienvaldystės nesąmones.“

    Kiek atmenu, tada buvo ,, Sąjūdis M. Gorbačiovo persitvarkymo politikai remti“ – kitoks ir negalėjo būti 1987 metais… drąsūs buuuvo sąjūdiečiai 🙂

    Paulius Normantas

  6. Vilija sakė:

    Kokia didelė sielos atgaiva jūsų laidos. Ačiū.

  7. Vytis sakė:

    DEKUI BENAI, VISADA KLAUSAUSI JUSU AUSIS IŠTEMPES :)))SVEIKATOS JUMS.

  8. Valentina Mazurienė sakė:

    Gerb.Benai, mieliau telefonu aiškiau paaiškintume: vargstame su NŽT (Nacionalinė žemės tarnyba) ir Zarasų skyriumi. Sąmoningai daro „klaidas“, tada rekomenduoja teismą, kur ten prapuolam.Penktadienį darom piketą aikštėj prieš Zarasų sav. pastatą, kur III a isikūrusi NŽT.Zmonių bus nedaug, bet jau drįstam, kad ir keletas, maištauti.Gal Jums butu įdomi tema?
    Su pagarba,
    Valentina Mazurienė

  9. Tomas sakė:

    Sveiki,
    Labai gaila, kad pašnekovais pasirenkate tokius neadekvačius asmenis. Geda Jusu laidai, geda visai Lietuvai.
    Brauzgų kaime (ir visuose kituose) yra normaliu žmonių, kodėl rodote padugnes.
    Pagarbiai,
    Klausytojas

    Benas:
    Štai taip rūšiuodami žmones, pasiekėme didžiausią atotrūkį Europoje (ir ne tik!) tarp kelių procentų turtingųjų ir likusiųjų – vegetuojančių ant pragyvenimo ribos. Tai labai pavojinga tendencija valstybės išlikimui, matome pirmuosius baisius padarinius. O vadinti padugnėmis iš savo rankų prasimaitinančius žmones gali tik bailus anonimas. Laidoje kalbėjusieji turi savo vardus ir pavardes, sutiktam žiūri į akis tiesiai. Juos galima susirasti, drąsiai kalbėtis pačiam, ir tik tada niekinti ar smerkti už nenugražintą tikrovę. To ir linkiu parašiusiam į šį puslapį (ačiū ir už tokią nuomonę!), tačiau primenu labai seną išmintį – turmos ir terbos niekada, žmogau, neišsižadėk, kad ir kaip aukštai jaustumeisi pakilęs.

  10. Vytis sakė:

    Taip energingai gynusi nuo žmonių Lukiškių aikštę, savo programoje valdžia ją užmiršo

    Balandžio 19-ąją Vyriausybė patvirtino naujos redakcijos „Lietuvos valstybės atkūrimo Šimtmečio minėjimo programą“. Visuomenė, tikimės, galės su ja susipažinti. Vyčio paramos fondo valdyba, perskaičiusi programą, apstulbo: Lukiškių aikštės ir įsipareigojimo įrengti joje kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą Programoje iš viso nebeliko. Nepaisant Seimo specialaus nutarimo, visuomeninių organizacijų reikalavimų, net kovotojų už laisvę piketo priešais Vyriausybės rūmus.
    Kodėl taip įvyko, negalime suprasti. Valstybinės institucijos pasielgė paprasčiausiai: nevykdydama ankstesnėje Programoje numatytų įpareigojimų, valdžia juos tiesiog išbraukė. Kai kažkada sakė Visų tautų vadas, „nėra žmogaus – nėra ir problemos“. Nėra įpareigojimų programoje, nereikia nieko ir daryti. Todėl labai sklandžiai išnyko iš Programos ir Vasario 16-osios signatarų, ir Nepriklausomybės karo savanorių pagerbimas. Vis ta pačia logika – neįrašyta – reiškia, ir nereikia rūpintis.
    Tik štai Vyčio paramos fondas nesupranta: jeigu Lukiškių aikštė valdžiai nereikalinga, tai gal ja vėl galėtų rūpintis visuomenė? Ar aikštė ir toliau bus teritorija, uždara istorinei atminčiai – savotiškas naujų „vamzdžių“ rezervatas?
    Vyčio paramos fondas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*